Žmogus besąlygiškai aukoja save, dar yra kilniai godus –

Svajonėms perka prasmę ir tikslą;

Už šeimą perka laisvę;

Begaline meile sau užpildo vienatvę

Ir ilgesį.

Epinėje tragedijoje puikiai atlieka savo vaidmenį,

Pabaigoje parkrinta prieš publiką ir prašo:

- Dar minutės gyvenimo!

Žmogus – prekeivis – dalimis pardavinėja gyvenimą,

Deja, nepažįsta pinigų...

                      Aš matau kasdienybę, bet vargiai galiu pripažinti, kad ji mano. Matau ir pasaulį – kvailą ir visada jauną, matau žmogų, pavargusį nuo savo sukurtos realybės, be to, laukiu, kada galėsiu pradėti gyventi, nes šiandien sąlygos netinkamos. Kita vertus, turiu naivų tikėjimą (jo neketinu atsisakyti net rašydama ir visai to nesigėdiju), kad gyvenime nuveiksiu kažką ypatingo ir galėsiu kuo nors būti geresnė už kitus. Todėl, tvirtai stovėdama ant žemės, tai yra pamiršusi sopulius dėl visuotinių negerovių, dėl altruistiškų ar herojiškų darbų, dar tik būsiančių, gyvenu pakenčiamai ir beveik gerai.

                      Turiu namus. Nors, tiesą sakant, tai nėra visai teisinga mintis. Verčiau pasakysiu kitaip – turiu prigimtinę teisę nebūti išmestai iš namų, nes ČIA gimiau (deja, gimti irgi nebuvo mano sprendimas). Gal todėl kartais ČIA jaučiuosi kaip įnamė. Taip nutinka, aišku, dėl pernelyg dažno buvimo kartu, o dar greičiau tuomet, kai neatlieku kokios nors prigimtinės pareigos. Šiaip jau tėvai mane myli: jie dažniausiai klausosi, ką kalbu, kartais pritaria, o ypatingom progom net gaunu dovanų. Gyventi šiuose namuose nėra jau taip blogai. Pavyzdžiui, čia visuomet yra maisto ir vandens, kas būtina apskritai egzistencijai. Yra suteikta dalinė laisvė: visų pirma, turiu visas teises, numatytas Europos Teisių deklaracijoje, turiu šiek tiek privilegijų, dar tėvai bando ką nors įkalti į galvą ar net priverčia šį tą konkretaus nuveikti. Tai visai gerai, nes, ištikus nesėkmei, turiu ką kaltinti. Žinau, galbūt esu egoistė, cinikė... Bet juk yra filosofų, kurie teigia, kad šios savybės labai būdingos žmonėms. Gal tik šių savybių koncentracija mano kraujyje per daug didelė...

                      Kad ir kokia bloga bebūčiau, apie mane sukiojasi keletas žmonių, kurie kartais atlieka draugo funkcijas. Draugais jie būti negali, nes jau pats ,,tikrojo draugo“ suvokimas lėkštas. Anot didžiųjų filosofų, jis turi būti toks ir anoks, turi pareigų padaryti tą ir aną  - žodžiu, turi būti apibrėžtas, o dar tiksliau – yra siluetas, todėl bereikia surasti tinkamą veidą. Nesutinku – draugas yra arba jo nėra. Tikrai nežinau, ar moku vykdyti draugo pareigas (būti pasiaukojanti, tobula, tobulai atliekanti kažkokias apeigas)...  Nežinau. Dar nežinau...

                      Su tuo nežinojimu yra susijusi ir laisvės sąvoka. Man jos taip baisiai ir besąlygiškai reikia, kad nusprendžiau gyventi vėliau, po mokyklos. Dabar tiesiog reikia klusniai vykdyti galingesniųjų ir daugiau išmanančiųjų numatytas pareigas. Tuo pat metu galiu kurti įstabius planus apie būsimus žygdarbius ir sėkmę. Bet tos svajonės greitai virsta sapalionėmis, kai pamatai kokį nors suaugusį žmogų, kuris jau turėjo laisvę ir teisę kurti savo įdomų, nepakartojamą gyvenimą. O dabar... Rodos, kas čia tokio, juk visur pilna žmonių, įkalintų mažame pasaulyje: senutė, per dieną mezganti niekam nereikalingus mezginius, rūškana pardavėja, nekenčianti tavęs už tai, kad tu kažką perki, autobuso vairuotojas, pavargęs nuo visuomet vienodų dialogų. Diena po dienos tas pats, kiekvieną dieną tie patys rūpesčiai, kurie kažkur numetė buvusias svajones, numetė labai toli, kad net nebandoma ieškoti. Ar taip bus ir mano gyvenime? Gal taip ir tegalima gyventi? O kur tada didieji gyvenimo prasmės ieškojimai?

                      Nors ir nelabai to norėdama, ruošiausi į mokyklą – tai mano teisė ir pareiga. . O ten, lauke, vasarą tirpdė ruduo, tiesa, netikras... Medžiai,  apsimetę geltonomis saulėmis, nenorom vertė šypsotis. Įdomu, lauke vėl  kažkas keičiasi, o tavo gyvenime viskas taip įprasta: galvoje sukosi tik knyginiai – mokykliniai rūpesčiai, į neviltį varė supratimas, kad ir ruduo su savo džiaugsmu ne tau skirtas...

                      Pamokos slinko lėtai ir tyliai. Buvo nesvarbu, kuriame kabinete tu sėdi, nes monotonija  ir pareiga vaikščiojo po klasę, slinko koridoriais, atsispindėjo net valytojų veiduose. Tik atėjus ilgajai pertraukai, suvokiau, jog  vis dėlto  egzistuoju. Atsiminiau, kad reikia nueiti pas batsiuvį. Pasiėmusi iš rūbinės striukę, nužingsniavau miesto, suvynioto į rūką, gatve. Priešais, trypdamas geltonus lapus, lingavo girtuoklis. Apsiblaususios ir tuščiai laimingos akys, šypsena, deformuota nesuvokimo, kodėl reikia šypsotis...  Ėjo šaligatviu laisvas nuo visko žmogus, žinantis savo teises ir kažkur toli pametęs pareigas... Dar kartą šalia manęs atsistojo nusivylimas ir beprasmybė, ir tuštuma...  Paskui cementiniai į apačią vedantys laiptai, batsiuvio darbo kambarys, tiksliau, skylė su mažais langais, nepakenčiamas rūkalų kvapas.... Kiekvieną dieną tas pats, tik laikas vis daugiau atsiima iš žmonių.

                      ... O kodėl cinamonas? Man jis primena gyvenimą. Keistai kvepiantis, sukeliantis tolimų kraštų ilgesį. Šleikščiai saldus. Byrantis, jei tik neatsargiai prisiliesi. Tiesą pasakius, net nežinau, ar cinamonas man patinka. Bet patinka gyvenimas, kuriame yra visko.

Lina Čiapaitė, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija, IV klasė, mokytoja Aušrelė Baublienė

Rašinys pateko tarp LR liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės  komiteto bei Europos Parlamento nario Leonido Donskio biuro organizuoto rašinių apie žmogaus teises konkurso „Mano teisės ir pareigos“ geriausiųjų darbų.