Donskis: Gentas (Flandrija), rugsėjo 6 diena, 9 val.
Gente renkasi ALDE frakcijos biuras pasitarti dėl šių darbo metų Europos Parlamente. Nuostabus miestas, kurio vakarinėje tamsoje kiek vėliau mielai dingsta mano kolegos, po Briuselio ir Strasbūro pasiilgę kitokios aplinkos.
Gentas – vienas iš mano mylimų Europos miestų. Tikras buvusios Ispaniškųjų Nyderlandų (taip buvo vadinama Flandrija) ir Nyderlandų – Burgundijos ir Brabanto hercogysčių pagimdytų dviejų įstabių Europos tautų – sukurto Mažosios Europos stebuklo įsikūnijimas. Skirtingai nuo kerinčio grožio Briugės, virtusios Flandrijos turistų rojumi, Gentas ne tik nuostabiai gražus, bet ir tikras, o ne turistinis miestas, turįs visas miesto gyvenimo formas.
Šv. Bavono katedra su vienu iš Europos stebuklų – flamandų tapybos genijaus, „Šiaurės Renesanso Leonardo“ Jano van Eycko ir jo brolio Huberto van Eycko nutapytu altoriumi. Vienas iš gražiausių senamiesčių Europoje perauga į modernų miestą, kuris dėl savo modernios pramonės ir gausios darbininkijos XIX amžiuje buvo vadinamas kontinentinės Europos Mančesteriu.
Gentas – daugiakalbis miestas. Žinoma, tai Flandrija, bet ji kiek kitokia nei kituose flamandų miestuose. Gente gyveno nemažai flamandų aukštuomenės, kuri paprastai kalbėjo ir rašė prancūzų kalba. Tad Belgijos modelis, tik XIX amžiuje leidęs įsitvirtinti prancūzakalbei aristokratijai ir buržuazijai, buvo kiek kitoks Gente, kur liko visi istoriniai ir kultūriniai turtingo, paslaptingo miesto dėmenys – flamandų primityvų tapyba, Šiaurės Renesanso paveldas, kaimynines valstybes XIV ir XV amžiais savo aukšta kultūra, rafinuota diplomatija, klestinčiu verslu ir taikia politika toli pranokusi Burgundijos kunigaikštystė, ankstyvosios modernybės pramonės iškilimas.
Galiausiai Flandrijos neįmanoma įsivaizduoti be prancūzų kalba rašiusių flamandų rašytojų – Gente gimusio Nobelio premijos laureato, dramaturgas, poeto ir eseisto Maurice’o Maeterlincko ir Émile’io Verhaereno. Gente aš staiga prisimenu savo mylimame Gotlande, viename Visbio žuvies restorane ant sienos išvystą prancūzišką Verhaereno ketureilį „Jūra! Jūra!“:
La mer ! La mer !
Ma peau, mes mains et mes cheveux,
Sentent la mer et sa couleur est dans mes yeux :
Et c’est le flux et le jusant
Qui sont le rythme de mon sang.
„Taip, jie nuostabūs“ – gražia anglų kalba mano žavėjimuisi Gentu, Flandrija ir flamandų literatūra pritaria įtakingas kolega iš Belgijos, buvęs vystomojo bendradarbiavimo eurokomisaras, Afrikos politikos žinovas, visada prancūziškai politiniuose forumuose kalbantis Louis Michelis. „Aš juk buvęs flamandų literatūros mokytojas, vėliau tapęs politiku. Jūs šito nežinojote?“
Nustembu. Louis Michelis pereina į puikią olandų kalbą ir Guy Verhofstadtui juokais sako, jog verta visus mūsų biuro susitikimus rengti Gente, jei kolegoms taip gera čia. Guy su manimi pradeda juokauti, kad kažkada Flandrija buvo gerokai didesnė nei dabar. „Kas būtų, jei mes pradėtume staiga nuolat prisiminti buvusias savo teritorijas, kaip vengrai dabar?“ – juokais mesteli jis. „Pradėti reikalauti, kad Calais mieste, Prancūzijoje, kažkada priklausiusiame Flandrijai, būtų dalinamos flamando kortos?“
Staiga jis surimtėja. Mūsų dalykiškas pokalbis pereina į baigiamąją fazę. „Kolegos, mes turime suprasti, kad netrukus Europa priartės prie lemtingos kryžkelės. Iškils ES buvimo ir išlikimo klausimas. Ir politika bus daroma ne daužant ES ir rėkaujant populistines frazes, o ieškant ateities scenarijaus. Europa yra ne problema, o jos sprendimo būdas. Europa yra ne krizė, o jos įveikimo galimybė. Patikėkite tuo. Europai ir jūsų pačių elektoratui reikia siužeto, istorijos, vizijos, be kurios neįmanoma gyventi. Nebeliks prasmės šūkalioti apie Briuselio grėsmes ir iš to daryti politiką, nes tai galo artinimas. Kurkime ateities politiką, o ne griaukime ją“.
Verhofstadtas – įsitikinęs federalistas. Belgų politinė klasė – unikumas. Nedidelė šalis, o jos politikai Europos Parlamente – neabejotinai patys geriausi. Belgijoje gyvena maždaug tiek pat gyventojų, kiek Vengrijoje ar Čekijoje. Bet neverta lyginti Belgijos ir šių valstybių politinės klasės ar juolab jų vaidmens Europos institucijose.
Žinoma, ne tik todėl, kad Belgijos politikai yra tiesiog aukšto lygio, išsilavinę, ambicingi ir dar moka mažiausiai tris Europos kalbas. Taip yra dar ir todėl, kad geriausiems Belgijos politikams nebeliko ką veikti jų vidaus politikoje. Jos beveik nėra. Puiki savivalda, aukščiausio lygio regioninė politika, bet... šalis jau daugiau nei metai gyvena be vyriausybės. Rimtos vidaus politikos nebeliko, tik administravimas ir valonų-flamandų nesantaika. Yra policy, beveik nebėra politics. Bet Belgija gyvuoja...
Sveiki atvykę į XXI amžių. Posėdis baigtas.
