LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Donskis: Baku (Azerbaidžanas), rugsėjo 23-25 dienos

Rugsėjo 23, 2011

„Baku – naujasis Dubajus“ – skelbia Vakarų spauda. „Tai perspektyvi ir ambicinga naftos šalis, artėjanti prie Vakarų“. „Azerbaidžanas – neabejotinas Kaukazo lyderis“.

Baku dalyvauju Azerbaidžano nepriklausomybės dvidešimtmečio iškilmėse. Klausydamas šios valstybės ministro Ilhamo Alijevo kalbos pagaunu save galvojantį apie ištisą epochą, kuri sūnų skiria nuo tėvo – dabartinio Azerbaidžano prezidento tėvas Heidaras Alijevas buvo šimtaprocentinis sovietinio politinio elito žmogus.

Vėliau jis sugebėjo tapti Azerbaidžano pater patriae – tautos tėvu, su kuriuo Azerbaidžanas sieja savo ekonomikos sukūrimą – taip, sukūrimą, net ne jos atgaivinimą, nes absoliuti dauguma buvusios Sovietų Sąjungos respublikų neturėjo savarankiškai funkcionavusios ekonomikos – būtent jos nebuvimas ir įšaldyti etniniai konfliktai buvo sovietų, o dabar Rusijos sukurta uždelsto veikimo bomba, idant šios šalys niekada iki galo neatsiskirtų nuo metropolijos ir netaptų nepriklausomomis.

Kad ir koks įžvalgus ir apdairus, Heidaras Alijevas buvo savo epochos politinis veikėjas – rusakalbės ir daugiakultūrės sovietinės imperijos politikas, kūręs ir stiprinęs ne savo šalį, o galios vertikalę, kuri sugriuvo per keletą metų Sovietų Sąjungai nepakėlus ginklavimosi varžybų, naftos kainų smukimo ir kolektyvinio moralinės beprasmybės ir betikslės politinės egzistencijos pojūčio, apėmusio visą imperiją. Panaši galios vertikalė kiek kitokiu pavidalu šiandien restauruota Rusijoje.

Ilhamas Alijevas – kito laikotarpio politikas. Nors jo tėvas Azerbaidžane garbinamas kaip politinis šventasis (ne veltui kolega iš EP ALDE frakcijos, buvęs diplomatas slovėnas Ivo Vajglas man tyliai sako, kad buvusioje Jugoslavijoje buvo mėginimų sukurti tautos vado ir tėvo kultą, bet prie nieko gero, kaip žinia, tai neprivedė), sūnus kalba kitokia politine kalba. Heidaras man atrodo buvęs charizmatiškesnis veikėjas už sūnų, bet sūnus laisvai kalba angliškai ir kaip žuvis vandenyje jaučiasi bendraudamas su užsienio politikais.

Baku – milijoninis dangoraižių miestas, kuriame pakankamai saugu užsieniečiams. Žinoma,  tai – veikiau minkšto autoritarizmo grimasa. Tokios tvarkos ir švaros dideliame, chaotiškame ir segmentuotame  JAV arba Vakarų Europos mieste nėra ir tiesiog negalėtų būti. Jo didenybės šalies įvaizdžio labui griežtais įstatymais pažabotas bet koks chuliganizmas ir nusikalstamumas prieš užsieniečius. Miestas nuolat plaunamas ir valomas taip, kaip XVII amžiaus klestinčių Nyderlandų miestų turtingos šeimos plovė ir valė savo namų prieigas – šveičiant muilu grindinį.

Žinoma, norą artėti prie Vakarų sąlygoja tai, kad Kaukazas – tai nesaugumo požiūriu Rytų ir Vidurio Europa kartu sudėjus, tik tikruose, o ne menamuose ir mentaliniuose Europos Rytuose. Jei Iranas netraktuotų Azerbaidžano kaip viso labo tik savo istorinės teritorijos, kurios savarankiškas valstybingumas ir nepriklausomybė yra nemaloni ir laikina aberacija, jei Rusija nebūtų orkestravusi Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimų ir net dramatiškų karinių konfliktų, tuo įšaldydama dar vieną etninį-teritorinį konfliktą, vėliau meistriškai pakartotą Gruzijoje su Pietų Osetija ir Abchazija...

„Jei“ sąrašą galima ilgai tęsti. Tiesiog faktas, kad šiandien Azerbaidžanas yra ne tik akyse kylanti, turtėjanti ir stiprėjanti šalis, bet ir antirusiška bei proamerikietiška šalis. Ji gali tapti kažkuo panašiu į Mažąją Turkiją – jokiu būdu ne Turkijos priedėlio prasme, o kaip modernizacijos atvejis, panašus į – būkime atviri ir realistiški – jau neegzistuojančią ir todėl buvusią kemalistinę Turkiją, šiandien, regis, svajojančią apie iki Pirmojo pasaulinio karo egzistavusios Otomanų imperijos įtakos zonų atgaivinimą.

Taip, ponios ir ponai. Azerbaidžanas – pasaulietiško ir ganėtinai tolerantiško islamo šalis. Apie jokį radikalizmą ten nėra net kalbos, iki šiol šios „importinės“ įtakos iš Irano ir arabų šalių ten sėkmingai stabdomos. Žinoma, dabar susiklosčiusiam Azerbaidžano elegantiškam pasaulietiškumui, kaip ir kitur imperijos pakraščiuose, nemažos įtakos turėjo sovietinis buldozerinis ateizmas, su šaknimis brutaliai rovęs istorijos ir tradicijos pojūtį. Bet šiandien tai neabejotinai musulmoniška, o sykiu ir ganėtinai atvira šalis.

Neverta puoselėti iliuzijų, kad viskas ten idiliška žmogaus teisių požiūriu. Blogerių ir tikrų žmogaus teisių gynėjų raiškos laisvės problemos persipina su rūmų disidentų ir dvaro žurnalistų klestėjimu. Didelė spaudos televizijos kanalų įvairovė susijusi veikiau su finansinės įtakos grupių ir holdingų tarpusavio kova dvaro žurnalistų rankomis ir jų lakštingalų balsais, o ne su vakarietiško tipo politiniu pliuralizmu ir pilietinės visuomenės sklaida. Bet nieko kito ir neverta dabar tikėtis – jokių stebuklų šiuo požiūriu nevyksta net Lietuvoje (kuri, lyginant su Azerbaidžanu, yra visiška Europa), tad ko mes turime tikėtis iš dar menkesnes demokratijos ir pliuralizmo tradicijas turinčios šalies.

Tad Azerbaidžanas – įdomi ir perspektyvi šalis. Savo sėkmės atveju ji gali kompensuoti ES Turkijos, kaip partnerio ir sąjungininko, praradimą. Azerbaidžano taikos su Armėnija ir regiono politinio stabilumo atveju visas Pietų Kaukazas neabejotinai įgytų didžiulę geopolitinę reikšmę. Bet esama ir kitų dalykų, kurie byloja apie Baku ir Azerbaidžano artimumą mums.

Mano karta turbūt niekada neužmiršo genialios rusų kino režisieriaus Leonido Gaidajaus komedijos Briliantinė ranka, dalis kurios buvo filmuojama Baku. Negi galima užmiršti Anatolijaus Papanovo vaidinamo kontrabandininko Lioliko instrukciją žygio draugui Genadijui Petrovičiui Kozodojevui (jo nuolat vadinamam Kozlodojevu – tai nemirtingas Andrejaus Mironovo vaidmuo): „Fish Street... Viskas turi būti tikra – paslydimas ir kritimas“.

Ieškau tos Baku senamiesčio vietos, kurioje filme turi paslysti ir nukristi kontrabandininkas, iš kurio Stambulo (kurio vaidmuo teko Baku) kolegos laukia slaptažodžio „Velniai griebtų“. Kelią į ją man parodo malonus žmogus, sykiu paklausęs manęs, ar Donatas Banionis dar vaidina Lietuvos teatruose.

                               



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)