LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Lemtinga riba

Gegužės 03, 2012

Dvidešimt antrieji nepriklausomybės metai Lietuvai jau nebe pirmą kartą tampa egzistenciniais ir likiminiais. Tik ikikarinę Lietuvą sugriovė Europos civilizuotos politikos krachas ir du totalitariniai režimai, o dabar kryžkelėje mes atsidūrėme ne dėl kokios mums priešiškos išorinės jėgos,  o dėl liberaliosios demokratijos gilios krizės pačioje Lietuvoje.

Tiesiog galutinai aiškėja, kad sukūrėme ne europietišką valstybę, kurioje žmogaus teisės ir asmens orumas ginami nuo tos pačios valstybės valdžių ir institucijų galimų klaidų ir nusižengimų demokratinei praktikai, o postkomunistinį monstrą, atsigręžusį prieš savo visuomenę, iš pagrindų neigiantį laisvą pilietį ir skiepijantį valdinio sąmonę, valdžios baimę, pataikavimą bei servilizmą.

Visi pastarojo meto įvykiai Garliavoje byloja apie gilią mūsų valstybės ir jos teismų sistemos krizę. Teisingumo sistemos uždarumas, lydimas politikos hermetizmo ir nenoro įtraukti į valstybės valdymą pilietinės visuomenės, nesiteikimas ką nors paaiškinti visuomenei bei atvirai pakomentuoti situacijas ir sprendimus Lietuvoje atgaivino sovietiniais laikais iškerojusį žmonių įsitikinimą, kad teismai – viso labo tik užmaskuoto valstybės teroro forma. Gal prisiekusiųjų teismo atsiradimas ar bent kažkoks simbolinis visuomenės atstovų įjungimas į teismus padėtį pakeistų. Bet kol kas mūsų politinė ir teisinė sistema sparčiai ritasi į savo paralyžių. 

Pati liūdniausia ir jau akivaizdi pasekmė – pakirstas pasitikėjimas šalies teismais. Ir niekas manęs neįtikins, kad kalti tik protestuojantieji. Galima manipuliuoti saujele neinformuotų ir patiklių žmonių, bet protestuojančiųjų tarpe yra daug apsišvietusių ir padorių žmonių, kurie kažkada išdrįso atvirai stoti prieš sovietinę teroro ir prievartos mašiną. Nejaugi ir šitie faktai nieko mums nereiškia? Nejaugi tokie bebaimiai disidentai kaip Nijolė Sadūnaitė ir kunigas Robertas Grigas, jautę sistemos blogį ir dabar jo formas atpažįstantys mūsų pačių valstybėje, neliudija valstybės ir jos teisėsaugos moralinio bankroto?  

Kodėl taip spontaniškai ir stipriai išsiveržė meno žmonių ir buvusių disidentų protestai? Esu įsitikinęs, kad jie tapo Lietuvą sukrėtusių kontraversiškų istorijų – Vytauto Pociūno žūties ir po to sekusio jo šmeižto oficialiojoje šalies spaudoje, lydimo sąmoningo noro numarinti šią bylą ir dar diskredituoti protestuojančiuosius, lygiai kaip ir čečėnų Chadižat ir Maliko Gatajevų šeimos, ką tik gavusios politinį prieglobstį Suomijoje, bylos, o sykiu ir Eglės Kusaitės nesibaigiančios bei protu sunkiai suvokiamos bylos – tąsa.

Deja, daug ką apie mus pasako faktas, kad viena demokratinė Europos Sąjungos valstybė – Suomija - suteikė politinį prieglobstį žmonėms, kurie buvo persekioti kitoje demokratinėje Europos Sąjungos valstybėje – Lietuvoje. Nieko kito, tiesą sakant, aš nesitikėjau, nes žinojau, kad Gatajevų bylos aplinkybės jau seniai kėlė Suomijos žmogaus teisių gynėjų pasibaisėjimą.

Nejaugi ši Suomijos pozicija taip pat yra Lietuvos teismų sistemos šmeižimas ir ataka prieš mūsų demokratiją? Juk tai baisus smūgis mūsų šalies tarptautinei reputacijai – vadinasi, nereikia būti pabėgusiam nuo Baltarusijos ar Rusijos „teisingumo“, kad gautum politinį prieglobstį. Pakanka jį patirti ir ES valstybėje. Jei tai nėra kaimyninės valstybės – ir pavyzdinės demokratijos – signalas, kad mes jau nebesame patikima demokratija, tada kas tai yra?  

Liūdna, kad žmonėms mūsų valstybė tampa panaši į sovietmečio valstybinio teroro ir melo mašiną. Žinoma, net defektyvios, silpnos Lietuvos demokratijos tarptautinėje aplinkoje aš nepulčiau lyginti su sovietine arba Vladimiro Putino Rusijos teisingumo sistema, bet šitie žmonių protestai turi priversti mūsų teisėsaugos ir politikos elitą pagaliau atsikvošėti, keisti toną ir pradėti kitaip kalbėti su savo visuomene. Arogancija ir akla sistemos savigyna, visus kitaip mąstančius laikant tamsuoliais arba kažkieno „penktąja kolona“, nieko gero neduos nei valstybei, nei jos tarptautinei reputacijai.

Ir jau visai klaikiai šiame kontekste nuskamba gegužės 7 d. įvyksiantis Lietuvos Respublikos nepriklausomybės signatarų Romualdo Ozolo ir Broniaus Genzelio bei Alvydo Medalinsko teismas dėl jų esą neteisingo ir todėl neteisėto kvietimo į mitingą. Jei kas nors prieš dvidešimt dvejus metus man būtų pasakęs, kad Lietuvos teisme už kvietimą į taikų mitingą bus teisiami ne juodąja partijos kasa ir stambaus masto korupcija užsiimantys politikai, o iš jos pasitraukę nepriklausomybės herojai – būčiau pagalvojęs, kad tai absurdas. Deja, košmariškas sapnas virsta tikrove.

Nesvarbu, kad aš dažniausiai iš esmės nesutinku su tuo, ką kalba ir rašo šie žmonės – lygiai kaip ir jie nėra mano gerbėjai ir entuziastai, švelniai tariant. Bet faktas tas, kad mėginama įbauginti kitaminčius ir kritikus – o šito negali būti demokratinėje valstybėje, net jei į mitingą kviečiant buvo techniškai kažkas ne taip atlikta. Egzistuoja teisė ne tik viešai išsakyti savo nuomonę, bet ir laisvai burtis – raiškos, būrimosi ir asocijavimosi teisės yra vienos iš kertinių žmogaus teisių.  

Tai neabejotinas jėgos demonstravimas, noras pažeminti, įbauginti ir atgrasyti nuo protesto akcijų ir mitingų. Žinoma, lieka neatsakytas klausimas, kaip buvo galima nusivažiuoti iki tokios makabriškos nepagarbos nepriklausomybės signatarams ir Sąjūdžio veikėjams? Juk tai sykiu reiškia ir siaubingą nepagarbą Lietuvos valstybei.

Man asmeniškai tai kaip tik tas atvejis, kada belieka pakartoti garsiuosius Voltaire’o žodžius – „Tūkstantį kartų nesutinku su tavo nuomone, bet esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tai, kad tu turėtum teisę ją išsakyti“. Iki šiol šią sparnuotą frazę pritaikydavau kitoms visuomenėms. Deja, ateina laikas, kada ji nustoja buvusi lengvo saloninio pokalbio arba pedagoginio pasakojimo dalimi ir virsta moraliniu riboženkliu Lietuvos politinėje tikrovėje.

      



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)