L. Donskio blogas. Didžiosios datos 2009-ųjų pabaigoje, arba Keletas atminties štrichų
Judith Leyster – 400 metų
Šiais metais sukako 400 metų, kai gimė didelio talento portretistė, kartu su savo amžininke itale Artemisia Gentileschi tapusi viena iš pačių garsiausių moterų tapytojų Europoje. Tai Franso Halso mokinė Judith Leyster (1609–1660). Jos atradimas kažkada tapo vienu iš pačių stipriausių mano išgyvenimų Harleme. Nuoširdžiai maniau, kad stebiu paties Halso paveikslą, bet staiga savo nuostabai pamačiau Judith Leyster pavardę. Ji buvo vienintelė moteris, priimta į Šv. Luko gildiją.
Nuo 1629 iki 1633 metų ji studijavo Halso dirbtuvėje ir dirbo kartu su juo, o 1633 metais įstojo į gildiją. Tapytojo duktė ir fenomenalių gabumų piešėja dar vaikystėje, Leyster neilgai realizavo savo dievišką dovaną. Jos likimas daug pasako apie moters situaciją net ir moderniausioje ano meto visuomenėje.
Vaikus, muzikantus, kasdienio gyvenimo scenas ir autoportretus tapiusi žanrinės tapybos virtuozė Leyster ištekėjo už kito Halso mokinio, metais už ją jaunesnio Jano Miense’s Molenaero ir išvyko su juo į Amsterdamą. Jos vyras ten gavo daugiau užsakymų, bet pati Judith, pagimdžiusi tris vaikus, tapė vis mažiau ir galų gale visiškai liovėsi kūrusi.
Mano giliu įsitikinimu, geras žanrinis tapytojas Molenaeras neprilygo savo žmonai.
Felixui Mendelssohnui – 200 metų
Felixas Mendelssohnas (1809–1847) – keisto ir sudėtingo likimo kompozitorius. Konservatyvus kūrėjas, nepritaręs daugeliui radikalių savo amžininkų idėjų muzikoje ir kompozicijos mene (ypač Ferencui Lisztui ir Hectorui Berliozui), Mendelssohnas buvo Johanno Sebastiano Bacho mokinys ir didžiulis jo genijaus gerbėjas. Jis buvo mažiau vertinamas už Brahmsą, su kuriuo jį muzikos žinovai lygindavo, stipriai skyrėsi nuo novatoriškų romantikų, bet ilgainiui buvo pamėgtas ir pripažintas ne tik kūrybos, bet ir savo asmenybės bei pačios istorijos dėka.
Turbūt neperdėtume teigdami, kad Mendelssohnas išpopuliarino Bachą ir net sukūrė jo mitą – juk Johannas Sebastianas Bachas anaiptol nebuvo laikomas didžiausiu barokinės muzikos kūrėju ir neretai net atsidurdavo savo sūnaus Carlo Philippo Emanuelio Bacho ir kito garsaus baroko kompozitoriaus Georgo Philippo Telemanno šešėlyje, jau nekalbant apie ilgą laiką gerokai už jį populiaresnį (ypač Anglijoje ir Italijoje) Georgą Friedrichą Händelį. O Mendelssohnas uždegė visus Bacho muzika ir iškėlė jo vardą lyg vėliavą – Goethe su Schilleriu lygiai taip pat pasielgė su Shakespeare’u. Beje, Friedrichui Schilleriui (1759–1805) šiemet sukako 250 metų.
Būna keistų atvejų, kada kūrėjas susikuria savo mitą (arba jį sukuria kiti), kuris pranoksta net pačią jo kūrybą. Atsitinka ir taip, kad, kaip pastebėjo Jorge Luisas Borgesas (beje, turėdamas omeny George’ą Gordoną Byroną), kartais kūrėjo biografija esti įdomesnė už jo kūrybą. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Mendelssohnas yra vienas iš tokių menininkų.
Bet Richardui Wagneriui pakako žydiškos Felixo kilmės, kad jis parašytų apie jį nuodingą antisemitinį pamfletą Žydiškumas muzikoje (Das Judenthum in der Musik). XX amžiuje naciai draudė Mendelssohno muziką ir nuolat pabrėždavo jo žydišką kilmę. Jo ryšys su Shakespeare’u nėra atsitiktinis – Vasarvidžio nakties sapnui Mendelssohnas parašė proginę muziką, iš kurios, kaip žinia, ypač išpopuliarėjo Vestuvių maršas.
Kad ir kaip būtų, ne tik istorija bei kultūrinių ir ideologinių mitų gimimas, bet ir muzika pelnė nemirtingumą anksti užgesusiam kompozitoriui. Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui E-minor (op. 64) laikau vienu iš pačių mylimiausių ir man gražiausių muzikos kūrinių.
Edgarui Allanui Poe – 200 metų
Edgarą Allaną Poe (1809–1849) nelengva ir gal net netikslu būtų pavadinti savo šalies ir laikotarpio atspindžiu. Toks poetas, prozininkas, kritikas ir estetas galėjo susiformuoti nebūtinai JAV – visai nesunku įsivaizduoti jį Europoje. Iš tikrųjų didis amerikiečių poetas ir prozininkas gimė Bostone, kuris savo architektūra ir miesto kultūra XIX amžiuje menkai priminė tai, ką šiandien mes tvirtai priskirtume Amerikai.
Bostone susiformavo amerikiečių filosofai transcendentalistai – Ralphas Waldo Emersonas ir Henry Davidas Thoreau. Tai buvo europietiškas miestas, kurio kultūra mažai ką bendra turėjo su dvasia, kurią atsektume JAV pietinėse valstijose ir Kalifornijoje susiformavusių rašytojų kūryboje. Tai miestas, kuris visai amerikiečių intelektinei ir meninei kultūrai suteikė unikalią kryptį, atpažintą ir aukštai vertintą Europoje.
Pats Edgaras Allanas Poe šiandien laikomas gotikinės literatūros klasiku ir kūrėju, o sykiu ir siaubo romano bei detektyvo formų patriarchu. Tai tiesa, bet neverta pamiršti, kad šie kūriniai Poe neretai padėjo tiesiog išgyventi ir buvo jo populiarumo bei skaitomumo laidas, o kritikos kūrinius, teorinius apmąstymus (tokius kaip Kompozicijos filosofija, kuria buvo paaiškinta, kaip gimė jo garsioji baladė „Varnas“) ir poeziją daugeliu atveju atrado europiečiai. Šitą į paslaptis, mistiką ir niūrias vizijas linkusį vienišių, neatskiriamą nuo barų, alkoholio ir naktinio gyvenimo, kaip genialų poetą atrado prancūzų ir rusų poetai simbolistai. Pakanka prisiminti, kaip nuostabiai Konstantinas Balmontas ir Valerijus Briusovas į rusų kalbą išvertė Poe eilėraščius.
Edgaro Allano Poe dviejų šimtų gimimo metų datos paminėjimas man visų pirma reiškia tylią padėką genijui už „Varną“, „Eldoradą“ ir „Annabel Lee“.
Eugenijui Meškauskui – 100 metų
Vilniaus universiteto Filosofijos katedros kūrėjui ir ilgamečiam vedėjui profesoriui Eugenijui Meškauskui šiemet sukako šimtas metų. Dažniausiai jis apibūdinamas kaip filosofas marksistas. Deja, toks apibūdinimas, kaip ir daugelis panašių beveidžių charakteristikų, nieko nepasako apie šį žmogų.
Man teko garbė jį pažinti savo jaunystėje, kada po filologijos studijų pasukau į filosofiją ir atsidūriau VU Filosofijos katedroje. Taip, jo būta įsitikinusio marksisto. Bet visų pirma Meškauskas absoliučiai nieko bendra neturėjo su sovietine vulgaraus marksizmo-leninizmo versija ir iki šiol man atrodo buvęs vienintelis tikras europietiško sukirpimo kairysis inteligentas ir marksistas visoje Tarybų Lietuvoje. Antra, jis niekada neatliko jokio ideologinio salto mortale ir niekam nepataikavo – kairuolis buvo ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje, tokiu liko ir Tarybų Lietuvoje. O tai šį bei tą reiškia mūsų kontekste, kuriame dešimtis kartų kailį išvertė visas netolimos praeities ir dabartinis šalies elitas.
Tik Eugenijaus Meškausko dėka filosofijos studijos Lietuvoje nebuvo susietos su ideologine indoktrinacija ir patikėtos „raudonųjų“ studijų tinklui – o juk būtent tai ir įvyko visoje Sovietų Sąjungoje. Bet ne VU ir ne Lietuvoje – laimei, čia į filosofijos aspirantūrą stojo buvę filologai, istorikai, matematikai. Jo dėka lietuvių filosofijoje pasirodė matematikas Tomas Sodeika, jo dėka filosofijos aspirantūros durys buvo atvertos KPI chemijos pramonės inžineriją baigusiam Arvydui Šliogeriui.
Meškauskas priėmė į klubą visus, kurie nieko bendra neturėjo su jo paties pažiūromis ir kurie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo jo tikrų ar tariamų idėjinių vienminčių. Tuo jis unikalus ne tik anos, bet ir dabartinės Lietuvos kontekste – ypač šiandien, kai minties laisvė ir nepanašumas į kitus pas mus tampa kliūtimi siekti akademinės karjeros, o ne būtinąją jos sąlyga.
Man regis, Eugenijaus Meškausko būta vieno iš pačių tolerantiškiausių žmonių, kokius tik man yra tekę sutikti. Pripažinsiu, man niekada nebuvo įdomus jo neabejotinai profesionalus ir akademiškai solidus teorizavimas, bet esu labai dėkingas šiai kilniai asmenybei už tai, kad patekau į filosofijos studijas VU kritišku savo brandos laikotarpiu.
