Gyvename tokiais laikais ir tokioje visuomenėje, kur kiekvieną dieną girdime apie teises. Teisių reikalauja visi: mokiniai, seimo nariai, kaliniai, seksualinės ar tautinės mažumos... Vis garsiau eskaluojame, kad turime teisę į savo nuomonę, privatų gyvenimą, asmens garbės ir orumo gynimą, net maži vaikai moka „stebuklingą“ sakinį „Aš pasiskųsiu vaikų teisių apsaugos tarnybai!“. Ir iš tiesų tos teisės yra gaunamos. Kiekvienas ateidamas į šį pasaulį įgauna tam tikrą skaičių prigimtinių teisių, kurios jį lydi nepriklausomai nuo vyraujančios teisinės sistemos ar kitų veiksnių. Tačiau nedaugelis susimąsto, kas yra tos teisės, kas jas mums suteikia ir (nors jos visos viena su kita susijusios) kurios iš jų mums yra svarbiausios.

Pradėsiu nuo to, jog, mano nuomone, nedaugelis suvokia, kad teisės tėra fikcija. Tai yra laikinas sąrašas privilegijų, kurias mes vienaip ar kitaip įgauname. Jos yra sukurtos žmonių ir kitusios visą laiką lig pat šių dienų. Netgi fundamentalios (prigimtinės) teisės tėra dalykiškas susitarimas, nes formali žmogaus teisių sudėtis nėra visuotinai pripažįstama, todėl ir taikoma kiek skirtingai. Kiekviena šalis adaptuoja teises pagal savo poreikius ar patogumus: kol Europoje mes eskaluojame apie teisę homoseksualams kurti šeimas, yra šalių, kuriose žmonės neturi teisės netgi į laisvą žodį arba dar prieš įvykstant rinkimams jau aišku, kas bus nugalėtojas (ir tokių pavyzdžių nereikia ieškoti labai toli trečiojo pasaulio šalyse, pakanka apsidairyti ir pastebėti kai kuriuos kaimynus...).

Visą žmogaus teisių tobulinimo laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai- žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė bei pagarba kito asmens orumui (pastarasis tampa jau ir pareiga). Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus, dar Senovės graikų ir romėnų idėjas (pvz. Cicerono, Sokrato, Platono), tęsėsi ir Viduramžiais (pvz. T. Akvinietis).1776 m. priimta JAV Nepriklausomybės deklaracija skelbė, jog visi iš prigimties yra lygūs (matyt, egzistuojanti vergovė deklaracijos rengėjams kažkaip praslydo po akis..). 1789 m. Prancūzijoje priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija skelbė, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir laisvi, tačiau tai iškart kertasi netgi su šiuolaikinėmis politinėmis doktrinomis, kurios negali sutarti, ar tikrai visi yra tokie jau lygūs: liberalai tvirtina, jog visi yra lygūs ir laisvi, tačiau gali konkuruoti; socialistai lygybę laiko kertiniu visuomenės akmeniu, tad lygybė privalo būti išlaikyta bet kokia kaina; konservatoriai nesidangstydami skambiomis frazėmis pripažįsta, jog egzistuoja toks reiškinys kaip prigimtinė žmonių nelygybė. Galiausiai JTO Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje išdėstė, jog visi žmonės gimsta lygūs ir laisvi savo orumu bei teisėmis.

Kitas svarbus temos nagrinėjimo aspektas – iš kur tos teisės įgaunamos? Valstybės? Dievo? Dauguma vyresnio amžiaus ir dievobaimingesnių asmenų pasirinktų pastarąjį variantą (taip jau yra, kad, kai negalima kažko protu paaiškinti, žmonės linkę tai priskirti Dievui...). Tačiau ar kada nors susimąstėte, kad skirtingose šalyse žmonės turi skirtingą skaičių skirtingų teisių? Be to, teisių sąrašai buvo nuolatos keičiami ir pildomi (reikėjo pataisyti keletą smulkmenėlių: pavyzdžiui, panaikinti baudžiavą ar vergovę). Taigi Dievas (kaip teisių teikėjas) atkrenta. Kas lieka? Valstybė? Valstybė pati kaip objektas negali sugalvoti ir skirti tų teisių, tai daro atitinkami asmenys. Tačiau kodėl skiriasi teisių skaičius? Kažkas nusprendė, jog ne visiems reikia tokių pat teisių? Žinoma, yra absoliučiųjų teisių (tokių kaip teisė į gyvybę, draudimas žmogų kankinti ir taikyti žiaurias bausmes ir t.t.), tačiau yra ir tam tikros žmogaus teisės, siejamos konkrečiai su pilietybe (juk visi žinome, kad būtent pilietybė suteikia žmogui socialiai svarbų vaidmenį visuomenėje).

Akivaizdu, jog tas, kuris suteikia privilegijas, gali jas ir apriboti. Ryškiausi to pavyzdžiai matomi kare. Jau nekalbant apie visišką žydų ir kitų „politinių priešų“ atribojimą nuo valstybės ir bet kokių teisių atėmimą per Antrąjį pasaulinį karą, galima būtų prisiminti ir japonų kilmės amerikiečius 1942 m., kai po Pearl Harlboro vyriausybė 110 000 savo šalies piliečių japonų sukėlė į specialias stovyklas tik todėl, kad jie ar jų tėvai gimė ne toje šalyje.

Na, ir paskutinioji dalis – kuri teisė yra svarbiausia? Mano nuomone, tai teisė į gyvybę, nes be jos visos kitos teisės lyg ir netektų prasmės. Be abejonės, kaip kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, kaip kiekviena teisė yra susijusi su pareiga, taip ir ši – turėdami teisę į gyvybę mes tai pat turime ir pareigą gerbti kito asmens ar sutvėrimo gyvybę. Vis dėlto net ir šiuolaikinėse išsivysčiusiose valstybėse ta teisė į gyvybę yra įgyvendinama savaip. Pavyzdžiui, nuolatos netylantis klausimas dėl abortų: vaisius jau yra gyvas (kritikai sakytų, kad tiek pat gyvas, kiek kiaušinis, jei ieškotume analogijų gamtoje), tačiau ar  moteris negali turėti apsisprendimo teisės jokiais atvejais? Tai slidus klausimas, priklausantis nuo kultūrinių, religinių, moralinio požiūrio skirtumų, tačiau vieni linksta į nuomonę, jog „teisė į gyvybę“ galioja ir vos kelių savaičių embrionams, o kiti mano, jog tai yra žmogaus, suteikiančio gyvybę, apsisprendimas atsižvelgiant į esmines aplinkybes (pvz. abortai, kai vaikas pradedamas moterį išprievataujant, ar kai nustatoma, jog gims neišsivystęs kūdikis).

Taip pat dar vienas netgi paradoksalus reiškinys yra mirties bausmė. Žudyti žmones, kurie nužudė kitus žmones, kad parodytume, jog žudymas yra blogai? Tai net skamba nelogiškai. Nepaisant to, ir dabar yra likę valstybių, kurios nėra panaikinusios mirties bausmės praktikavimo. Kaip yra su pasmerktojo teise į gyvybę? Ar tai, kad jis neįvykdė savo pareigos gerbti kito žmogaus gyvybę, panaikina jo teisę? Daugybė žmonių vis dar negali sutarti ir prieiti prie bendros išvados šiuo klausimu.

Ne mažiau opus yra eutanazijos kausimas. Ar kas nors be paties asmens, netgi jo artimasis, gali nuspręsti, jog laikas išjungti tam tikrus gyvybę palaikančius aparatus? Ar tokiu būdu nėra kėsinamasi į žmogaus teisę į gyvybę?

Klausimų visada kyla daugiau, nei atsakymų į juos. Tačiau svarbiausia yra suvokti, kas mums garantuoja tas teises (privilegijas? laisves?) ir nepamiršti, jog jos yra susietos su atsakomybe ir pareigomis nepažeisti kitų asmenų tesių. Turėtume vertinti tai, kokioje visuomenėje gyvename ir kiek daug privilegijų, kurios lengvina mūsų gyvenimą ir dalyvavimą visuomenėje, turime.

Agnė Selvestravičiūtė, Druskininkų „Ryto“ gimnazija, IV klasė, mokytoja Eglė Aurylienė

Rašinys pateko tarp LR liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės  komiteto bei Europos Parlamento nario Leonido Donskio biuro organizuoto rašinių apie žmogaus teises konkurso „Mano teisės ir pareigos“ geriausiųjų darbų.