Donskis: Briuselis, balandžio 14 diena, 11 val.
Vyksta Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio posėdis. Skirtingai nuo Pilietinių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, analizuojančio žmogaus teisių pažeidimus Europos Sąjungos šalyse, Žmogaus teisių pakomitetis – didelis ir svarbus, bet formaliai priklausantis Užsienio reikalų komitetui – dirba su už ES ribų esančių valstybių nevyriausybinėmis organizacijomis, žmogaus teisių gynėjais ir disidentais.
Pranešimą pateikia Freedom House – seniausia JAV žmogaus teisių organizacija, įsteigta pirmosios JAV ponios Eleanor Roosevelt. Simboliška, kad ši garsi NVO, turinti didžiulių nuopelnų žmonijai ir pasauliui žmogaus orumo, fundamentalių laisvių ir pilietinės visuomenės gynimo byloje, buvo įsteigta 1941 m. spalį – Antrojo pasaulinio karo pradinėje fazėje.
Du džentelmenai atstovauja Freedom House: jie pasikeisdami trumpai kalba ir skelbia 2011 metų pranešimą. Mano galvoje jų pranešimas pasėja daugybę minčių. Vienas kalba kad ir nelabai stipriu, bet man, gyvenusiam Alabamoje, vis dėlto atsekamu pietietišku akcentu, kurį gali išgirsti Alabamoje, Misisipėje, Teksase, Džordžijoje, t.y. „giliųjų Pietų“ valstijose, o kitas – veikiau gražia akademine JAV anglų kalba.
Pirmas dalykas, dėl kurio neturi kilti jokių neaiškumų ir dviprasmybių, yra tas, kad 2011-ieji yra laisvės ir demokratijos nuosmukio metai visame pasaulyje. Didžiuliame pasaulio žemėlapyje žalia spalva, žyminti žmogaus teises gerbiančias demokratines valstybes, aprėpia akivaizdžią mūsų pasaulio mažumą.
Man į galvą dingteli Dainiaus Pūro žodžiai, kartą jo pasakyti mūsų pokalbio metu po vieno iš JT Vaiko teisių komiteto posėdžių Ženevoje, kuriuose jis nuolat dalyvavo – jis priminė akivaizdų, nors neretai ir pamirštamą faktą, jog naivu būtų manyti, kad demokratinės šalys sudaro daugumą. Esame pavienės ir negausios salos antidemokratinių režimų vandenyne.
Tad mūsų mėginimai primesti šį moderniųjų vertybių ir idealų rinkinį pasauliui žmoniškumo vardan yra ne kas kita, o iš Švietimo epochos gelmės ataidintys Montesquieu ir Voltaire’o balsai. „Je suis homme par nature et français par accident“ (esu žmogus savo prigimtimi ir prancūzas per atsitiktinumą), kaip sakė Montesquieu. Jei islamizmas ir visa politizuota religija mūsų dienomis yra tapusi Dievo kerštu sekuliariai modernybei, ar visuotinių žmogaus teisių ideologija nėra Švietimo epochos kerštas besaikiam reliatyvistiniam Europos ir Vakarų neigimui?
Bet: o kas mums kada nors įrodė, kad žmogaus teisių diskursas yra iš tikrųjų visuotinis ir natūraliai priklausantis ne kuriai nors vienai pasaulio daliai, o visai žmonijai? Juk nepaisant viso to mūsų skepticizmo europocentrizmo atžvilgiu, mes iki šiol visiškai remiamės ne kuo kitu, o neseniai susiformavusia vertybių sistema, kurią galutinai įtvirtinti padėjo Antrojo pasaulinio karo metais patirtas Europos sukrėtimas ir todėl jokio rimtesnio tarptautinio pasipriešinimo nesutikusi Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, priimta 1948 metais.
Suprantama. O kas gi tuo metu galėjo priešintis balsui, skambėjusiam kaip iššūkis žmones ir tautas naikinusiam bei brutaliai žeminusiam XX amžiaus totalitarizmui? Bet dabar situacija kitokia. „The West and the Rest“ (Vakarai ir visas likęs pasaulis), kaip šią priešpriešą yra nusakęs Arnoldas J. Toynbee, yra atgyvenusi schema.
Ne tik todėl, kad Vakarai liovėsi buvę pasaulio centras, žvelgęs į visus likusius pasaulyje kaip į natūralią savo minčių ir veiksmų areną ar periferiją (ar savo teorijų patvirtinimo empirinę medžiagą humanitariniuose ir socialiniuose moksluose). Sykiu (ar net veikiau) todėl, kad viskas mūsų akyse gali apsiversti aukštyn kojomis.
Kartas nuo karto laisvės idėją aistringai gina net ne Vakarai, o jų politiškai išduoti kaimynai Rytų Europoje (1989-1990 m. revoliucijos Rytų ir Vidurio Europoje) arba buvusios kolonijos – kad ir dabartinės Šiaurės Afrikos ir arabų valstybės, kurios laisvę gina su tokia aistra, kokia sunkiai jau atrodo įsivaizduojama ir pačiuose Vakaruose, apkvaitusiuose nuo technokratijos, besimaskuojančios demokratijos pavidalais ir besiverčiančios ne politikais – viešosios erdvės formuotojais, o politikais, tapusiais paprasčiausiomis žiniasklaidos konstrukcijomis.
Dabar mes, demokratinių valstybių klubas, esame trapi mažuma, mėginanti primesti savo vertybių sistemą (nors ir nepalyginamai labiau vertą visuotinio priėmimo už bet kurią kitą lokalinį ar moraliniu požiūriu provincialų patirties modelį) visam pasauliui. Ir neverta savęs apgaudinėti mintimis apie tai, kad Europa pati yra visiškai atspari naujoms žmogaus pavergimo ir pažeminimo formoms.
Viskas trapu ir Europoje. Viktoro Orbáno, Nicolas Sarkozy, Silvio Berlusconio modelis – autoritarinio stiliaus, viešosios komunikacijos žaidimų, demagogijos, oponentų burnų užčiaupimo ir jų sušaržavimo per sau palankią arba valdomą žiniasklaidą, demokratinės retorikos ir kieto stiliaus bei diskotekos kičinis mišinys – virsta naująja Europos politinio valdymo matrica.
Su ksenofobine ir rasistine retorika Europoje jau tampama ne tik oficialia ir įteisinta politine jėga, bet net laimimi rinkimai. Neonaciai iš Jobbik partijos Vengrijoje ramiai sėdi nacionaliniame parlamente, gavę beveik tiek pat vietų, kiek ir socialistai, o balsavo už juos beveik milijonas žmonių iš 6,3 milijonų, turinčių balsavimo teisę.
Jobbik kandidatė paskutiniuosiuose Vengrijos prezidento rinkimuose ir Europos Parlamento narė, teisininkė Krisztina Morvai puikiai iliustruoja šią nerimą keliančią tendenciją. Pati ištekėjusi už žydų kilmės vengrų žurnalisto ir su juo dvynukes mergaites auginanti, anot vengrų komentatorių, tiesiog fanatiška ir nuodinga antisemitė Morvai nuolat kalba apie „mus“ ir „juos“. Vengrų kilmės JAV politologas Istvánas Deákas retoriškai klausia, į kurią kategoriją tada patenka jos pačios vyras ir dukterys – „mūsų“ ar „jų“?
Viskas darosi liūdnokai aišku. Tai – nebe užribio politikai. Jie tokie buvo. Šiandien su tokia retorika ir pažiūromis galima patekti į politinį elitą ir valdyti valstybę. Žinoma, gali būti, kad vieną kartą Vakarai (visų pirma JAV ir Didžioji Britanija) atsikvošės ir nustos aukojusi savo idėjinius ir vertybinius pamatus dėl naujosios patrankų mėsos arba NATO entuziastų, prieš kurių antidemokratinius nuotykius vidaus politikoje tenka užmerkti akis – vardan šventos ramybės ir gerų santykių.
Neverta tad savęs apgaudinėti. Freedom House raportas – tai ne įdėmus Vakarų žvilgsnis į „nepatikimuosius“ anapus Europos ir JAV, o trapios pusiausvyros ir bent kiek patikimų ateities pamatų paieškos savo erdvėje. Laisvės ir demokratijos istorija jau seniai visų mąstančių žmonių nebesiejama su jokia Europos atliekama „pasaulio civilizavimo misija“ ar „baltojo žmogaus našta“ – Kiplingas leptelėjo tiesiog kvailus žodžius, nors poetas buvo geras.
Po Lietuvos nepriklausomybės kovų ir Baltijos revoliucijos sekė didžiulis laisvės proveržis ir kitose Rytų Europos šalyse. Freedom House nedelsiant darė išvadą, kad laisvė ir demokratija turi šviesią ateitį. Visiškai įmanoma, kad 2012-ieji bus pavadinti demokratijos ir laisvės šanso metais po Šiaurės Afrikos ir arabų šalių revoliucijų grandinės. O po to seks nusivylimo demokratija ir laisve (?) banga ten, kur ir demokratijos, ir laisvės, tiesą sakant, arba išvis nėra buvę, arba buvo itin mažai ir fragmentiškais pavidalais. Gerokai mažiau nei Rytų Europoje.
„Mes stebime kol kas švelnų demokratijos nuosmukį Baltijos šalyse“ – melodingai suokia pirmasis Freedom House pranešėjas savo pietietišku akcentu. Pagalvoju, kad man tas nuosmukis Lietuvoje pradeda atrodyti anaiptol ne toks ir švelnus – ypač kalbant apie rusišką valstybės valdymo modelį, kuriame valdo ne civiliai ir demokratinį mandatą turintys politikai, t.y. ne piliečiai ir parlamentas, o jėgos struktūros ir slaptosios tarnybos, palaiminančios einančiuosius į verslo arba politikos elitą. Su kuo mes save tada lyginame, jei, mano akimis, prasta ir akyse blogėjanti žmogaus teisių būklė Lietuvoje eksperto akyse nusipelno „švelnaus nuosmukio“ apibūdinimo?
„Žinoma, Janukovičiaus Ukrainoje – gerokai prasčiau“ – išdainuoja ekspertas, sugrąžinantis mane atgal į seminarą. Dabar man aišku. Lyginant su Viktoro Janukovičiaus Ukraina, mes atrodome gerai. Kodėl gi mūsų pagaliau nepradėjus lyginti su Švedija ir Suomija? „Mūsų raportai – anaiptol ne socialinių mokslų pratybos, veikiau jie tampa žinia pasauliui“ – ramiu ir sodriu balsu atitaria antrasis kolega iš Freedom House.
Pati įdomiausia pranešimo dalis – pastebėjimas, nuo ko pradeda antidemokratiniai režimai, triuškinantys demokratijos pajėgas. Nuo spaudos. Ji ir yra pirmasis taikinys. O toliau seka politinių partijų ir nevyriausybinių organizacijų eilė. Kodėl NVO? Todėl, kad, pasirodo, kai kuriose šalyse NVO sparčiai išstumia tradicines arba nefunkcionalias politines partijas. Šitą grėsmę režimai greitai pajunta. Tad NVO puolimas – nauja tendencija. Jų grėsmę puikiai nujaučia Rusijos, Kinijos, Irano elitai.
Ar socialiniai sąjūdžiai ir NVO gali išstumti politines partijas ir demokratinėse šalyse? Šito aš paklausiu savęs. O ką? Gal ir nebloga perspektyva Lietuvoje, kurioje partijos tiesiog akyse patiria galutinį moralinį bankrotą.
Kokia Freedom House viltis šiuo metu? Kas žadina optimizmą? Anaiptol ne Rytų ir Vidurio Europa. Pasirodo, Pietų Amerika. Venesuela yra nemalonus nuokrypis, bet Brazilijos kelias tampa siektinu pasirinkimu Pietų Amerikoje. Pavartojant neseniai mirusio Harvardo politologo Samuelio P. Huntingtono terminą, tai veikiausiai demokratizacijos Trečioji Banga. Prisimenu, kad šią knygą ir terminą be galo mėgsta bei nuolat cituoja Andrius Kubilius. Bet Freedom House mini ne Lietuvą ir ne jos premjerą. Jų atstovai kaip sėkmę mini Pietų Ameriką.
Pranešimas baigiasi. Nesinori kilti ir išeiti iš salės. Vis žiūriu įsistebeilijęs į pasaulio laisvės ir demokratijos žemėlapį, kurį braižo Freedom House. Pilka jo dalis – nedemokratinė. Žalia dalis – demokratinė.
2011-04-14
11:45 val.
