L. Donskio blogas. Ričardas Gavelis, arba Lietuvos intelektualo dilemos: I
Intelektualas moderniajame pasaulyje paprastai suprantamas kaip kairysis arba kaip savąją tradiciją revizuojantis liberalas, iki galo nesitapatinantis nei su dešine, nei su kaire, – taip jau susiklostė moderniojo politinio jautrumo formos. Kritinis diskursas dažniausiai (ir ne be pamato) siejamas su kaire. Atrodytų, kad „dešinysis intelektualas“ arba „konservatyvus intelektualas“ skamba kone kaip oksimoronas.
Kad ir kaip būtų, tai perdėm konvencionali ir ne iki galo teisinga pozicija. Egzistuoja ne tik pasiryžimas aukotis ir protestuoti vardan pažangos, ateities projekto ir racionalaus mūsų gyvenimo reformavimo (tai kairės politinio ir moralinio jautrumo laukas), bet ir aukojimasis bei protestas vardan praeities ir tradicijos išsaugojimo. Alaino Besançono studijoje Tsarévitch immolé Petro I sūnus caraitis Aleksejus, miręs už savo tikėjimą ir senosios Rusijos dvasinę tradiciją bei nepriėmęs drastiškų savo tėvo reformų, buvo pavaizduotas kaip vienas iš pirmųjų Europos konservatyvių disidentų ir intelektualų.
Sykiu intelektualas galio būti iš principo kitamanystę, t.y. neoficialią ir neįteisintą poziciją, ginantis žmogus, atsisakantis kalbėti galią turinčiųjų kalba ir pasiryžęs kalbėti tik apie savo paties protu ir gyvenimu patirtus bei patikrintus dalykus. Tai pasirinkimas žmogaus, nesutinkančio, kad kontroliuojančios struktūros per jį įteisintų savo politinį ir moralinį žodyną – veikiau jis jį stabdo ir kritiškai revizuoja. Intelektualo-kitamanio per laisvą pasirinkimą tipas bei atvejai egzistuoja ir pas mus. Visų pirma minėtinas Ričardas Gavelis, kone tobulai įkūnijęs tokį intelektualą Lietuvoje.
Kokia gi su pagrindine mūsų politikos ir intelektinės kultūros srove nesutikusio intelektualo, arba intelektualo-kitamanio (anglų kalba nusakomo terminu the dissenting intellectual) Ričardo Gavelio vieta mūsų politinės minties ir kultūros istorijoje? Visų pirma jo būta unikalaus atvejo jau vien todėl, kad Gavelis bene vienintelis iš visų šiuolaikinių Lietuvos rašytojų buvo polemikas iš pašaukimo, intelektualinis provokatorius bei nuoseklus visuomenės ir kultūros kritikas.
Antra, jo būta liberalaus intelektualo. Ne dabartinio Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos kairiojo liberalo, o veikiau minarchiško Rytų Europos liberalo požiūriu. Skirtingai nuo anarchiško kairiojo, Ričardo Gavelio būta minarchiško dešiniojo viešojo gyvenimo ir politikos komentatoriaus – jis išties unikalus lietuvių intelektualinės ir politinės dramos personažas.
Šioje esė stengsiuosi apsiriboti Ričardo Gavelio (1950-2002) publicistika ir jo socialinės kritikos rašiniais. 2010 m. lapkričio 8 d. jam būtų sukakę 60 metų, tad norisi apžvelgti netolimo laiko ženklus. Tikiu, kad Gavelio romanai Vilniaus pokeris ir Vilniaus džiazas, sykiu su kitais jo stambiosios ir smulkiosios prozos kūriniais, jį neabejotinai išlaikys reikšmingų lietuvių literatūros faktų ir reiškinių sferoje.
Jau dabar minėtieji romanai pelnė nemenką Vakarų Europos ir JAV literatūrologų dėmesį, yra išleisti anglų kalba JAV, todėl netenka abejoti garbinga ir svarbia Ričardo Gavelio – mūsų oficialiosios kultūros veikėjų nemylimo, vengiamo, bet tyliai pripažįstamo ir vis dėlto gerbiamo autoriaus – vieta moderniojoje lietuvių literatūroje.
Su Ričardo Gavelio asmenybe ir kūryba lietuvių literatūroje ir kultūroje visu aštrumu iškyla (ne)pripažinimo bei (ne)atpažinimo problema. Kriterijų nebuvimas, galios santykių painiojimas su autentišku talentu, baimė pripažinti ir atpažinti blogį savyje, o sykiu ir Kito egzistenciją – tai Rytų ir Vidurio Europos mentalinės ir etinės erdvės dilemos. Atminties nebuvimas, kultūrinė ir politinė amnezija, fiksavimasis ties mitologija, chroniškai painiojama su istorija, gyvenimas susifantazuotų herojų pasaulyje, tikrų savojo gyvenimo įtampų ir laiko ženklų nematymas bei neatpažinimas – tai tas pats Rytų ir Vidurio Europos individualaus ir kolektyvinio kognityvinio disonanso laukas.
Nenuostabu tad, kad Gavelis daug kuo panašus į Milaną Kunderą (tik Kunderos kalba dėl jo estetizmo ir kūrinių poetikos niekada nebuvo tokia drastiška, šokiruojanti ir brutali kaip Gavelio), drįsusį ironizuoti ir net su atviru sarkazmu rašyti apie tai, kas daug kam iki šiol atrodo nacionalinės ir europietiškos tapatybės pamatai. Jų abiejų bendra tema: mes leidžiame, kad istorija mus neštų, formuotų arba deformuotų, sulaužytų arba neatpažįstamai pakeistų. Istorija abiejų rašytojų šalyse ir kultūrose traktuojama fatalistiškai ir deterministiškai, o ne kaip moralinių ir politinių dilemų išmėginimo simbolinė erdvė. Kaip tokioje simbolinėje erdvėje gali susiformuoti ir išlikti tikra, ryški individualybė?
Tokie rašytojai save pasmerkia laikinai užmarščiai ar bent jau mažų mažiausiai antipatijai ir norui ignoruoti. Žinoma, Kunderos buvo neįmanoma ignoruoti Čekoslovakijoje, o vėliau Čekijoje ir Slovakijoje dėl jo pripažinimo Prancūzijoje, o ilgainiui ir visame pasaulyje. Bet Gavelio atveju galima drąsiai konstatuoti faktą, kad tai rašytojas, kurį aktyviai mėginama užmiršti. Atminties deivė Mnemosinė bejėgė ką nors pakeisti Lietuvoje – šitą rašytoją ir sarkastišką komentatorių tiesiog užsimoti ištrinti iš mūsų viešosios atminties lauko. Trumpai tariant, Ričardas Gavelis ir oficialioji Lietuva vienas kitam prisipažino ir atvirai pranešė apie vienas kito fiktyvumą ir nuoširdų tarpusavio nepripažinimą.
Intelektualinės savivokos sferoje svarbus faktas, kad Gavelis – fizikas (kaip čia neprisiminti chemijos pramonės inžineriją Kauno politechnikos institute (dabartiniame KTU) studijavusio ir baigusio filosofo Arvydo Šliogerio, VU matematiką baigusio filosofo Tomo Sodeikos, buvusio fiziko Vytauto Rubavičiaus, vėliau tapusio poetu ir filosofu – šį sąrašą galima ilgai tęsti), tad jis patenka į savitą lietuvišką klubą humanitarų ir rašytojų, studijavusių fundamentinius ir griežtus mokslus.
Tai svarbi detalė, nes Gavelis – ne profesionalus humanitaras dalykinių kvalifikacijų prasme, o rašytojas iš Dievo malonės ir pašaukimo. Jis nepatenka į lietuvišką standartą jau tuo, kad jo būta ne filologo, privaloma tvarka tapusio rašytoju. Veikiausiai iš čia jo visiškai neideologinė kalba, o sykiu ir jo publicistiką persmelkiantis Lietuvos humanitarų idėjinio silpnumo ir konceptualinio provincialumo pojūtis.
Masinės visuomenės žmonių sukeičiamumas, jų tarpusavio lengvas sukeitimas vietomis ir tapatybės ištrynimas tampa viena iš kertinių Gavelio publicistikos ir socialinės kritikos temų. Iš čia ir nelygstamos individo vertės nepripažinimo problema, nuolatos kelta Gavelio tekstuose. Įdomu, kad jo būta bene vienintelio mūsų rašytojo, išdidžiai save vadinusio liberalu – kartą man teko girdėti Gavelį prisipažįstant esant libertaru ir netikint jokiu pozityviu valstybės vaidmeniu ekonominiame gyvenime. Jis atvirai pabrėždavo individualizmo etikos nebuvimą Lietuvoje ir iš čia plaukiantį esą neišvengiamą liberalizmo demonizavimą.
Stiprioji Gavelio pusė, kurią su laiku dar turės įvertinti mūsų sociologai ir idėjų istorikai – sovietinės modernizacijos sukeltos barbarybės protrūkio pojūtis bei gebėjimas aštriai analizuoti iki šiol, deja, mūsų visuomenėje gyvą komunizmo ir nacionalizmo mentalinę bei ideologinę samplaiką – mąstančio žmogaus ir proto nuvertinimą, nepagarbą talentui ir kūrybai, cinišką šaipymąsi iš bet kokio kilnesnio gesto ir idealizmo, tikėjimą tik brutalia jėga, materialine nauda ir greita sėkme. Su daug kuo galima ginčytis ir daug kas nusipelno ramios ir atidžios kritikos iš jo stipraus žodyno ir provokatyvių rašinių, bet kai kas Gavelį byloja buvus europinio masto figūra.
Jis neabejotinai pirmasis Lietuvoje suprato, kad mūsų akyse vyksta diletantų revoliucija arba savotiškas perversmas, kurio metu bus imituojamos vakarietiškos kompetencijos ir veiklos formos, nieko bendra neturinčios su Lietuvos ir panašaus likimo šalių socialine bei ekonomine patirtimi ir tam tikrų gebėjimų bei kvalifikacijų lauku. Mes iki šiol smaginamės prisiminę, kaip buvę sovietinės Lietuvos miestų vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai po nepriklausomybės atgavimo mūsų universitetuose visiškai rimtai tapdavo vadybos katedrų profesoriais ir vedėjais, o juk Gavelis bene pirmasis Lietuvoje įspėjo apie katastrofiškus diletantų revoliucijos padarinius visuomenei.
Nemanau, kad jis būtų siekęs nuvertinti viešuosius intelektualus (jis juk pats visų pirma ir buvo būtent toks intelektualas). Veikiau Gavelis kėlė klausimą, kas keičia mūsų visuomenę, kas siekia reformuoti jos esmines kūrybos ir veiklos sferas. Kas tie žmonės, kuriems patikėta formuoti ir kurti ateities Lietuvą? Prieš dvidešimt metų tikrai netrūko avantiūristų, siūliusių absurdiškas idėjas ir mėginusių retrogradais ir atsilikėliais vadinti visus šalies mokslininkus ir kūrybos sferos atstovus.
Bet kalba ne tik apie retoriką ir jos kovas. Jei rimtai susimąstysime, kas pokomunistinėse šalyse tapo politikais, verslininkais, vadybininkais, politologais, žurnalistais, diplomatais – apims siaubas. Iš esmės įvyko ne vadybininkų ar valdančiosios klasės revoliucija, kaip spėjo Jamesas Burnhamas ir jo pasekėjai (iki paties George’o Orwello imtinai), o karingų diletantų ir kovingų vidutinybių perversmas, leidęs į paraštę nukišti daugybę profesionalų. Taip, atsirado naujų sričių specialistų poreikis, bet sykiu buvo leista ir tebeleidžiama visuomenei gyvybiškai svarbias sferas – visų pirma kultūrą ir švietimą – tvarkyti bei valdyti dievai žino kam.
Nemanau, kad Gavelis tuo mėgino brėžti riboženklį tarp vienišo kabinetinio specialisto ir viešo žmogaus. Ne specialistų kultą galima įžvelgti jo istorinėje esė apie brandaus diletantizmo epochą Lietuvoje, o niūrią nuojautą, kad jo šaliai darosi nereikalingi protingi žmonės, jei jie savęs neaktualizuoja galios lauke ir nepatenka į oficialų valstybinį postą. Jei nepatikai politinei klasei arba nepelnei biurokratų palankumo, esi bloškiamas į paraštę ir daraisi niekam neįdomus. Net jei ir esi pripažintas svetur, iš to neseka, kad į tavo balsą bus įsiklausyta – tai veikiau kiek iš aukšto į visokio plauko funkcionierius žvelgiančio ir savo privatumą bei nepriklausomybę saugančio intelektualaus vienišiaus balsas.
Apie diletantų revoliuciją posovietinėse ir pokomunistinėse šalyse, įvairaus plauko mėgėjų, avantiūristų ir šarlatanų suformuotą socialinę kryptį (simuliacinę ir kokybės bei profesionalumo kriterijus atmetančią veiklą) jau gerokai po Gavelio rašė ir kiti autoriai – ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Pakanka prisiminti ekonomikos profesorių Levą Liubimovą, prabilusį apie dabartinę Rusiją kaip neprofesionalų sukurtą valstybę ir sykiu apie jos modernizaciją be jokio išsilavinimo: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-18-lev-liubimov-neprofesionalu-valstybe/42094
Žinoma, kai ką Gavelis čia sąmoningai kartoja iš garsių Vakarų Europos kultūros kritikų – pavyzdžiui, Friedricho Nietzsche’s „kolektyvinės vidutinybės“ idėją. Iš čia – intelektualų ir masių tema, kurią galima laikyti viena iš „firminių“ Gavelio temų. Įdomu, kad Gavelio minties kontekste intelektualas iškyla kaip masių kultūrinis herojus, jų interpretatorius, priartinantis jas prie teorijų, didžiųjų tekstų, pasaulio politikos debatų ir meno kalbos.
Belieka tik spėlioti, kodėl apie laisvą ir kritišką intelektualą jis ilgai nekalbėjo kaip apie socialinį kritiką, kitamanį, viešosios erdvės kūrėją ir bendrųjų kultūros problemų formuluotoją. Gal todėl, kad nenorėjo pereiti prie kalbos apie save ir siekė išlaikyti kritišką distanciją su kolegomis bei pačiu savimi.
