L. Donskio blogas. Czesławo Miłoszo gimtoji Europa
Birželio 30 d. paminėjome didžiojo rytų europiečio Czesławo Miłoszo 100-ąsias gimimo metines. Kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, jog Miłoszo būta ne tik didžio poeto ir eseisto, bet ir originalaus bei gilaus politikos mąstytojo. Vakarų akademikai ir literatai gerai žino jo politinės eseistikos rinkinį Pavergtas protas, atvėrusį daugeliui jų akis ir privertusį juos pažvelgti į baisų socialinį eksperimentą, atliktą sovietinio komunizmo pavergtuose kraštuose. Bet palyginti nedaug kas žinojo ir žino kitą nuostabų Miłoszo eseistikos kūrinį Gimtoji Europa.
Gimtoji Europa ne tik atveria lietuviškąsias Miłoszo ištakas ir jo sugertus Lietuvos vaizdus, kvapus, dainas ir legendas – visa tai, kas atsivėrė jo Nobelio premijos priėmimo kalboje, kurioje jis su jaudinančiu intymumu ir atvirumu išpažino savo gilų įsišaknijimą gimtuosiuose Šeteniuose ir jo įamžintame Isos slėnyje.
Sykiu ji braižo rytų europiečio savivokos ir tapatybės žemėlapį po jo patirtųjų XX amžiaus katastrofų, kada klausimai, kas yra Europa ir ką reiškia būti europiečiu, iškyla ne kaip snobiškas ar save guodžiantis kultūrinis riboženklis tarp „mūsų“ ir „jų“, o kaip egzistencinė būtinybė susivokti trapioje ir nestabilioje tikrovėje, kurios gali nebelikti ir kurią išsaugoti gali tik mūsų atmintis ir istorinis bei politinis sąmoningumas.
Gimtojoje Europoje didysis lenkų poetas ir Lietuvos sąmoningumo istorijos interpretatorius braižo rytų europiečio egzistencinės patirties ir tapatybės žemėlapį, kuris kartu tampa jo moraliniu pasirinkimu bei humanistiniu veiksmu. Šis žemėlapis grąžina į kampą užspeistam ir iškankintam XX amžiaus individui jo suniekintąją žmogiškąją vertę ir orumą. Bet ne mažiau svarbu ir tai, kad po Gimtosios Europos Vakaruose nebebuvo įmanoma į Rytų Europą žvelgti kaip į menkesnę Europą ar kaip į kažką, kas gal ir nusipelno užuojautos, bet anaiptol neužsitarnauja tikros pagarbos, gilesnio dėmesio, lygiavertiškumo ir partnerystės.
Verta prisiminti, kad Rytų Europa anaiptol nėra vien geležinės uždangos padarinys ir XX amžiaus totalitarinės geopolitikos konstruktas. Iš tikrųjų ribą tarp dviejų Europų gerokai anksčiau nubrėžė pati Vakarų Europa, įžvelgusi „kitoje Europoje“ geriausiu atveju savo politinės minties, socialinės ir moralinės tvarkos bei teorijų išmėginimo lauką – minties ir veiksmo žaidimų aikštelę, politinių idėjų susidūrimo poligoną arba neaiškią teritoriją, kurioje galima buvo kažkiek civilizuoti valdovus ir politines sistemas projektais, kurių tikrai nebūtų pradėję įgyvendinti Prancūzijos ar Anglijos monarchai. Iš esmės Rytų Europa buvo sutapatinta su Rusija, o kitos šalys, jei jos ir buvo atrandamos, buvo vaizduojamos kaip tos pačios politinės ir civilizacinės zonos atmainos.
Rytų europietis ano meto prancūzų literatūroje vaizduojamas kaip nedaug kuo besiskiriantis nuo literatūrinio „kilniojo barbaro“ ir egzotiško svetimojo – Diderot taitiečio, Montesquieu persų ar iš Kanados į Angliją ir vėliau į Prancūziją patekusio huronų genties indėno Voltaire’o filosofinėje apysakoje Atviraširdis. Lenkai ir lietuviai vaizduojami Voltaire’o pjesėse, nors Voltaire’as niekada nebuvo kojos įkėlęs nei į Lietuvą, nei į Lenkiją. Kaimyninėje Prūsijoje jo būta, nes ten jis dirbo Prūsijos imperatoriaus Frydricho Didžiojo (Frydricho Antrojo) filosofijos mokytoju ir net vadovavo gan neblogos monarcho filosofinės knygos Anti-Machiavelli parengimui.
Diderot aplankė Rusiją, kurioje formavo imperatorienės Kotrynos Didžiosios biblioteką ir filosofijos studijas, bet vargu ar ką nors daugiau žinojo apie Lenkiją ir Lietuvą. Bet jį ir Voltaire’ą pranoko Rousseau, parengęs konstitucijos projektą Lenkijos-Lietuvos Respublikai, bet niekada joje taip ir neapsilankęs. Tad dar gerokai iki XX amžiaus Rytų Europa vakarų europiečiams tampa neaiškia teritorija ar net niekieno žeme, kurioje galima saugiai išmėginti ekstravagantiškas politines teorijas.
Šiame kontekste faktas, kad šimtaprocentinė Vakarų Europos (ir giliai europocentristinė) Karlo Marxo teorija buvo paversta Rytų Europos tikrove ir groteskišku pavidalu joje įgyvendinta, anaiptol neatrodo nekaltas. Rytų Europa įgyvendino tai, kas nebuvo įmanoma Vakarų Europoje – ne tik todėl, kad čia nebūta stipresnių alternatyvų ir minties įvairovės, o todėl, kad politinė tikrovė čia iš tikrųjų buvo menka, valstybės – silpnos ir fragmentuotos. Kad net ir didžiulė politinė bei karinė galia Rytų Europoje būdavo netikėtai lengvai pakertama, akivaizdžiai rodo tokie valstybių krachai, kokių modernieji Vakarai niekada nepatyrė.
Verta prisiminti Milano Kunderos įžvalgą Nepakeliamoje būties lengvybėje apie tai, kad kas 1968 metais Vakarų Europoje simbolizavo alternatyvą „sistemai“ ir kapitalizmui, rytų ir vidurio europiečiams priminė tų pačių veidų, vardų ir idealų vardan sugriautą jų šalių ir žmonių gyvenimą bei sunaikintą žmogaus orumą ir jo vertės pojūtį. Lotynų kvartalo ir kairiojo Senos kranto žmonių revoliucinis entuziazmas, o sykiu ir Lenino, Stalino bei Mao portretų ir transparantų nešimas čekų dailininkei Sabinai siejasi tik su sunaikinta laisve ir gyvenimu Prahoje, bet jos meilužis, filosofijos profesorius iš Šveicarijos Francas visa tai tvirtai sieja su Didžiuoju Istorijos Žygiavimu.
Kaip įtikinančiai atskleidė amerikiečių istorikas Larry Wolfas puikioje savo knygoje Inventing Eastern Europe (Rytų Europos išradimas), Rytų Europa iš tikrųjų buvo Vakarų Europos mentalinio ir sykiu simbolinio-politinio žemėlapio konstruktas. Vaizduojama kaip chaoso, mitų, neaiškumo, netvarkos ir barbarybės žemė, nieko bendra esą neturėjusi su iš Europos (visų pirma – Paryžiaus) sklidusia tvarka, laisve ir politine civilizacija, Rytų Europa buvo rašytojų pasirenkama kaip tobulas neįtikėtinų nuotykių laukas ir egzotikos objektas.
Prisiminkime, kad itin smagūs Barono Miunhauzeno nuotykiai, aprašyti Rudolfo Ericho Raspe’s, vyksta Kurlandijoje ir Livlandijoje, o po to ir Lietuvoje, t.y. Baltijos žemėse (1785). Bet esama glaudesnio ryšio su Lietuva, nei kelionės ir nuotykiai Kurlandijoje ir Livlandijoje – pastarosios Baltijos provincijos apėmė Kuršą, t.y. vakarinę Latvijos dalį iki Dauguvos, ir rytinę Latvijos dalį už Dauguvos bei pietinę Estijos dalį. Svarbiausioji jungiančioji gija tarp Lietuvos ir Miunhauzeno yra barono žirgas, kurį jis įsigyja Lietuvoje, grafo Pšobovskio dvare, ir vadina tiesiog savo lietuviu žirgu.
Po devynerių metų didysis avantiūristas ir meilužis Giacomo Casanova savo knygoje Histoire de ma vie (Mano gyvenimo istorija, 1794) savo labiausiai neįtikėtinus lytinius ir politinius nuotykius nukelia į Rusiją.
Kad ir kaip būtų, XIX amžiaus antrojoje pusėje Rytų Europa Vakarų Europos mentaliniame žemėlapyje lieka mažai pakitusi. 1869 metais prancūzų rašytojas Prosperas Mérimée parašo siaubo istoriją Lokis, kurioje veikia aristokratas, pasirodo, besąs pusiau žmogus ir pusiau žvėris. Žinoma, veiksmas vyksta paslaptingoje, istorijos ūkų paslėptoje Lietuvoje, o aristokratui suteikiama vieno iš dabartinių Europos komisarų pavardė („Szemiot“ yra tiesiog lenkiška „Šemetos“ versija).
Kad visa šita mitologija yra gyva ir net nesiruošia dingti, akivaizdu iš tokių vėlyvų ir naujų „kitos Europos“ (t.y. paslaptingos, turtingos istorijos, bet žemesnės civilizacijos Europos versijos, arba jos periferinio varianto, atmetus visą mandagų leksikoną) variacijų, kaip Jonathano Franzeno romanas The Corrections (2001) ir Thomo Harriso detektyvinis romanas Hannibal Rising (2006). Jonathanas Franzenas Lietuvą vaizduoja kaip atsilikusią ir nusiaubtą šalį, o Harrisas kanibalą Hanibalą – psichopatą žmogėdrą ir serijinį žudiką, psichiatrą Hannibalą Lecterį, M.D. – kildina iš paslaptingosios Lietuvos.
Ne vien Rusija ir Baltijos provincijų vaizdavimas iliustruoja Rytų Europos išradimą savajam mito, gąsdinančios legendos išoriškai panašių ir net svetimas kalbas mokančių, bet iš esmės kitokių ir Europai svetimų žmonių visuomenėse ir kultūrose naratyvui gludinti. Kaip žinia, airių rašytojas (buvęs Dublino teisininkas) Abrahamas („Bramas“) Stokeris gražiame Anglijos pajūrio mieste Whitby 1897 metais parašo romaną – gotišką siaubo pasakojimą apie vampyrą – Drakula, kurio pagrindinis veikėjas, paslaptingas grafas įkurdinamas Transilvanijoje (anglų kalba „Transylvania“ skamba gan panašiai į „Lithuania“, tad standartiniam vakariečiui, kurio geografijos ir istorijos žinios suformuotos XX amžiaus geopolitikos, greičiausiai nėra labai lengva susivokti šiuose skirtumuose).
Po Miłoszo Gimtosios Europos Rytų Europos karikatūrinimas Vakaruose, tiesą sakant, jau ir pats tampa vis labiau karikatūriškas. Rytų europiečio orumo apgynimas ir garbės jausmo grąžinimas lenkui, lietuviui, latviui, estui, gudui ir ukrainiečiui (sykiu ir liberaliam rusui, atsispiriančiam pagundai atakuoti Miłoszą prikabinant jam absurdišką rusofobo etiketę – ką Vakaruose ne kartą darė kai kurie ne itin gilūs ir įžvalgūs Miłoszo kritikai) yra didinga misija, kurios ėmėsi Gimtosios Europos autorius.
Pridursiu, kad ne vienas humanistas Rytų Europoje aštriai patyrė moralinę pareigą apginti rytų europiečių orumą nuo žeminančios, arogantiškos ir kvailokos homo sovieticus stigmatizacijos. Pakanka prisiminti Aleksandrą Štromą, kuris homo sovieticus apibūdinimą Vakaruose laikė pačių savo vakariečių kolegų provincializmo ir nieko neišmanymo Rytų Europos politikoje įrodymu.
O juk faktas yra tas, kad Miłoszas galėjo lengvai pereiti į kitą simbolinę erdvę išvengdamas tapatinimosi su silpnaisiais ir pažemintaisiais. Niekas po Franzo Kafkos, Roberto Musilio ir Arthuro Koestlerio nebegalėjo karikatūrinti Vidurio Europos – anoniminės masinės visuomenės, baisios ir besielės biurokratijos, žmogaus be veido ir bruožų, galiausiai net totalitarizmo nuojautos atkeliauja iš Vienos, Prahos ir Budapešto. Pridurkime – ir iš Varšuvos, jei neužmiršime Stanisławo Ignacijaus Witkiewicziaus romano Nepasisotinimas ir kai kurių kitų ano meto lenkų rašytojų bei dramaturgų niūrių Europos kracho pranašysčių.
Kad ir kaip būtų, Miłoszas nepereina į Vidurio Europos erdvę, o oriai ir ramiai pabrėžia savo lietuviškas ištakas, pagarbą Lietuvai, meilę Šeteniams ir Isos slėniui, galiausiai – ištikimybę lenkų kalbai ir kultūrai. Jis tapatinasi su pralaimėjusiais, kurių Vakarai net nesupranta ir, tiesą sakant, dėl to nelabai užjaučia. Jis lieka su tais, kurie pralaimėjo dukart – neteko modernios politikos, valstybės ir laisvės, o po to dar ir buvo interpretuoti Vakarų kaip abejotini ir nelabai motyvuoti saviškiai.
Štai šitas jo susisaistymas su silpnaisiais ir pažemintaisiais, totalitarinės modernybės versijos nublokštais į pačius istorijos ir pasaulio dėmesio paribius, byloja ne tik apie kilnumą ir dvasios aristokratizmą, bet ir apie principinį atsisakymą perkonstruoti savo gyvenimą bei perrašyti savo biografiją – tai galinga ir ori alternatyva savęs fabrikavimui, tapusiam moderniojo gyvenimo ašimi, ir sykiu atsisakymas leisti per prievartą būti „gaminamam“, tiražuojamam nepatirto, simuliuojamo, verbališkai ir mechaniškai patvirtinamo, bet nepriimto ir net nesuvokto informacijos bei gyvenimo srauto, srūvančio iš galios centrų.
Tik tą ir nieko daugiau reiškia užuojautos kupini Miłoszo žodžiai Gimtojoje Europoje apie norinčiuosius kaip galima greičiau tapti galingesnės visuomenės ir kultūros dalimi, taip ištrinant savo atmintį, tapatybę ir paprasčiausiai nusižudant.
Bet kartu Gimtoji Europa šiandien nuskamba kaip alternatyva tam politiniam-istoriniam naratyvui, kuris, deja, įsigalėjo nūdienos Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse (kiek silpniau Estijoje), bet sykiu pakankamai stipriai reiškiasi ir didesnėse tautose bei šalyse – šis naratyvas yra persmelkęs ir Lenkiją, ir Vengriją. Skirtingai nuo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, kurių politinis-istorinis naratyvas yra pasakojimas apie savo sėkmę, Rytų Europos naratyvas yra tragedijos ir skausmo, net ir neprilygstamos ir nuolatinės kančios pasakojimas, už kurio slypi lyginamosios martirologijos logika (naujo tipo globalinė kančios ir skausmo konkurencija su kertiniu klausimu, kas daugiausia kenčia ir kas yra didžiausios istorijos aukos) bei viltis, kad kančia mums suteiks daugiau pasaulio galingųjų dėmesio ir teisių simboliniame teisiųjų klube.
Miłoszas lietuvių orumą gynė anaiptol nevaizduodamas jų kaip aukų, o veikiau priešingai – pabrėždamas stebuklą, kad susiklosčiusių istorijos ir pasaulio politikos aplinkybių bei jėgos balanso situacijoje lietuviai atgimė kaip moderni tauta, jo paties mylimą Vilnių iš provincialaus, kad ir be galo gražaus, itališko stiliaus barokinio miesto pavertę viena iš puikių ir modernių Europos sostinių.
Pakartočiau Vytauto Kavolio mintį, kad Miłoszo tapatybės modelis lieka visos Europos viltimi: šį modelį Kavolis nusakė kaip postmodernų, atvirą ir liberalų nacionalizmą, kuriam savoji tauta ir ištikimybė jos kalbai bei kultūrai lieka fundamentalus dalykas, bet kuriam vardan savosios tautos niekada nėra ir negali būti aukojama nei tiesa, nei žmoniškumas, nei pagarba ir atvirumas kitoms tautoms bei kultūroms.
Gimtoji Europa primena mums vieną paradoksą, apie kurį jau esu rašęs. Pasikartosiu: savo daugiakultūre patirtimi ir politinėmis bei moralinėmis dilemomis Lenkija ir Lietuva neabejotinai iškyla kaip Europos Sąjungos istorinis prototipas ir sykiu modelis. Juk akivaizdu, kad dabartinė Europos būklė nepalyginamai labiau primena baroko epochos decentralizuotų ir daugiakultūrių Vidurio Europos valstybių, o ne vienakultūrės ir centralizuotos Vakarų Europos širdies ir dabartinės Europos Sąjungos architektės Prancūzijos ano meto būklę.
Surizikuočiau net metaforą, kad dabartinė Europos Sąjunga yra užmirštoji Vidurio Europos istorija, paversta politine dabartimi, kuria pačiu paradoksaliausiu būdu vis garsiau abejoja į mažų šalių gynybinę terpę nublokšta Vidurio ir Rytų Europa – priešindamiesi nūdienos Europai, mes priešinamės būklei, kurią pažinome istoriškai anksčiau už Vakarus.
Barokinėje Europoje vienakalbė Anglija ar Prancūzija su savo gan nesudėtinga tapatybės (ar monarchijos padiktuota luominės priklausomybės) formule ir politine centralizacija (ypač Prancūzija) daug labiau priminė tą nacionalizmą, kuris kaip tik šiandien atrodo toks neatsiejamas nuo Vidurio ir Rytų Europos. O juk mes tada kaip tik buvome tai, kas yra dabartiniai Vakarai – decentralizuoti daugelio kalbų, kultūrų ir religijų politiniai namai.
Susikeitėme vietomis, tik niekas šito nepastebėjo. Mes pamiršome ir nebenorime prisiminti savo praeities, nes ji mums siejasi su patirtu nesaugumu ir egzistencinėmis grėsmėmis: mes tikime, kad ne parlamentas ir statutas, o formulė „viena kalba, viena kultūra, viena religija, viena valstybė“ yra mūsų politinio išlikimo ir patikimos tapatybės garantija. Tik mūsų stiprybė Vidurio ir Rytų Europoje kažkada sutapo su heterogeniška, kultūriškai daugiamate parlamento ir laisvės tapatybe, o Vakarų jėga slypėjo jų homogeniškoje galios ir tapatybės struktūroje.
O šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mūsų homogeniškumas simbolizuoja mūsų gynybinį nacionalizmą, o Vakarų heterogeniškumas – priešingai, jų stiprybę. Mes šiandien esame tarsi barokinės Europos Vakarai minus galia, o nūdienos Vakarai yra daugmaž barokinė Vidurio Europa plius ekonominė ir politinė galia. Pasaulis nebesaugus ne mažiau, nei kažkada nesaugi buvo Vidurio Europa. Nūdienos Vakarai tampa viena didžiule Vidurio Europa.
O pati svarbiausia ir prasmingiausia Miłoszo pamoka (bent jau šių eilučių autoriui) yra jo mintis, kad vakarų europiečiams netenka įrodinėti savo europietiškumo, tuomet kai rytų europiečiui tai virsta jo neuroze, skausmu ir sunkiu darbu. Niekam niekada niekur nekils noras toskanietį arba lombardietį (arba provansietį) versti pasakoti ir įrodinėti, kad jis tikrai europietis. Jam pakaks kelių sakinių apie jo regiono vyną ir maistą.
O rytų europietis turės ilgai ir kankinančiai pasakoti apie tai, kodėl Lietuva yra Europa, kodėl ji neatsiejama nuo Europos, kuo lietuvių kalba skiriasi nuo rusų ir kitų slavų kalbų, galiausiai – ar tikrai Lietuva nėra Transilvanija. Italo ir prancūzo europietiška tapatybė yra viso labo tik emocingai patvirtinamas tikrovės faktas, o lietuviui profesoriui arba ukrainiečių poetui – sunki ir ilga politinė bei kultūrinė misija.
Bet Gimtosios Europos ir visos Czesławo Miłoszo kūrybos didžioji pamoka yra jo idėja apie tai, kad niekas negimsta europiečiu. Juo galima tik tapti. Arba ne. Kaip ir žmogumi.
