Donskis: Vilnius, spalio 21 diena, 15.30 val.
Prasideda diskusija su teisininku Jamisonu Firestone’u, nužudytojo Sergejaus Magnitskio kolega ir bendražygiu, nepasidavusiu melui, šantažui, psichologinei prievartai ir nepasirinkusiu konformizmo kaip lengviausio atsako į vakariečiui, atrodytų, nepakeliamus posovietinio pasaulio iššūkius. Atsakymas į šį rebusą pradeda kirbėti mano galvoje pasiekus diskusijos vidurį.
Ši diskusija – tai naujojo filmo Justice for Sergei (Teisingumas Sergejui) pristatymo pradžia. Po Michailo Chodorkovskio Sergejus Magnitskis tapo antruoju žmogumi Rusijoje, sukėlusiu rimtas moralines ir politines Vakarų Europos politikų dilemas. Nors jų likimas ir gerokai skirtingas – daug metų kalintis Chodorkovskis vis dėlto liko gyvas ir ateityje gali padaryti nemažą įtaką Rusijos politikos ateičiai, o Magnitskis už kovą su korupcija ir įteisintais vagimis sumokėjo savo gyvybe.
Magnitskio dėka pradedi suprasti, kad korupcija anaiptol nėra paprasčiausias kyšininkavimas ar prasilenkimas su politine etika. Iš esmės tai – baisi moderniosios politikos liga, kurią diagnozavo politinės patologijos klasikas Niccolò Machiavelli, tikėjęs, kad modernioji Europa prarado senovės romėnų gebėjimą visiškai atskirti asmeninį interesą nuo viešosios erdvės nepainiojant savo paties ir šeimos interesų su tautos ir valstybės interesais.
Tai moderni liga, kuri ypač baisiais pavidalais reiškiasi ten, kur politinė klasė yra tie patys žmonės, kurie formuoja viešąją nuomonę, laiko savo rankose finansinės galios svertus, valdo šalies resursus ir dar, šalia viso to, savo politinėms ambicijoms bei kovoms pajungia slaptąsias tarnybas ir žiniasklaidą.
Tai buvusios sovietinės diktatūros, kurios taip ir netapo normaliomis šalimis; neaišku, kada (ir ar) jos tokiomis taps. Jos tik išoriškai gali priminti Vakarus, jos negrabiai ir nevykusiai imituoja vakarietiškas retorikas, praktikas ir socialinius ritualus, bet esmė yra ta, kad riboženklis lieka tas pats – visiškas žmogaus individualybės, jo orumo ir gyvybės nuvertinimas. Nė neminint Vidurio Azijos šalių, kur iki šiol egzistuoja pačios tikriausios vergovės formos (kad ir Turkmėnistanas, kuriame klesti vaikų vergovė ir priverstinis jų darbas), normalia šalimi taip ir netapo Rusija – nepaisant jos nuostabios kultūros ir kone neribotų gamtos bei žmogiškų išteklių.
Jamisonas Firestone’as pasakoja apie Sergejų Magnitskį, kuris, būdamas mokesčių sistemą puikiai išmanąs teisininkas, sukilo prieš atvirą turto prievartavimą, kurio prieš britų kompaniją griebėsi vietinis mišrus darinys – policijos, mokesčių inspekcijos, teisininkų ir nusikaltėlių, vienas iš kurių buvo teistas žmogžudys. Jie pavogė tos kompanijos archyvus, suklastojo visą mokesčių dokumentaciją ir reikalavo astronominių sumų, siekusių šimtus milijonų dolerių.
Kai Magnitskis įrodė, jog tai buvo stambaus masto valstybinė afera, organizuota nusikaltėlių kartelės, užvaldžiusios valstybines institucijos, jis pats buvo apkaltintas ir suimtas. Įmestas į baisią kamerą, kurioje jis kentė nepakeliamą šaltį ir diskomfortą, Magnitskis susirgo. Jo sveikatą pakirto ne tik makabriškos sąlygos, kuriomis jis buvo laikomas, bet ir sunkūs kūno sužalojimai, kuriuos jis patyrė sumuštas savo kankintojų. Jam buvo siūloma medicininė priežiūra ir jo gyvybės išgelbėjimas bei sveikatos atstatymas, jei jis „bendradarbiaus“ su valdžia ir „teisingai“ elgsis bei kalbės tą, ką reikia. Sergejus Magnitskis atsisakė šitą daryti ir, nesulaukęs medikų priežiūros bei pagalbos, mirė kalėjime.
Ką po šito pasakyti? Kad Rusijoje egzistuoja riba, skirianti nusikaltėlius nuo valstybės? Kad joje žmogus turi teisę į jo orumą išsaugantį ir civilizuotą kalėjimą, jei jau taip nutinka, kad jis turi į jį patekti? Kad žmogaus kova už teisingumą turi bent minimalią prasmę? (Žinoma, anaiptol ne tokiu mastu, bet, deja, panašias mintis sukelia ir Lietuva, kurioje po Vytauto Pociūno, Gatajevų šeimos ir Eglės Kusaitės bylų pradėjo darytis neaišku, ar valstybė kovoja su nusikalstamomis organizacijomis ir nusikaltimais, ar ji pati pradeda funkcionuoti kaip nusikalstama organizacija.)
Jamisonas pasakoja apie tai, kad Rusijoje karinė, kovinė arba pareigūno uniforma iki šiol yra įstatymas. Teisus tas, kieno pusėje jėga ir kas dėvi uniformą. Niekas nepasikeitė. „O jaunimas?“ – kažkas pasiteirauja salėje. „O ką jaunimas?“ – sako Jamisonas. „LSE (the London School of Economics) baigusių dviejų šimtų jaunų rusų, pakėlusių rankas po klausimo, kas iš jų atvyko studijuoti iš Rusijos, paklausus, kas iš jų ketina į Rusiją grįžti, visos rankos nusileidžia“.
Vėl susimąstau apie panašumus. Ar nepanaši situacija būtų su lietuviais studentais? Juk ir jie neabejotinai pakeistų Lietuvos atmosferą – po jų komentarų Facebooke ir socialiniuose tinkluose bei komentaruose darosi akivaizdu, kad jie tikrai taptų tyro oro gurkšniu Lietuvoje – savo mąstymu, intelektualine ir politine orientacija, žodynu, manieromis.
Žinoma, reikia būti netekusiam realybės jausmo, kad mechaniškai lygintum Rusiją ir Lietuvą ar juolab dėtum lygybės ženklą tarp jų, bet kažkas nuolat primena, kad, deja, esame toje pačioje Rytų Europos politinėje matricoje. Daryk ką tik nori, bet visur tie patys senieji personažai, o jauni žmonės netiki savo šalimi ir bėga iš jos – o likę aiškina, kad taip jiems ir reikia arba kad tai visiškai normalu. Kai kada likusieji tiesiog pradeda keikti viską – ir išvykusius, ir šalis, į kurias jie išvyko.
„Drąsa“ – taria jis. „Paprasčiausia žmogiška drąsa yra viltis, kad Rusija kada nors pasikeis“. Dar kartą žvilgteliu į Jamisoną ir man į galvą ateina mintis, kad šitaip aiškiai, drąsiai ir artikuliuotai kalbantis žmogus yra nedidelio ūgio, smulkus ir nepaprastai mandagus. Taip, tai ne kokia bravūra, ne fizinė drąsa ar rėksmingumas, o moralinė ir politinė drąsa, kurios mes ne tik iki šiol neskiriame nuo fizinės (ir neretai primityvios) drąsos, kurią bematant sulaužo iš tikrųjų didelė ir brutali jėga, bet ir neugdome mokykloje. O juk šita drąsa ir yra piliečio esmė. Drąsa pasakyti valstybei, kad ji privalo nenutolti nuo savo piliečių ir nesileisti uzurpuojama įteisintų gaujų, vadinančių save gan išradingais pavadinimais.
Drąsa ne įžeisti, ne parašyti idiotišką ir kitą žmogų ad hominem žeminantį tekstą, o apginti principą, pavadinti daiktą jo vardu, atskirti juoda nuo balto. Šito neišugdė eiliniuose piliečiuose nei Rusija, nei kitos Rytų Europos šalys. Vakarų Europos žmogaus teisių gynėjai paprastai laikomi ten būtina politikos ir viešosios erdvės dalimi. Rytų Europoje (ir, deja, Lietuvoje) jie iki šiol veikia kaip baltos varnos ar net disidentai. Iki šiol mes esame ne laisvės, o jėgos visuomenė. Tiesa sutapatinama su vieta jėgos ir įtakos struktūroje – teisus yra tas, kieno pusėje finansinė ir politinė galia.
Ir vis dėlto man regis, kad Magnitskio istorija paženklinta vilties. Pamenu, kaip neseniai rusų menininkas, gyvenantis ir dėstantis Paryžiuje, mane entuziastingai sveikino su Europos Parlamento sprendimu įšaldyti Europoje esančias bankų sąskaitas ir atimti įvažiavimo į ES teisę iš tų Rusijos valdžios pareigūnų, kurie tiesiogiai dalyvavo ir buvo susiję su Magnitskio byla. Žinoma, anoks čia mano nuopelnas – tai EP sprendimas, kuris ir mane patį įkvėpė.
Bet dar svarbiau tai, kad iki šiol mes žinojome, jog Rusijoje gyvena ir veikia ne tik savo sielą sistemai pardavę funkcionieriai, ciniški konjunktūrininkai, pikti ir frustruoti žmonės, saugumiečiai, sukčiai, gangsteriai ir panašiai, bet ir jos nuostabieji disidentai. Žinoma, tie bebaimiai žmonės – visų pirma Helsinkio grupės ir Memorialo veteranai, legendiniai žmogaus teisių gynėjai – buvo ir tebėra ignoruojami Kremliaus, todėl daro gerokai didesnę įtaką Vakarų, o ne Rusijos viešajai nuomonei. Tiesiog jie – bebaimiai. Sąžinės stalkeriai, kurie gyvena ne asmeninei laimei, o tiesai.
O čia – paprastas ir tylus žmogus. Teisininkas, kuriam tiesiog pakako drąsos, kad sistema jo nepriverstų meluoti. Šito tylaus ir oraus žmogaus gimimo jo mirties metu faktas yra esminis visoje Magnitskio istorijoje. Jis neišsigando. Visa didžioji rusų literatūra yra persmelkta žavėjimosi drąsa ir paniekos baimei – nuo Aleksandro Puškino ir Michailo Lermontovo (kurie patys padėjo galvas dvikovose, gindami savo garbę) iki Michailo Bulgakovo, tikėjusio, kad tik drąsa padeda atsilaikyti prieš Šėtoną.
Magnitskiui skirtas filmas galėjo būti pavadintas taip pat, kaip ir žinomas Arthuro Penno filmas – Little Big Man (Mažas didysis žmogus). Arba Tylioji drąsa.
