Donskis: Strasbūras, liepos 5 diena, 19.30 val.
Musica liberat (lot. k.) – muzika išlaisvina. Taip vadinasi projektas, suvienijęs Europos politikus, Rusijos ir pasaulio žmogaus teisių gynėjus ir grupę genialių muzikų. Strasbūro Muzikos ir kongresų rūmuose prasideda trumpas priėmimas, skirtas susitikti ir pabendrauti tiems, kas neabejingas ne nepriklausomo teismo, o Kremliaus – dar tiksliau tariant, Rusijos „premjero-prezidento“ Vladimiro Putino – nuteistų ir įkalintų Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo likimui.
Tik atėjęs į rūmus sužinau, kad Lietuvos Televizija (LTV) filmuos ir tiesiogiai transliuos šį koncertą. Netrukus pamatau būrį Lietuvos politikų ir viešų figūrų, po ko nebelieka abejonių, kad šis renginys bus daugiasluoksnis ir skirtas įvairių politikos grupių bei visuomenės segmentų vartojimui. Kad ir kaip būtų, ne apie tai šios pastabos. Jos – apie koncertą, kurio surinktos lėšos buvo skirtos Michailo Chodorkovskio 1994 metais įsteigtai Pamaskvės Koralovo našlaičių ir sunkiai gyvenančių vaikų mokyklai, kurią dabar išlaiko Chodorkovskio tėvai.
Dar prieš keletą mėnesių žinojau, kad grupė nuostabių muzikantų sutiko dalyvauti labdaros ir sykiu kovos už žmogaus teises projekte, skirtame pasaulio dėmesiui atkreipti į kafkiškai nuteistų ir kalinamų Rusijos verslininkų padėtį. Tai savo instrumento korifėjai – didis smuikininkas Gidonas Kremeris, violončelininkas Miša Maiskis ir pianistai Martha Argerich ir Jevgenijus Kisinas.
Du iš šių genialių muzikantų yra tiesiogiai susiję su Baltijos šalimis – Gidonas Kremeris ir Miša Maiskis gimė ir augo Rygoje. Kremerata Baltica yra vienas iš pačių garsiausių Baltijos šalių muzikos projektų – 1997 metais Maestro Kremerio suburtas ir vadovaujamas kamerinis orkestras. Martha Argerich – pasaulinio garso Argentinos pianistė. O ko jau ko, bet vunderkindo, virtuozo ir unikalaus pianisto Jevgenijaus Kisino pristatinėti tikrai neverta.
Koncerto programa papildyta profesoriaus Vytauto Landsbergio įsijungimu – jis turi atlikti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinį. Koncerto programoje dominuoja rusų, lenkų ir Baltijos moderniųjų klasikų bei nūdienos kompozitorių kūriniai – nuo Sergejaus Rachmaninovo, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Frédérico Chopino, Witoldo Lutosławskio iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Arvo Pärto.
Priėmime kalba mano mylimas ir gerbiamas Sergejus Adamovičius Kovaliovas – vienas iš kelių Andrejaus Sacharovo eros likusių didžiųjų disidentų ir žmogaus teisių gynėjų. Kaip visada, jis kalba paprastai, todėl kiekvienas jo žodis skaudžiai sminga tiesiai į sąžinę.
„Ką gali Rusijos valdžia ir politinis elitas, mes visi puikiai žinome“ – sako jis. „Be jokios priežasties įkalinti nepatikusį ir sau grėsmingą varžovą, ambicingą ir viziją turintį žmogų Kremliui niekada nebuvo sudėtinga. Gal net ir nužudyti tokį žmogų nebūtų labai sunku, jei neslėgtų pasaulio opinijos baimė. Jos vis dėlto dar paisoma, kad ir ką jie kalbėtų, todėl svarbu neužmiršti ir netylėti. Chodorkovskio ir Lebedevo byla yra ne Rusijos, o globalinė problema. Todėl netylėkime ir savo tyla neteisinkime to, ko negalima teisinti. Nepataikaukime blogiui“.
Kalba susijaudinusi Chodorkovskio mama. Prabyla ir Vakarų Europos bei Rusijos žmogaus teisių gynėjai. Šalia iš Vilniaus atvykusio lietuviškojo jet set ir prie jo noriai prisijungusių kai kurių mano kolegų iš EP matosi garsūs personažai iš Rusijos. Netoliese manęs kažkas šnekina Michailą Kasjanovą, o šalia su vyno taure rankoje stovi ir į klausimus atsakinėja Garis Kasparovas.
Nuskamba kvietimas eiti į koncertų salę.
20:30-22:30 val.
Koncertą pradeda 1986 metų Nobelio taikos premijos laureato Elie Wieselio įrašytas kreipimasis į auditoriją. Iš didžiulio ekrano puikia prancūzų kalba į publiką besikreipiantis Holokaustą išgyvenęs Rumunijos žydų kilmės JAV rašytojas atima iš antisemitų populiarų jų „argumentą“, kad jis ir kiti žydų kilmės intelektualai reaguoja tik į antisemitizmą, bet yra abejingi kitoms blogio formoms (net ir paranojikams aišku, kad jei Chodorkovskis – beje, laikantis ir vadinantis save rusu – yra žydų kilmės iš tėvo pusės, tai Lebedevas yra šimtaprocentinis rusas).
Wieselis savo kalba apeliuoja ne tik į Rusijos valdžios padorumo ir pagarbos žmoniškumui likučius, bet ir į sveiką protą. „Kam Rusijai save izoliuoti ir diskredituoti?“ – retoriškai klausia jis. „Mes visi mylime didžiąją rusų kultūrą ir linkime sėkmės Rusijai, bet Chodorkovskio ir Lebedevo istorija mums primena, koks didžiulis atstumas Rusiją vis dar skiria nuo Europoje visuotinai priimto žmogaus orumo ir žmogaus teisių supratimo“.
O po to – muzika. Nuostabi, jos neverta aprašinėti, nes neišvengsiu banalybių kalbėjimo ir to, kas nenusakoma, profanacijos. Kremeris, Maiskis, Argerich ir Kisinas tik groja. „Tik“ reiškia tik tai, kad nekalba. Jų grojimas viską pasako. „Dieve, jei advokatai taip kalbėtų, kaip jie groja“ – per pertrauką kalbėdamas su manimi atsidūsta Sergejus Adamovičius. Kovaliovas įsitikinęs, kad tokių talentų įsijungimas į istoriją, kurią daug kas Rusijoje norėtų klasifikuoti kaip vidaus politikos ir vien profesionalus, o ne pasaulinę auditoriją dominantį reikalą, viską keičia iš esmės. „Jiems Kremliuje šis koncertas yra antausis, ir skaudus antausis“ – neabejoja jis.
Be abejo, jis teisus. Ko vertas jau vien faktas, kad vakariečiai neišsigando dalyvauti projekte ir nepradėjo teisintis tuo, kad negalima kištis į Rusijos vidaus reikalus ir tendencingai interpretuoti jos vidaus painiavos. Beje, anaiptol ne visi taip reagavo Europos Parlamente. „Chodorkovskis – tikrai ne šventasis, nors į kalėjimą tokiam laikui jo grūsti nebuvo galima“. Jau beveik standartinis šios situacijos ir žmogaus vertinimas. Tai tiesa, žinoma, bet šėtonas, kaip žinia, slypi detalėse.
Dar geriau mesteli vienas iš mano kolegų, šiaip jau ganėtinai protingas ir liberalių pažiūrų žmogus. „Aš – ne antisemitas, bet juk mes puikiai žinome ką jie pridarė. Viską supirko ir užvaldė. Žinoma, taip elgtis su juo nebuvo galima, tai kita problema. Bet koks jis ten teisuolis...“ Beje, šitą frazę aš girdžiu iš mums artimos, kaimyninės šalies politiko lūpų.
Pagalvoju, ko vertas visas mūsų amžinas Vakarų moralizavimas ir patetiškos kalbos apie jų dviveidiškumą, jei apie Vladimiro Putino sunaikintą žmogų, galėjusį suvaidinti anaiptol ne paskutinį vaidmenį Rusijos politikoje, mes patys su visa savo patirtimi tik tiek tegalime pasakyti.
Profesorius Landsbergis ne tik skambina Čiurlionį, bet ir kalba. Iki jo pasisakymo manęs neapleido mintis, kad koncertas simbolizuoja pačią moderniąją Rusijos istoriją, kuri yra ne kas kita, o politikos ir kultūros mūšio laukas. Arba, kaip vienas mano kolega, įdomus austrų kilmės vokiečių filosofijos profesorius, pasakė apie vokišką tradiciją, politikos ir literatūros kova. Pridurkime dar ir muziką. Po Landsbergio pasirodymo sustiprėja baltiškas šio koncerto matmuo.
Pastarasis man neatsiejamas nuo mano mylimo kompozitoriaus – genialiojo Arvo Pärto. Jis dalyvauja koncerte. Atpažinęs didįjį estų Maestro, neprilygstamą mistinio ir sakralinio minimalizmo meistrą, įstabų religinės muzikos kūrėją, pradedu prašyti netoli sėdintį estą kolegą iš EP, malonų ir nuolat besišypsantį Tunnę Kelamą iš Europos Liaudies Partijos, atstovaujantį estiškam Tėvynės Sąjungos atitikmeniui, kad jis mane supažindintų su Pärtu, su kuriuo jie kartas nuo karto persimeta trumpomis frazėmis. Per pertrauką su kolega Kelamu prieiname prie Pärto. Aš jam turiu parengęs lietuvišką-estišką siužetą ir sykiu intriguojančią istoriją.
Su mano lietuviškomis patirtimis siejasi genialus Arvo Pärto fortepijoninis kūrinys Für Alina (1976). Pirmą kartą išgirdęs jį Budapešte, buvau pakerėtas, bet kurį laiką nežinojau, kad šis kerinčio grožio kūrinys yra skirtas moteriai, kurią pažįstu – Alinai Slavinsky, Lietuvos teatrologės, iškilios mūsų visuomenės ir kultūros veikėjos profesorės Irenos Veisaitės dukteriai, daug metų gyvenančiai Londone. Šis kūrinys Alinai buvo sukurtas Pärto išrastu tintinnabuli kompoziciniu metodu, leidžiančiu pianistui išgauti ypatingą fortepijono skambesį, sakralinius sąskambius ir ritmiką (lotynų k. tinnabulae, dgs. – varpų, o tintinnabulum, vns. – dviprasmiškumo pašalinimas).
„Tai Jūs – Irenos ir Aliko draugas“ – Ireną Veisaitę ir jos pusbrolį, mano mirusį draugą, žymų išeivijos politologą Aleksandrą Štromą omeny turėdamas šypteli Berlyne gyvenantis estų Maestro. „Vadinasi mes – viena šeima“.
Simboliška ir gili, nors ir atsitiktinė genijaus frazė. Taip, mes su daugeliu žmonių vis labiau pasijuntame besantys viena šeima pasimetusiame, savo savivokos ir tapatybės kontūrų skausmingai ieškančiame mūsų nūdienos pasaulyje. Patirties ir žmogiško jautrumo šeima pasaulyje, kuriame vis mažiau ką nors bereiškia kraujo ryšys ir kuriame viską pradeda lemti skirtingų žmonių atpažinimo ir susikalbėjimo galia. Arba svetimojo pavertimas artimu, jei norite.
