LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Donskis: Strasbūras, rugsėjo 13 diena, 11 val.

Rugsėjo 13, 2011

Tariamės dėl Sacharovo premijos. Grupės lyderis nori, kad mes šiemet laimėtume. Neverta pliektis tarpusavyje vien tam, kad po to nubalsuotume viduje už kitų grupių tarpe nepopuliarią ir todėl jų nepalaikomą kandidatūrą.

Kuo toliau, tuo labiau man darosi aišku, kad bus siūlomas Arabų pavasaris. Taip, puiku, bet kuri gi šalis? Ne problema, pasirodo. Surenka puokštę kandidatų iš keleto šalių. „Viskas puiku“ – aš atsakau. „Bet ar mes nesusimąstome apie tai, kad egzistuoja skirtumai tarp revoliucijos ar masinių neramumų ir kovos už žmogaus teises. Tai anaiptol ne tas pats. Revoliucionieriai anaiptol ne visada gina žmogaus teises ir sąžinės laisvę. Juk jūs žinote, kad vieną priespaudos ir teroro formą gali pakeisti kita, lygiai kaip vietoje valdžioje buvusios vienos religinės sektos staiga ateina ir ją keičia kita. Ar mes pasiruošę kiekvieną revoliuciją skelbti žmogaus teisių triumfu?“ Iš reakcijos suvokiu, kad galiu likti balsu, šaukiančiu tyruose.

Žinoma, politikai yra politikai. Jiems rūpi ne dedukcija, logika ar sąvokų turinio aiškumas. Jie nori nepavėluoti mezgant ryšį su būsimaisiais valstybių lyderiais ir tampant naujųjų elitų draugu. Mano akimis, tai liūdnas reikalas. Sacharovo vardo ir jo simbolinio kapitalo pasisavinimas man kuo toliau, tuo labiau atrodo ciniškas Realpolitik triumfas.

Tos pačios Realpolitik, kurios Andrejus Sacharovas ir jo artimiausieji bendražygiai Jelena Boner ir Sergejus Kovaliovas niekada nepripažino. Iš tikrųjų ateina laikas atvirai pasakyti, kad žmogaus teisės yra moralinio ir politinio jautrumo siužetas ar universalių žmonijos laisvės problemų laukas, kurį sėkmingai pasisavino ir instrumentalizavo pragmatikai, pavertę jas viso labo tik EP Užsienio reikalų komiteto darbo ir užsienio politikos aspektu – beje, selektyviai, laisvai ir gan lanksčiai traktuojamu bei pritaikomu. Kuo labiau krizės krečiamai Italijos ekonomikai reikės galimų Kinijos investicijų, tuo mažiau italai ir jų EP kolegos linksniuos Kiniją ir Tibetą. C’est tout.

Politikų grožio konkursas žūstant disidentams... Groteskas.

 

 

 

 

 

 

Strasbūras  

2011-09-14

13:00-13:30 val.

 

EP svarsto kreipimąsi į Norvegijos žmones ir vyriausybę po įvykusios Anderso Behringo Breiviko nekaltų žmonių žudynių tragedijos.

Kuo labiau gilinuosi į šito žudiko manifestą, tuo labiau man atrodo, kad nei jis yra klinikinis atvejis, nei jis koks eilinis neonacis. Įdomu, kad jo mintys neretai griauna XX amžiaus neonacio ideologinį ir net psichologinį portretą. Marksistai ir naciai jam vienodas blogis, kairįjį liberalizmą jis traktuoja kaip kultūrinio marksizmo užkratą, o jo neapykanta islamui visiškai neturi rasistinių ar kolonijinės paniekos atspalvių.

Atmetus vieną kitą įkyrią idėją atrodo, kad jis galėjo kuo puikiausiai būti Geerto Wilderso Laisvės partijoje Nyderlanduose – kartais Breivikas skamba kaip konservatorius ar konservatyvus liberalas, bet išlenda patologiška neapykanta musulmonams ir kairiesiems. Simpatija Izraeliui ir žydams (beje, Geertas Wildersas yra net gyvenęs ir studento praktiką atlikęs Izraelyje, kurį jis labai mėgsta ir aistringai gina) aiškiai sieja Wildersą ir Breiviką. Kažkokia ultrakonservatyvaus fašizmo atmaina, besimaskuojanti liberalizmu ir europietiška laisve. Bet tai postmodernus fašizmas.

 Nenuostabu, kad Wildersas ir kiti panašūs personažai greitai atsiribojo nuo Breiviko per įkyrų tariamo jo pamišimo akcentavimą. Iš kur mes žinome, kad jis pamišėlis? Neapykanta yra patologiška, bet ji nebūtinai turi būti susijusi su liga. Patologija gali būti ir socialinė, jos nebūtina klinikalizuoti. Kitaip tektų kone teisinti baisiausius žmonijos fanatikus paprasčiausiai juos skelbiant klinikiniais atvejais. Bet apie tai – kitą kartą.

O tuo metu girdžiu Verhofstadto žodžius apie tai, kad Breivikas anaiptol nėra koks paprastas reiškinys. Anot Guy, Breivikas įkūnija diskursą, vis labiau tampantį oficialiu Europoje – apie žlugusį multikultūralizmą, nekenčiamą politinį korektiškumą, toleranciją, keiksnojamą liberalumą. Tai tiesiog baisi ir kraštutinė išraiška to, kas skamba vis dažniau net ir respektabilių politikų lūpose. Danielis Cohn-Bendit dar atviriau rėžia, kad jam gėda, jog tenka vienoje salėje sėdėti su Jeanu-Marie Le Penu, Le Front National ilgamečiu vadu, vienu iš vyriausių EP narių, kuris po baisios tragedijos Norvegijos vyriausybę apkaltino naivumu.

Posėdis baigiasi, bet staiga pašoka iš vietos ir žodžio pradeda reikalauti Jeanas-Marie Le Penas. EP Prezidentas Jerzy Buzekas nenori šito daryti, bet Le Penas vis tiek šaukia: „Kaip jūs galite man neleisti atsakyti tam raudonajam Cohn-Bendit, kuris mane ne tik įžeidinėja, bet ir iškraipo mano žodžius? Aš nesakiau, kad kalta Norvegijos vyriausybė dėl tragedijos, aš ją kaltinau naivumu dėl to, kad ji negarantavo jokios jaunų žmonių apsaugos. Jūs elgiatės kaip bolševikai!“

Kas tai? Dar vienas politikų grožio konkursas žmonijos dramų ir tragedijų kontekste? Grožio konkursas laidotuvių metu nėra nekalta fantazija? O gal tai mūsų obsesyvaus savęs demonstravimo ir dėmesio siekimo kultūros bruožas, įgaunantis pamėkliškas formas?