LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Politika negimsta iš pačios savęs

Birželio 27, 2012

Kaip žinia, gera politika negimsta iš pačios savęs. Pati politika, jei ji tampa pernelyg technokratinė, uždara ir kabinetinė, netenka ją maitinančių šaltinių, kurie patys nebūtinai yra politiniai. Netgi priešingai – gera politika gimsta veikiau iš žmogiškojo jautrumo zonų ir kritiškos minties, kurios vėliau įsikūnija įstatymų leidyboje, politinėse vizijose, demokratinėse praktikose ir idėjiniuose debatuose.

Akivaizdu, kad gera ir civilizuota politika – nesvarbu, centro dešinės ar demokratinės ir modernios kairės – neįmanoma be tradicijos ir jos perinterpretavimo, etikos, galios ir tikėjimo dilemų, empatijos ir individualybės bei bendrystės galių. Todėl šiandien mums verkiant reikia šitą prisiminti ir skubiai plėsti politikos sampratą, kuri Lietuvoje tampa vis labiau techninė, siaura, sekli ir suvedanti visą politiką į viešo administravimo (policy), o ne koegzistencijos meno, žmogiškųjų skirtybių išlaikymo ir pagarbaus, racionalaus  dialogo konstravimo (politics) erdvę.

Kai mes klausiame, kada gi Lietuvos politika taps aukštesnio lygio, labiau europietiška mūsų susikalbėjimo ir vienas kito girdėjimo požiūriu, jautresnė moderniosioms žmonijos įtampoms ir savo visuomenės dilemoms, verta prisiminti paprastą dalyką. Gera politika – tai visų pirma gero lygio diskusija.

Taip, ponios ir ponai. Politika – tai visų pirma diskusija. Debatai. Jų laikymas ne nelaime ir įžeidimu, o būtinybe ir viešo asmens buvimo ir veikimo esme. Politikas, nemėgstantis ir nemokantis diskutuoti bei rengti debatų, nėra profesionalas. Jei jis mėgsta tylą ir nekonfliktišką terpę bei politinį unisoną – vadinasi, prieš mus paprasčiausias rūmų intrigantas, postmodernus komjaunuolis arba, geresniu atveju, ekspertinis ir  kabinetinis žmogus, o ne demokratijos sąlygomis veikiantis politikas. Galima būti galios brokeriu ar įkvėpėju, galima būti žmogus teisių gynėju ar biudžeto specialistu ir skaičiuotoju, bet viena aišku – idėjinės įtampos ir produktyvaus konflikto nesuvokiantis žmogus savęs neras šiuolaikinėje politikoje.

Verta prisiminti, ką savo paskaitos JAV metu kartą pasakė vokiečių ir britų sociologas bei politikas lordas Ralfas Dahrendorfas. Jis pasakė studentams, jog demokratijoje niekas nėra aišku ir paprasta. Jei būtų aišku, pasak jo, nereikėtų sąmoningai organizuoti konflikto, kurio dėka mes kažką sužinome apie skirtingas pozicijas ir vizijas, susiformuojančias toje pačioje visuomenėje.

Geras parlamentas turi organizuoti kaip galima daugiau debatų, kurie visiškai apnuogintų ir atvertų pridengtas, neretai nutylimas ir neišsakomas pozicijas – tam, kad visuomenė žinotų, kokia yra pasaulio ir jos pačios situacija, kokie jos vertinimai ir ką galima rinktis iš jų. Parlamentarizmas – tai sąmoningų ir racionaliai organizuotų idėjinių susidūrimų bei debatų (ir net konceptualių konfliktų) kūrimo menas. Idėjiniai debatai yra vienintelė atsvara skandalams ir sensacijoms, iš kurių medijos šiandien mėgina konstruoti viešąją erdvę, politiką ir pačius politikus – o juk pastarieji, pripažinkime, daugeliu atveju yra žiniasklaidos ir viešosios komunikacijos konstrukcijos.

Todėl civilizuota ir gero lygio politika negimsta iš pačios savęs, lygiai kaip ji neatsiranda vien iš iškilių ir charizmatiškų asmenybių, kaip kartais naiviai manoma. Galima sudievinti ir pačią nykiausią vidutinybę – tam viso labo tik pakanka sunaikinti pliuralizmą, viešus debatus ir politinę konkurenciją. Sykiu galima nepastebėti valstybinio masto žmonių ir puikių vizionierių, jei nelieka ateities projekto ir vizijos poreikio arba jei pasitikima tik apnuoginta finansine ir administracine galia. 

Aukšto lygio politika neįmanoma be minties laisvę ir intelektualinį atvirumą kultivuojančios akademinės sferos, analitinės ir laisvos žurnalistikos bei apskritai pliuralistinės viešosios erdvės. Tad jei jau mes savęs klausiame, kada mūsų politika pradės keistis, išdrįskime sau atvirai atsakyti: ji nesikeis į gerąją pusę be proveržių žurnalistikoje, žiniasklaidoje ir akademinėje sferoje.

Ką daryti, kad Lietuvoje vieną kartą nustotų veikti politinis rėtis, iš kurio skylučių nuolat po rinkimų nubyra dalis politinės klasės narių (kai kurie jų įgyja patirties, subręsta ir išmoksta skaityti įstatymus bei rengti jų pataisas, bet po to gan greitai dingsta iš politikos horizonto)? Kodėl mes jų neišlaikome, o paliekame nišas atsitiktiniems personažams arba avantiūristams, kurie sumenkina ir Seimo lygį, ir suprimityvina politines diskusijas?

JAV rinkimuose nesėkmingai pasirodę politikai, turintys nemažą patirtį, paprastai niekur neišnyksta. Politinė sistema išlaiko pagrindinius žaidėjus Vašingtono politinės analizės centruose ir šalies akademinėje sferoje. Panašiai įvairių fondų ir analizės centrų dėka politinė klasė išlaiko savo lygį ir Vakarų Europoje.  Pas mus gi permainos nevyksta būtent todėl, kad neišlaikoma kriterijų sistema, iš kurios būtų galima tikėtis politinės klasės formavimo tęstinumo, vidinės logikos ir siekio išlaikyti aukštesnį minties ir veiksmo lygį.

Mes patekome į politinės klasės nesikeitimo matricą. Atsitiktinių žmonių atėjimas nekeičia beveik nieko, nes jie neturi nei politinės vizijos, nei gilesnės motyvacijos kažką nuveikti politikoje – sukurti gerus įstatymus, institucionalizuoti praktikas, pasiūlyti sprendimo standartus ar dar kaip nors kitaip prakalbinti savo šalies ateitį. Dabartinė sistema neturi kritiško savęs apklausinėjimo galių, ji tik reprodukuoja ir apsaugo save.

Tokios politikos beprasmybės viršūne tapo be jokios rimtos priežasties įvykęs santykių su Lenkija sugadinimas. Faktas, kad juos šiuo metu mėgina gelbėti abiejų šalių akademiniai ir kultūros forumai bei inteligentija, tik dar kartą įrodo, kaip menkai mes naudojamės viešąja diplomatija ir kultūrine politikos dimensija. Sykiu tai atveria dabartinės mūsų užsienio politikos nekūrybiškumą ir sąstingį.

Kodėl mums reikėjo išsižadėti kasmetinių Vilniaus konferencijų, kurias globojo Lietuvos prezidentas ir kurios buvo pradėjusios tapti vieninteliu rimtu postsovietinės erdvės intelektualiniu ir kultūriniu forumu, suvienijusiu Baltijos valstybių, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos ir Kaukazo šalių disidentų, žmogaus teisių gynėjų ir inteligentijos pastangas kartu analizuoti padėtį ir numatyti visus galimus mūsų ateities scenarijus? Juk be jokių didelių sąnaudų ir lėšų mes buvome pradėję gauti pačią įdomiausią informaciją apie mums svarbių šalių socialinę ir politinę būklę – ir anaiptol ne iš jų ambasadų, o iš patikimų ir nepriklausomų informacijos šaltinių.

Tai viso labo tik keli pasvarstymai apie tai, kad atsakymai į mūsų vidaus ir užsienio politikos  keliamus klausimus slypi ne ateinančiuose Seimo rinkimuose, o gerokai gilesniuose minties ir veiksmo sluoksniuose. 



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)