LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Negailestingos senos tiesos

Balandžio 13, 2012

Šiandien Lietuvoje verta prisiminti kelias senas kaip Europa tiesas. Pirma – nelaikyti savo bėdos ar problemos kosminio masto katastrofa. Antra – negalvoti, kad mūsų problemos yra unikalios ir kad likusi žmonijos dalis nieko apie jas nenutuokia. Trečia – išdrįsti sau įvardinti tikrąsias problemos priežastis.

Kas šiandien aiškėja Lietuvoje? Pirma, ES valstybėje imamasi atviros prievartos prieš vaiką, o vaiko teisės brutaliai paminamos ir apskritai kažkur dingsta konfliktuojančių valdžių informacinio karo sraute. Vyksta VSD vidaus karas, lydimas stambaus masto valstybės jėgos struktūrų pozicinio persigrupavimo ir karo dėl įtakos valstybėje (Prezidentūroje ir Seime), kurio ruporais tampa viešos figūros ir politikai. Visa kita tėra dūmų leidimas, lydimas mėginimo susikurti sau naudingą siužetą prieš artėjančius Seimo rinkimus (na ir Prezidentės rinkimai ne per toliausiai).    

Apie prievartą prieš vaiką: tai, kas civilizuotoje valstybėje nedelsiant turėjo tapti problemos šerdimi ir reikalo esme, pas mus tapo parašte. Ne prievarta prieš vaiką, ne vaiko teisės ir apsauga nuo seksualinio smurto ir psichologinio teroro, o politikų ir teisėsaugininkų siekis kažką šioje istorijoje sau patogiai perinterpretuoti ar nuslėpti tapo viso ko centru ir sukėlė kolektyvinę isteriją šalyje. 

Detalių aš nežinau (abejoju, ar kas nors Lietuvoje apskritai jas žino, išskyrus tik struktūras, kurios šia istorija maskuoja greičiausiai sau gerokai svarbesnį ir nemalonesnį siužetą), nes jau seniai čia vyksta pati tikriausia totalinės dezinformacijos ir smegenų plovimo kampanija. Bet esmė aiški – žmogaus teisių, o ypač mažiausiai apsaugotų grupių – mažumų, neįgaliųjų, senjorų ir vaikų – teisių negalinti ar nenorinti ginti valstybė liberalios demokratijos ir žmogus teisių požiūriu yra giliai defektyvi ir nenusipelno jokios pagarbos.

Deja, paaiškėjo, kad civilizuotos ir europietiškos valstybės sukurti nesugebėjome. Ji panaši į kai kurias Rytų Europos valstybes – atgrasi valstybė, iš esmės nukreipta prieš savo pačios piliečius ir aptarnaujanti visų pirma stambųjį verslą, biurokratiją ir politizuotą kriminalinį sluoksnį. Politikos ir politikų kriminalizacija, lydima kriminalinio pasaulio politizacijos – tai Rusijos tikrovė. Todėl dar kartą pasikartosiu – deja, esame Mažoji Rusija, tik laimingai patekusi į NATO ir ES. Beje, šios tendencijos kiek mažesniu mastu nei Rusijoje akivaizdžios ir Ukrainoje bei Kaukazo valstybėse.

Nieko niekas čia nesužinos – valstybė ar veikiau jos vardu veikianti ir įvairiais kodiniais vardais vadinama politinė mafija moka saugoti savo kruvinas paslaptis. Nei kas per artimiausius dešimtmečius sužinos Vytauto Pociūno nužudymo bei pomirtinio šmeižto aplinkybes ir detales, nei mes ką nors patikima sužinosime apie Garliavos istoriją. Visa tai taps dūmų uždanga, slepiančia desperatišką kovą dėl įtakos valstybėje, kuri nominaliai yra demokratinė, bet realybėje yra giliai persmelkta autoritarinės politinės ir moralinės kultūros.

Demokratinių procedūrų ir iškabų susipynimas su autoritarizmu Lietuvoje bado akis ne tik žmogaus teisių pamynimu ir atvirai demonstruojama nepagarba joms, bet ir brutaliu, kone sadistiniu žodynu, seniai tapusiu mūsų žiniasklaidos ir viso viešosios bei politinės komunikacijos pamatais. Tai, kas vyksta mūsų viešojoje erdvėje, jau senokai nusipelno to, kad būtų pavadinta atgrasymu nuo teisės į orią ir laisvą piliečio nuomonę.

Dar daugiau, tai tiesiog atgrasymas nuo pačios politikos, kuri Lietuvoje naikina save pačią ir jau sukelia egzistencinio pasišlykštėjimo pačiais savimi ir visa savo aplinka būseną. O su šia būsena toli nevažiuosi ir demokratinės viešosios erdvės bei respublikos tikrai nesukursi.

Dėl teismų ir teisinės valstybės: be jokios abejonės, dura lex sed lex (lot. žiaurus įstatymas, bet įstatymas). Teismo sprendimą būtina vykdyti, net jei nesutinki su juo ir protestuoji prieš jį. Bet nepradėkime tik giedoti giesmių apie teismų neklystamumą ir moralinę neliečiamybę. Aš neprivalau ir nesiruošiu gerbti teismo ir jo ištarmės, kuria nacių svastika buvo išteisinta kaip tradicinės kultūros ir gilios bei garbingos senovės simbolis – ir dar šalyje, kurioje šis ženklas primena visos jos žydų bendruomenės sunaikinimą. Nesigerbia tokie dalykai, ir tiek.    

Pirma, teisė ir teismai patys degraduoja ir delegitimuoja save, jei nesiremia universaliomis moralinėmis vertybėmis ir moderniojo politinio bei moralinio jautrumo formomis, įgyjančiomis universalią kodifikaciją. Antra, teismai, kad ir kiek mes privalome gerbti jų ištarmę, klysta – o klysta, kaip žinia, ir mokslas, ir religinės institucijos (šitą pripažįsta popiežių enciklikos, lygiai kaip ir įvairios žinojimo verifikacijos formos moksle).

Todėl pasikartosiu dar kartą – teismo ištarmę būtina vykdyti, lygiai kaip būtina garantuoti visišką teismų nepriklausomybę nuo politikos. Bet tik nepradėkime reikalauti pamaldžios reakcijos į tai, kas žmogaus sukurta ir kas nuolat jo koreguojama. Juk turbūt nepradėsime piktintis ir valstybės griovimu vadinti klasikinės Europos literatūros kūrinių, kurie nuo Thomo More’o, Jonathano Swifto ir Voltaire’o laikų atvirai šaipėsi iš teismų kaip visų pirma šio pasaulio galinguosius aptarnaujančių ir tik pavargėlius į galeras arba kartuves siunčiančių institucijų.

Teisė ir teisingumas – anaiptol ne tapačios sąvokos. Teisė yra teisingumo galimybė, o ne pats teisingumas. Kaip ir valstybė, beje, kuri be teisingumo, kaip byloja Tomas Akvinietis, netrunka virsti paprasčiausia plėšikų krūva.

Tokios tad tos nemalonios ir negailestingos senos tiesos. Dar viena – Dreyfuso byla XIX a. pabaigos Prancūzijoje, kurią dabar linkstama vis dažniau prisiminti. Aš ją paminėčiau kitokiame kontekste – ne kaip nekalto žmogaus dramą, į kurią įsijungia ir taip modernia virsta visuomenė, o kaip modernų riboženklį ir kryžkelę, atveriančią dviejų galimybių pasirinkimą – įstatymo ir tvarkos bet kokia kaina arba pagarbos žmogaus orumui ir teisėms galimybių pasirinkimą.

Taip mąstė antidreifusininkai ir dreifusininkai Prancūzijoje – pirmieji manė, jog pavienio žmogaus likimas nenusipelno, kad dėl jo aukotum valstybės interesą, įstatymą ir tvarką, o antrieji nuogąstavo, kad praradus pagarbą to pavienio žmogaus orumui ir teisėms, anksčiau ar vėliau bus prarasta ir respublika.

Tad neverta apsimesti, kad mes esame kažkur kitur, o ne vis tos pačios senos ir skaudžios europietiškos dilemos kontekste. Arba Europa, arba jos karikatūra. Tik nuo mūsų pasirinkimo priklausys, kokia bus ateities Lietuva – Mažoji Rusija ar ES valstybės vardo verta Lietuvos Respublika.



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)