Tolerancija - supratimas, kad šalia esantis žmogus gali  būti kitoks. Tolerancija  tai - pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei aš, tu, jie, mes. Šis žodis kilo iš lotyniško „tolerantia”, kuris reiškia kantrybę, buvo vartojamas kalbant apie religijos laisvę.

Pasaulyje gyvena daug skirtingų žmonių: baltaodžiai, juodaodžiai, katalikai, musulmonai. Savaime suprantama,  mes galime kai kurių iš jų nesuprasti ir nemėgti, taip kaip kai kurie iš jų gali nemėgti mūsų. Jeigu tu esi tolerantiškas, tai nereiškia, kad  privalai draugauti, bendrauti su tais, kurių nemėgsti. Bet reikia sau užduoti klausimą, kodėl nemėgsti: ar dėl odos spalvos, ar dėl religinių pažiūrų, ar dėl gyvenimo, mąstymo būdo, o gal todėl, kad jis nemėgsta tavęs? Tolerancija - supratimas, jog  visi yra lygūs, kad žmonės  gali save vadinti žmonėmis tik todėl, kad yra įvairūs, o tas įvairumas yra vertybė.

Bet ar aš privalau toleruoti tokį žmogų, kuris netoleruoja manęs? Nepakenčia mano tautybės, mano pažiūrų, mano pomėgių, ar net kritikuoja mano aprangos stilių. Tada mes  ne tik apsižodžiuojame, taip nepakantumas kitam provokuoja smurtą, tada susiduriame su patyčiomis. Toks uždaras netolerancijos, nepakantumo ratas. Ir galime kalbėti be galo, be krašto, ieškoti pavyzdžių ir juos aptarinėti.

Pavyzdžiui, Norvegijos žudiko Breiviko aš netoleruočiau. Jis  nužudė 92 žmones, sakė, kad skerdynės buvo ilgai planuojamos. Žudė todėl, kad norėjo sukrėsti pasaulį? Žudė, nes netoleravo  žudomos partijos  pažiūrų? Žudė todėl, kad žudė? O gal savo poelgiu mums uždavė klausimą -  o ką dabar darysite JŪS ?

Matyt, legviausia tokį žmogų pasmerkti, o ir nubausti būtina, tik bausmė turėtų būti saliamoniškai išmintinga, netikėta, naujoviška, drąsi. Tokia, kuri tikrai pamokytų, tokia, kuri neskatintų dar didesnės neapykantos, dar didesnės netolerancijos. Juk gyvenimas turi įvairių paslapčių ir nežinai, kas gali atsitikti.

Nesenai  Jungtinėje Karalystėje, Mančesteryje, Londone, jaunuoliai daužė parduotuvių vitrinas, plėšė parduotuves, vaikė fotografus. Pasak policijos, tai didžiausi neramumai mieste per tris dešimtmečius. Centrinėjoje Anglijoje skara veidus užsidengę riaušininkai padeginėjo pastatus. Notengeme, padegamosiomis bombomis buvo apmėtyta policijos nuovada, paleistos raketas į policininkus. Nusikaltėlių nebuvo galima nuraminti. Tokia betvarkė truko keturias dienas. To priežastis – socialiniai nesutarimai. Gal drąsu taip teigti, bet manau, kad smurtą išprovokavo socialinė netolerancija, kai mažiau gyvenime pasiekę pyksta ir netoleruoja tų, kurie gyvena geriau.

Vėl problema, ar bausti riaušininkus ir kokia bausmė tinkama? Jei nebausime ir nesmerksime - būsime tolerantiški, bet ar čia vieta tolerancijai? Viskam yra ribos, negalima gyventi nepaisant kitų žmonių, negalima naikinti kito žmogaus gyvenimo, negalima daryti tai, ką nori ir likti nenubaustu.   

Toleruoti -  tai nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors. Toleruoti reiškia suvokti ir pripažinti, kad kitos tautybės, kito socialinio statuso, tikėjimo, lyties žmogus nėra blogesnis, menkesnis už tave. Tolerantiškų žmonių Lietuvoje maždaug 80 procentų, tačiau šiuo skaičiumi galima suabejoti, nes dauguma iš tų ,,procentų” negalėtų dirbti, gyventi, draugauti su kitokiais žmonėmis...

Manau, kad  reikia kalbėti ne apie netolerantiškus žmones, bet reikia nebetoleruoti pačios netolerancijos.  Tai padėtų suprasti savo artimus  ir paskatintų tapti ne tokiais agresyviais. Tolerancija nėra ir negali būti absoliuti, svariausia suvokti labai paprastą dalyką: vienas žmogus su savo norais, mintimis ir pažiūromis  baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus erdvė.

Aš esu rusė, gimiau ir augau Rusijoje, į Jūsų šalį  atvykau tik prieš kelis metus. Viena iš priežasčių, kodėl aš čia - netolerancija. Rusijoje mane laikė lietuve (pavardė skamba lietuviškai), turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad Lietuvoje aš esu rusė... Bet taip man labiau patinka, jaučiuosi čia neblogai, manau, radau savo vietą, savo aplinką. Planuoju mokslus tęsti Jūsų šalyje. Ir mane labai stebina tai, kad Jūs patys save vadinate netolerantiškais.

Anastasija Dalinskaytė, Vilniaus lietuvių namai, IV klasė, mokytoja Vilma Vilkytė- Žemaitaitienė

Rašinys pateko tarp LR liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės  komiteto bei Europos Parlamento nario Leonido Donskio biuro organizuoto rašinių apie žmogaus teises konkurso „Mano teisės ir pareigos“ geriausiųjų darbų.