Postpolitikos era
Italų filosofas (ir mano kolega Europos Parlamento ALDE frakcijoje) Gianni Vattimo prieš keletą dienų L’Akviloje vykusioje garsaus Niujorko akademinio žurnalo Telos konferencijoje, skirtoje Europos krizei ir Europos saulėlydžio teorijoms (liūdną vietos simboliką prisiminus, kad prieš trejus metus žemės drebėjimas tiesiog nusiaubė šį gražų ir mielą Italijos Abrucų regiono kalnų miestelį), pajuokavo, kad Italijoje politika baigėsi. Taip jau atsitiko, pasak jo, dvi pagrindinės politinės jėgos susitarė, jog visų svarbiausia, kad tik nesikeistų Italijos ekonomiką gelbėjančios technokratinės ir nepolitinės Mario Monti vyriausybės linija. Nesvarbu, kas laimės rinkimus ateityje ar kas vyks šalyje – visos sąmoningos jėgos turi eiti išvien. (Tęsti...)
Nuo savęs pridursiu: Vattimo visiškai teisus – jokios idėjų kovos, jokio skirtingų šalies ir Europos vizijų susidūrimo. Baigta. Liko viso labo tik ekonominių procesų suvaldymas – kuo toliau, tuo labiau aiškėja, jog tai paliatyvas, nes jokia pavienė valstybė nebesuvaldo ekonomikos, kuri jau seniai tapo globaline, lygiai kaip ji nebesuvaldo universitetų, mokslo, saugumo, migracijos, juolab ji nebesuvokia ir nebeaprėpia pasaulinio intelektualinio gyvenimo logikos.
„Katherine Ashton yra miela moteris, bet kas ką nors apie ją žinojo ir girdėjo iki jos tapimo EK pirmininko pavaduotoja ir ES vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai – de facto ES užsienio reikalų ministre?“ – tęsė Vattimo. „Kas ją rinko? Ką ji turėjo įtikinti? Kokia jos pasaulio vizija? O kas ką nors žinojo apie Hermaną van Rompuy’ų? Kurgi čia politika? Ir kur ji dingo?“ Vattimo ilgai kalbėjo apie socialinės ir politinės klasės sąvokos dingimą, sykiu ir apie politikos pasitraukimą iš žmonių gyvenimo. O man galvoje kirbėjo ir daugiau klausimų, kuriuos vėliau išsakiau.
Pavyzdžiui, man yra visiškai neaiški politinių partijų ateitis. Tokios, kokios jos yra šiandien, partijos tikrai neišliks – vargu ar joms dabartiniu jų pavidalu lemta egzistuoti daugiau nei dešimt ar penkiolika metų. Po arabų pavasario ir indignados protestų bangos Ispanijoje darosi aišku, kad galia keisti, reformuoti ir atnaujinti pasaulį slypi nebe organizuotoje ir status quo išlaikančioje struktūroje bei paskui IT beviltiškai pavymui bėgančiose politinėse partijose, o spontaniškose politinėse valiose ir jų žaibiškoje konsolidacijoje socialiniuose tinkluose.
Jei politinės partijos nesusilies su socialiniais, intelektualiniais ir kultūriniais sąjūdžiais – jos mirs. Jau dabar akivaizdu, kad politika tapo technologijos apendiksu, o pačiu geriausiu atveju – jos kambarine. Technologija vystosi daug sparčiau nei formuojasi ir kristalizuojasi politinės programos, moralinės laikysenos, kalbėjimo strategijos ir ryšio su žmonėmis stiprinimo bei savosios veiklos legitimacijos galimybės. Negi kam nors abejonių kelia tas faktas, kad politika jau seniai persikėlė į virtualinę erdvę, kad ji virto rafinuotais komunikaciniais žaidimais, kuriuos kuo toliau, tuo menkiau kontroliuos ir bejėgiškiau stebės nacionaliniai elitai?
Iš šito technologinio ir informacinio šoko gimsta dvi politiką žudančios tendencijos – pirma, vis labiau stiprėjanti valstybės centralizacija, kontroliuojančiai struktūrai neaiškių ir nebesuvokiamų asmenų neribotas sekimas, policinės valstybės elementų stiprėjimas su nuolatiniu sekimu ir visišku individo privatumo užvaldymu; ir antra – politikos virtimas agonistiniais komunikaciniais žaidimais arba atvira klounada, į kurią vis labiau įsitraukia šou verslo atstovai.
Lietuva yra kone tobulas politikos pomirtinės inkarnacijos – biurokratinės, centralizuotos, unitarinės bei policinės valstybės ir politikos grotesko, atviros jos bufonados samplaikos – pavyzdys. Į politinę bufonadą įsitraukę ir su įstatymais seniai susipykę politikos verslininkai mūsų teisėsaugos ir slaptųjų tarnybų nedomina (šių žmonių biografijos tiek prastos, kad juos galima bet kada šantažuoti ir priversti trauktis arba bėgti iš šalies), bet jas gerokai labiau domina bet koks antistruktūrinis, realios galios požiūriu nekaltas, bet sunkiau kontroliuojamas judėjimas arba kritinis žodis.
Biurokratų ir minios aktorių susidūrimai ženklins ateinančių dešimtmečių politines batalijas – neatmetant galimybės, kad vieni kartas nuo karto pereis į kitų amplua. Nieko pastovaus šiame nuolatinės kaitos pasaulyje nėra – politinis aktorius ar klounas tyliai svajoja tapti biurokratu (nes tai vienintelis jo kelias į minimalų emocinį ir finansinį saugumą), o biurokratas, jei jam staiga prireikia legitimacijos, t.y. rinkimų arba jų imitacijos, uoliai ir skubiai puola mokytis tikros arba virtualinės minios juokinimo ir smaginimo meno. Tad biurokratai ir klounai yra tarpusavy pakeičiami.
Politines partijas greičiausiai išstums socialiniai ir kultūriniai sąjūdžiai. Gali būti, kad juose vis svarbesnis vaidmuo teks socialiai angažuotiems profesionalams – kad ir kaip būtų, ekonomika, mokslas, pramoninis ir karinis špionažas, aukštosios technologijos, karinė galia ir technika niekur neišnyks, o jų valdyti vien tik minios artistai arba biurokratai niekada nepajėgs.
Naujieji galios aljansai formuosis iš žiniasklaidos, TV prodiuserių, verslo, mokslo, meno ir pramogų pasaulio atstovų elitų telkinių, kuriems reikės dramatiško pasakojimo, t.y. įtikinančios istorijos arba tariamo konflikto, kuris uždegtų rinkėjus bent kuriam laikui. Konfliktus ir skandalus galima lengvai fabrikuoti. Vadinamieji spin doctors šitą puikiai moka daryti. Kebliau bus išlaikyti žmonių dėmesį ir bent jau minimalią pagarbą bei lojalumą. Šitie dalykai išsisklaido vos tik mes pamatome jų užuomazgas. Kriterijų ir aiškumo netekusiame pasaulyje pagarba yra situacinė ir itin trumpalaikė, kaip ir lojalumas bei apskritai žmonių santykiai.
Kažkada politika prasidėdavo prioritetų kalba – supratimu, kad esama dalykų, kurie yra tiek svarbūs, jog be dialogo erdvės ir debatų jų neįmanoma paversti veiksmu ir visuomenės gyvenimo faktu. Šita prioritetų kalba reiškė pasaulio viziją, susivokimą esamoje žmonių gyvenimo situacijoje, ateities krypčių siūlyme ir artikuliavime. Po jos sekdavo viso šito institucionalizavimas, pavertimas valstybės valdymo ir viešojo administravimo dalimi. Politika teikė kryptis, orientyrus, kalbą, idėjas ir sykiu instrumentus joms įgyvendinti. Veiksmas niekad buvo neįmanomas be galios – legitimaciją turinčios, moraliai atsakingos ir demokratinei bendruomenei atsiskaitančios jėgos, virstančios viziją įgyvendinančiais veikimo būdais ir instrumentais.
Šiandien politika, pasak Zygmunto Baumano, atsiskyrė nuo jėgos. Jėga veikia sau, o politika mėgina išlikti – ji nieko nebepaaiškina, ji nesiūlo jokių vizijų ir pasaulio atnaujinimo programų. Jai tik reikia vis naujų baimės ir moralinės panikos bangų, kad būtų galima mobilizuoti tam tikras savo grupes visuomenėje, ir sykiu kad būtų įmanoma pateisinti gigantišką ir vis labiau didėjančią sekimo ir individo privatumo galutinio kolonizavimo bei užvaldymo valstybinę mašiną – nekompetentingą, žemo lygio, moraliai provincialią, bet brutalią ir techniškai našią.
Tad gyvename politikos galo pradžios laikotarpiu. Lietuvoje tai daugiau nei akivaizdu. Tai tikra postpolitikos era. Niekas niekuo netiki. Bet balsuoja. Balsuoja, nes nori, kad nebūtų to, kas ką tik buvo. Tais, už kuriuos balsuojama, žinoma, nebetikima – viską lemia sugebėjimas leisti būti gerai ir kokybiškai suvartojamam. Jei nesuerzinai, kažkurią akimirką patikai ar – didžiulės sėkmės atveju – sukėlei juoką TV laidos metu, tavo šansai būti išrinktam patrigubėja.
Tokios antipolitikos ir sykiu postpolitikos, kokią stebime dabar, Lietuvoje dar nebuvo. Ji yra unikali tuo, kad joje nebeliko to, ką būtų galima apibrėžti kaip politiką. Tai ciniški komunikaciniai žaidimai, kuriuos anksčiau ar vėliau laimės tas, kas ilgiausiai rankose laikys neišjungtą mikrofoną. Civilizuota politika Lietuvoje jau tiek diskredituota, jog reikės net ne metų, o turbūt ištisos kartos ir dešimtmečių, kad ji būtų sugrąžinta į tokį socialinės sutarties ir susikalbėjimo lygį, koks egzistavo nuo nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais iki 2003 metų.
Viskas prognozuojama – bet tai jau nebe Lietuvos, o globalizacijos drama. Kadangi rinkimų nebeįmanoma laimėti dešiniąja ekonomine retorika, visi – nuo tolimosios dešinės iki ultrakairiųjų – einą į juos apsišarvavę socialinio solidarumo, visuotinės gerovės, saugios vaikystės, mokslo, studijų ir kultūros prieinamumo pažadų retorikos „stebuklais“. O po to visi skubiai grįžta arba suka į dešinę, nes globalinis kapitalizmas niekaip nesivaldo iš kairės – daryk tu su juo ką tik nori. Kairioji verbalinė abrakadabra ir viskam absoliučiai nejautri dešinioji politinė praktika, paliekanti fatalizmo ir kapitalizmo nepakeičiamumo bet kurioje šalyje žymę – štai tikrosios postpolitikos realijos.
Reali dešinės ir kairės pabaiga, vykstant jų visiškai konvergencijai, yra mūsų naujoji tikrovė. Išgryninta dešinioji retorika yra diskredituota tiek pat, kiek išgryninta kairioji praktika. Todėl joms šiandien kaip niekada anksčiau reikia viena kitos, o sykiu ir jų nesuderinamumo simuliacijos. Juk ji viso labo tik maskuoja paprastą valdymo ir galios logikos faktą: mes priimame jūsų kairiąją retoriką ir moralinį žodyną (žmogaus teisės, multikultūralizmas, lyčių lygybė), bet praktika bus tokia, kokios reikia globalinei ekonominei sistemai. Taškas. C’est tout.
Ar postpolitika išsikvėps? Ar grįžimas į moralinių perskyrų, dialogo, galiausiai kito žmogaus matymo ir girdėjimo politiką yra įmanomas? Gal. Bet tik atgaivinus tą, ką būtų galima pavadinti mažąja politika – jos formavimą ne galios centruose ir sostinėse, o visų pirma periferijoje. Politikų dalyvavimas nedidelėse bendruomenėse, sykiu mokinių ir studentų diskusijose – tik be žurnalistų ir žiniasklaidos žinios, ne prieš rinkimus eilinį kartą kuriant politinį kičą, o mėginant susivokti savo visuomenėje ir jos gyvenime, gal ir būtų kažkoks vilties blyksnis.
Savivalda, vietos demokratija, laisvų intelektualų netarnavimas galios centrams ir politikams bei jų dalyvavimas neformaliuose susitikimuose, užuot svajojus patekti į seniai jau nebegyvą centro procedūrą, nekompetentingą oficialųjį elitą, galios ir pripažinimo iniciacijos ritualą – tai vienintelis dalykas, kuris ateityje dar gali palaikyti autentiškos politikos galimybę.
