„Kai su šeima atsikėliau gyventi į Plungę, jaučiausi taip, lyg gyvenčiau Izraelyje. Kas antras gyventojas buvo žydas. Mūsų didelė bendruomenė turėjo ryškią autonomiją – šiame nedideliame miestelyje turėjome mokyklas ir turtingųjų, ir vargingesnių šeimų vaikams, bankus, biblioteką, kiekvieną dieną skaitydavome hebrajų kalba parašytus laikraščius, dvasinę ramybę surasdavome maldos namuose. Na, ir, žinoma, triūsėme savo parduotuvėse miesto centre. Į jas kasdien ko nors nusipirkti ar tiesiog pabendrauti užsukdavo ne vienas vietinis plungiškis. Tai buvo dvi skirtingas kultūras sujungianti vieta. Plungės gyventojams reikėjo mūsų. Mes jautėmės reikalingi.“- savo vaikystės prisiminimais dalijasi vienintelis belikęs Plungės  žydas Jakobas Bunka. Kodėl išnyko žydų bendruomenės Lietuvoje? Atsakymą žinome ir vis dar jaučiame šią istorijos gėdą . O kodėl maištauja Paryžiaus ir Londono imigrantai? Kodėl niekaip nerandama būdo, kaip likti tolerantiškiems kitų tautų ir religijų žmonėms?

Netolerancija žmogui ne visada buvo opi problema. Pasaulio, taip pat ir Lietuvos, istorijoje galime įžvelgti daugybę gražių pavyzdžių, kokie pakantūs vienas kitam buvo žmonės. Vienas gražiausių tolerancijos įrodymų mūsų šalies istorijoje yra žydų ir lietuvių santykiai tarpukario metais.

       Pastaraisiais dešimtmečiais skirtingų tautų kultūros ir žmonės plačiai pasklido po pasaulį. Skeptiški filosofai, kai kurie politikai tautų globalizaciją laiko didele šių laikų problema. Tačiau savaime tai nėra nei geras, nei blogas reiškinys. Blogu jį galime pavadinti dėl kasdien įvykstančių išpuolių tose pasaulio dalyse, kur telkiasi kelios tautos. Atsiranda nuomonė, kad ten, kur pinasi kelios skirtingos kultūros, yra pavojinga gyventi. Tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai žydų bendruomenė Plungėje sudarė apie 50 procentų visų gyventojų, viskas buvo kitaip: dvi skirtingos kultūros padėjo viena kitai gyventi ir išlikti. Atrodytų, kad Žemaitijos miestelyje apsigyvenę žydai turėjo sukelti vietinių plungiškių pasipiktinimą. Bet viskas vyko visiškai priešingai: plungiškiai nejautė jokios skriaudos užleisdami miesto centrą kitataučiams. Priešingai, jie džiaugėsi galimybe įsigyti ką nors reikalingo ar  nematyto žydų kromeliuose. Galiausiai dvi tautos taip susiejo savo gyvenimus, jog padėdavo vieni kitiems žemės ūkio darbuose. Tėvams dirbant  vaikai žaisdavo kartu... Niekas nesišvaistė skambiomis frazėmis, tiesiog taikiai sugyveno.

Tačiau atėjo Antrasis pasaulinis karas ir 2500 Plungės žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Nugriautos abi sinagogos, kromeliai, žydų mokyklos – viskas, kas galėjo tapti įrodymu, jog dvi tautos gali sudaryti stiprią ir darnią visuomenę. Dabar ieškome būdų, kaip įskiepyti toleranciją žmonių širdyse, o juk tereikia atsigręžti į praeitį. Plungės žydų bendruomenės prieškario istorija yra puikus skirtingų tautų sugyvenimo pavyzdys. Svarbiausia įsisąmoninti, jog kitatautis ar kitatikis šalia yra ne kliūtis išsaugoti savo tautos savitumą, bet unikali galimybė praturtinti jį, pažinti pasaulį net neišvykus iš savo šalies. Kitatautis galbūt nustebins savo amatais, tradicijomis, menu... Galbūt jis turi tokios patirties, kokios mūsų šalyje labai trūksta, ir gali mums padėti?

Visuomenė tam tikra prasme yra mūsų šeima. O juk kiekvienas šeimos narys turi pareigas, kurių privalo laikytis, kad gyventi šeimoje visiems būtų gera ir saugu. Deja, šios pareigos dažnai yra pamirštamos. Viena iš pagrindinių taikaus sambūvio sąlygų yra pagarba greta esančiam – kitam ir kitokiam. Tačiau ar galima gerbti tą, kuris negerbia kitų? Aš manau, kad būtina gerbti ir netolerantiškus žmones, nes to nedarydami mes patys tampame netolerantiški kitų nuomonei.

Gerbti žmogų ir gerbti jo poelgius yra du skirtingi dalykai. Mes privalome gerbti kiekvieną žmogų. Tai yra mūsų pareiga, kurios dėka mes nesame atskirti nuo pasaulio. Tačiau, skirtingai nei patys žmonės, jų poelgiai ne visada gali būti toleruojami. Mes susidarome savo nuomonę apie žmonių elgesį ir sprendžiame pritarti tam ar ne. Manau, kad vidinis svarstymas ir gebėjimas savarankiškai susidaryti savo nuomonę yra viena iš svarbiausių savarankiško ir sąmoningo žmogaus savybių. Svarstymas parodo, jog jis nepasiduoda daugumos nuomonei, sprendimus priima pats, jog jam rūpi, kokioje aplinkoje gyvena. Na, o apsisprendimas toleruoti ar netoleruoti tam tikrus žmonių poelgius atskleidžia žmogaus dvasines vertybes ir moralę, kitaip tariant, žmogaus asmenybę. Iš to, kokius poelgius žmogus laiko toleruojamais ir kokiems nepritaria, galime spręsti, kaip pats žmogus pasielgtų panašioje situacijoje, ką jis laiko teisingu elgesiu. Tačiau kai kurių veiksmų netoleravimas, kaip ir toleravimas, taip pat gali būti žalingas, jeigu jis sukelia nepagarbą žmogui. Mes turime suprasti, jog mūsų netolerancija niekada neturi peržengti tam tikros ribos, už kurios prasideda kito žmogaus negerbimas.

Ar turime toleruoti netolerantiškus žmones? Taip. Aš manau, kad tolerancija yra pagarba, kurios yra vertas kiekvienas žmogus. Tačiau nepaisant pagarbos netolerantiškam žmogui, mes neturėtume pritarti jo veiksmams, kylantiems iš netolerancijos kitokiam žmogui.

Morta Stasikėlytė, Plungės „Saulės“ gimnazija, III klasė, mokytoja Vilma Mosteikienė

Rašinys pateko tarp LR liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės  komiteto bei Europos Parlamento nario Leonido Donskio biuro organizuoto rašinių apie žmogaus teises konkurso „Mano teisės ir pareigos“ geriausiųjų darbų.