Donskis: Strasbūras, birželio 9 diena, 15 val.
Europos Parlamentas jau apytuštis. Ketvirtadienio popietę gali pamatyti tik vieną kitą kolegą, likusį skubos tvarka svarstomų rezoliucijų posėdyje, po kurio visi išvyksta į oro uostą arba traukinių stotį, ir EP nuščiūva ir nutyla iki sekančios plenarinės sesijos. Po vidudienio balsavimų skubiai išvyksta didžioji dalis parlamentarų ir jų personalo. Bet likusieji neleidžia nuobodžiauti.
Svarstome Madagaskaro, Gvantanamo politinio kalėjimo ir Ukrainos rezoliucijas. Žinoma, lengviausia svarstyti Madagaskaro situaciją. Niekas pernelyg nesiginčija. Daugmaž viskas aišku ir su Ukraina, nors ukrainiečių ambasada, regis, padirbėjo gerai – net ir liberalų tarpe atsiranda tokių kolegų, kurie teisina Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių ir jo įkvėptą akivaizdžiai politizuotą Julijos Timošenko ir grupės buvusių Ukrainos ministrų kabineto narių bylą.
„Ne šventoji ta jūsų Timošenko – greičiausiai korumpuota ir su prasta politine biografija“. Gal ir taip. Bet man kyla klausimas, nuo kada didžiu moraliniu autoritetu laikytinas dukart kalėjęs, kriminalinę praeitį turintis Janukovičius, prieš oranžinę revoliuciją klastojęs prezidento rinkimų duomenis ir veikęs kaip atviras Rusijos pasirinkimas bei Putino favoritas? Ir nuo kada teisminę bylą gali skatinti ar net inicijuoti politinis oponentas? Juk Janukovičius ir Timošenko – nesutaikomi antagonistai, arba, vadinant daiktus jų tikrais vardais, vienas kitam niekada neatleisiantys ir vienas kito ramybėje niekada nepaliksiantys priešai.
Žinoma, politiškai motyvuoti teismai ir susidorojimas su savo oponentais arba kitamaniais yra skiriamoji riba tarp tikros vakarietiškos demokratijos, kur it metronomas tiksliai veikia valdžių atskyrimo principas, ir Rytų Europos pseudodemokratijos (ar valdomos demokratijos pagal Rusijos modelį), kurioje teisė yra paprasčiausia politinės ir finansinės galios vertikalės bei jėgos struktūrų pribuvėja. Tik nepradėkime vaizduoti šventųjų mes patys – šito pseudodemokratijos ir užmaskuoto autoritarizmo kvapelio jau esama ir Lietuvoje, nepaisant mūsų atsiplėšimo nuo Rytų kaimynių idėjinio pliuralizmo ir nuomonės raiškos sferoje.
„Aš sutinku su Jumis, pone Donski, kad Ukraina yra mūsų draugė, partnerė ir sąjungininkė“ – po mano pasisakymo susijaudinęs ir kiek patetiškai kalba vienas kolega (regis, lenkas) iš Europos konservatorių ir reformistų. „Taip, mes turime kritikuoti ir savo draugus už jų klaidas. Bet ką Jūs padarėte, kad Ukraina priartėtų prie mūsų? Kur tie konkretūs žingsniai? Mes tik kalbame, o juk laikas bėga. Ukraina neartėja prie ES“.
Prisipažinsiu, klausimas apie tai, kur aš buvau ir ką aš dariau, kai ES Ukrainą skriaudė, man skamba kaip mielas sovietmečio anekdotas apie klausimą komjaunimo suvažiavime apie tai, ar viską padarei, kad paverstum tėvynę žydinčiais sodais, ir ar viską padarei, kad upėmis tekėtų švarus vanduo.
Dėl Ukrainos darau, ką galiu, nes labai myliu šią šalį ir turiu joje artimą draugą Oleksandrą Bucenką – puikų vertėją ir poetą, verčiantį ir mano knygas iš anglų į ukrainiečių kalbą. Ir daugybė mano kolegų EP daro tikrai nemažai, kad seminarais, forumais, Euronest parlamentinės asamblėjos iniciatyvomis ir kitais būdais priartintų Ukrainą prie ES.
Neabejoju, kad jei Ukraina taptų jei ir ne ES nare, o bent artima partnere (nors tikiu, kad ir jos narystė ES yra realesnė už bet kurios kitos Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios šalies šansus šitą pasiekti), galėtume drąsiai kelti šampano taures už Lietuvos ir Baltijos šalių ateitį, nes įsigytume galingą ir artimą sąjungininkę. Jai atėjus į ES erdvę, Rusijai beliktų tik pačiai keistis ir keisti visą savo politinę paradigmą Europos atžvilgiu – mat savo strateginę įtaką Baltijos valstybėse ji būtų jau galutinai praradusi.
- Kad ir kaip būtų, niekas čia iečių pernelyg nelaužo – už skubos tvarka priimamą rezoliuciją nubalsuojama. Keli kolegos keistokai pradeda samprotauti, kad esą mes savo rezoliucija kišamės į kitos valstybės vidaus reikalus ir pakertame Ukrainos prezidento bei teismų reputaciją (iki koktumo girdėtas argumentas ne tik Rusijoje, bet ir pas mus), bet vokietis kolega ryžtingai atkerta, kad tokia argumentacija skamba kaip laiko mašinos dėka aplankyta buvusi Sovietų Sąjunga, kurioje ir būdavo išsakomi nuolatiniai priekaištai Vakarams už tai, kad jie esą taip begėdiškai ir įžūliai kišosi į kitos (ir dar tokios teisingos bei humaniškos) valstybės reikalus. Juokinga, bet šita užsikertanti plokštelės melodija skamba gerokai dažniau, nei aš galėjau šito tikėtis prieš patekdamas į Europos Parlamentą.
Didžiausią audrą sukelia Gvantanamo kalėjimo situacijos svarstymas. Informacija apie kankinimus ir galimą mirties bausmę nuskamba lyg iššūkis Europos fundamentaliai pozicijai mirties bausmės ir kankinimų atžvilgiu, tad netrukus, kaip galima buvo tikėtis, arši diskusija virsta kaltų pagal asociaciją paieškomis.
Dviems žmogaus teisių gynėjoms (buvusiai Portugalijos diplomatei ir Amnesty International atstovei Anai Gomes, priklausančiai Socialistų ir demokratų progresyviojo aljanso frakcijai, o taip pat ir Prancūzijos atstovei, Europos kairės ir Šiaurės žaliųjų konfederacinės grupės atstovei Marie-Christine Vergiat) atvirai prabilus apie įtariamuosius slaptus CŽV kalėjimus Rumunijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, reakcijos ilgai netenka laukti.
Rumunijos atstovas nuobodžiai ir be jokios emocinės gyvybės pradeda barti madam Vergiat už nemalonų antausį Prancūzijos sąjungininkei ir draugei Rumunijai. „Negalima šitaip nepasitikėti sąjungininkais. Nejaugi jūs labiau pasitikite visais teroristais ir Gvantanamo kaliniais, nei NATO ir ES nare bei sąjungininke? Ir apskritai jūs, ponia Vergiat, ginate žmogaus teises tik tada, kai jos pažeidžiamos (jei jos apskritai pažeidžiamos) Vakaruose, o ne Kuboje ar kitoje tikroje diktatūroje“.
Ponios Vergiat reakcija žaibiška. „Aš reikalauju, kad jūs atsiimtumėte savo žodžius“ – šaižiu ir įaudrintu balsu sušunka mano kolegė iš Žmogaus teisių pakomitečio. „Aš visą gyvenimą gyniau ir ginsiu žmogaus teises ne selektyviai, o ten, kur jos pažeidžiamos. Tai brutalus įžeidimas. Aš daug kartų gyniau žmogaus teises Kuboje. Tai melas, ką jūs sakote. Tai žema“.
Rumunas kolega tokiu pačiu beaistriu balsu burbteli: „Gerai, aš atsiimu savo žodžius, jei jie taip įžeidžia jus“. Pasakęs tai jis gūžteli pečiais ir atsisėda. „Ir ko gi ta prancūzė taip pyksta?“ – greičiausiai galvoja jis. Darbas yra darbas. Negalima juk leisti, kad tavo valstybę atakuotų, reikia ją ginti nuo svetimųjų (t.y. Vakarų ir ES). Nieko asmeniška.
Šitas Šaltojo karo logikos perkėlimas į „visuotinės taikos ir brolybės“ vienijamos ES erdvę (pati tikriausia politinė šizofrenija, ar ne?) sukuria epizodą, kuris daug pasako apie ES tikslų ir vertybių vienijamas senąsias ir naująsias demokratijas. Linksma stebėti, kai sąjungininkai ir draugai elgiasi vos ne taip pat, kaip Birmos, Šri Lankos arba Rusijos ambasadoriai, kurie privaloma tvarka iškoneveikia supuvusių Vakarų politikus už savo tėvynės šmeižtą. Taip, bet ten bent jau aišku, kad žmogus savo kailį gina nuo sistemos, kurį nudirtų nuo jo už tylėjimą, kai priešas šmeižia tautą ir tėvynę. O ką ir nuo ko gina ES kolegos Europos Parlamento diskusijoje?
Atsistoja iškalbingas ir teatrališkas Europos konservatorių ir reformistų atstovas, žymus britų politikas, buvęs psichiatras Charles’as Tannockas. Jis Žmogaus teisių pakomitečio posėdžiuose ne kartą yra susikirtęs su madam Vergiat, o kartą man į ausį pašnibždėjo, jog Vergiat nekenčia visų jo sąmoningai daromų užuominų ne į abstrakčias, o būtent brutalias komunistines diktatūras, mat ji pati yra buvusi Prancūzijos kompartijos narė. Supratau, kad žaidimas tęsiasi. Tuoj Tannockas ir vėl neatsispirs saldžiai pagundai paerzinti kairuolę kolegę – buvusią komunistę.
„Ponia Vergiat, jūsų įkyri neapykanta JAV taip toli jus nuvedė, kad jūs nepastebėjote, jog už žmogaus teises kovojate itin selektyviai. Jūs kovojate visų pirma su demokratijomis, kurios ir taip save kritiškai stebi bei analizuoja. Gal jūs bent truputį suaktyvinkite savo pastangas kovodama dėl žmogaus teisių Kuboje, Rusijoje ar Kinijoje? Amerika ir be jūsų kovos susivoks savo klaidose“.
Ponia Vergiat pyksta ir mėgina karingai atsakyti, bet visas jos kūrybingumas ir azartas jau aiškiai išeikvotas pirmosios reprizos metu. Įsijungia solidi ir protinga Ana Gomes: „Aš anaiptol ne prieš JAV. Laisvę mylinčią ir žmogaus teises gerbiančią Ameriką aš myliu ir gerbiu. Bet, atleiskite, ką bendra su laisvės meile ir pagarba žmogaus teisėmis turi Gvantanamo kalėjimas ir kankinimai?“
Lietuva paminėta trumpai ir epizodiškai. Man neatrodo, kad aš turėčiau leistis į ką tik stebėtų epizodų kartojimą ir kvailoką savo šalies gynimą nuo to, kas nėra nei įrodyta, nei paneigta, ir kas netapo faktu. Kol nėra apie ką kalbėti, tol geriau energiją ir jėgas eikvoti tam, apie ką reikia kalbėti.
Lenkas kolega tuo metu ramiai ir ironiškai klausia: „Kur jūsų įrodymai, kad Lenkijoje veikė slapti CŽV kalėjimai? Būkite malonios, kolegės, pagelbėkite teismui Lenkijoje, kuris neranda šitų įrodymų. Mes visi būsime jums labai dėkingi“.
Ką gi, nelengva užsiimti politika slaptųjų tarnybų ir WikiLeaks veiklos paraštėse. Būtų gera, jei viskas būtų priešingai. Bet savojo laiko nepergudrausi. Beje, rezoliucija priimta. Viskas.
2011-06-09
16 val.
