L.Donskis. Isaiah Berlinas ir modernioji tapatybė
2009 metų birželio 6 dieną sukako šimtas metų nuo vieno iš pačių didžiausių XX amžiaus liberalių ir antitotalitarinių mąstytojų sero Isaiah Berlino gimimo. Lapkričio 5 dieną sukaks dvylika metų, kai pasaulis neteko šio vieno iš iškiliausių moderniųjų politikos mąstytojų.
Isaiah Berlinas (1909–1997) gimė Rygoje, Latvijoje. Puikiai kalbėdamas rusų kalba, jis nuo pat jaunų dienų domėjosi ne tik rusų kultūra, bet ir Baltijos regiono idėjų ir kultūros istorija. Vėliau tapęs pasaulinio garso politikos teoretiku ir idėjų istoriku, jis nenustojo domėtis šio regiono didžiaisiais mąstytojais – Immanueliu Kantu, Johannu Gottfriedu von Herderiu ir ypač jo įkvėpėju Johannu Georgu Hamannu, Karaliaučiuje gimusiu ir gyvenusiu XVIII amžiaus mąstytoju (mirusiu Miunsteryje), amžininkų vadintu „Šiaurės magu“ ir laikytu genialiu žmogumi.
Iš domėjimosi Hamannu, kuriam draugystė su Kantu netrukdė būti vienu iš jo didžiųjų oponentų ir kuris emocijas laikė svarbesniu dalyku už protą, veikiausiai atkeliavo ir Berlino teorinis dėmesys reiškiniui, kurį jis pavadino Kontra-Švietimu ir kurį jis pirmiausia siejo su dviem Europoje vėlai pripažintais arba net ir visai nepripažintais genijais – Hamannu ir Giambattista Vico.
Isaiah Berlino darbų ir kūrybos diapazonas yra didžiulis. Tai knygos apie didžiąsias Europos minties ir kultūros epochas – Renesansą ir Romantizmą, rusų mąstytojus ir rašytojus, Machiavellį, laisvės sampratas, liberalizmą, nacionalizmą ir Europos konfliktus bei santarvės paieškas. Jis buvo mąstytojas ir valstybės bei politikos veikėjas vienu metu. Būti aktyviu diplomatu ir politiku, o po to visiškai atsidėti Oksfordo universiteto gyvenimui ir sukurti ten naujas institucijas bei tyrimų programas jam buvo taip pat natūralu, kaip pereiti nuo vienos temos prie kitos. Yra nemažai studijų apie Isaiah Berlino sąsajas su rusų kultūros ir idėjų sferos didžiaisiais – nuo Anos Achmatovos iki Andrejaus Sacharovo.
Paprastai manoma, kad Baltijos regionas pirmiausia sietinas su savo vėlyvu romantiniu ir neoromantiniu sąjūdžiais, o ypač su konservatyvaus nacionalizmo idėjomis. Tai klišė. Juk pakanka prisiminti didžiuosius liberalius Baltijos regiono mąstytojus – Kantą, Herderį, Jelgavoje gimusį Latvijos vokiečių politinį mąstytoją ir žurnalistą Paulių Schiemanną, patį Isaiah Berliną ar tokius lietuviško liberalizmo teoretikus kaip Vytautas Kavolis, kad suprastum, jog iš tikrųjų Baltijos šalys pasauliui davė gerokai daugiau iškilių moderniojo (ypač kontinentinio) liberalizmo atstovų, nei kiti panašaus dydžio Europos kraštai.
Sykiu Isaiah Berlinas ir Paulius Schiemannas patenka į XX amžiaus didžiųjų liberalių, antitotalitarinių, neapykantos ideologijoms niekada nepasidavusių mąstytojų gretas – kartu su Karaliaučiuje užaugusia ir daug laiko jame praleidusia Hannah Arendt, Karlu R. Popperiu, Leszeku Kołakowskiu, Czesławu Miłoszu, Aleksandru Štromu, Tomu Venclova. Kaip matome, ne vienas jų yra susijęs su Baltija – be Berlino, Arendt ir Schiemanno, pakanka prisiminti, kad Tomas Venclova gimė Klaipėdoje, kurioje taip pat yra gyvenęs ir advokatu dirbęs Aleksandras Štromas.
Prisipažinsiu, Isaiah Berlinas yra vienas iš mėgstamų mano mąstytojų – kaip ir vokiečių kultūros filosofas neokantininkas Ernstas Cassireris, man jis yra svarbus dėl savo gebėjimo Europos kultūros reiškinių (ypač didžiųjų teorinių tekstų ir literatūros kūrinių) interpretaciją elegantiškai susieti su politinių idėjų ir atraminių epochos sąvokų analize. Tai idėjų istorikas, sykiu veikiantis ir kaip politikos bei kultūros filosofas.
Vienas iš pačių mano mėgstamiausių Isaiah Berlino teorinių kūrinių yra jo esė „Machiavellio originalumas“, kuriuo Berlinas it kortų namelį sugriauna naivų įtikėjimą, kad Niccolò Machiavellio būta kone šėtono įsikūnijimo ar, geriausiu atveju, moderniojo politinio cinizmo ir instrumentalizmo tėvo. Iš tikrųjų, anot Berlino, su Machiavelliu prasideda nauja mąstymo era – mąstymas nebetenka to palaimingo monizmo, t.y. vieno teorinio principo ar centrinės sąvokos, iš kurio būtų galima išvesti visą pasaulėvaizdį. Pasaulis suskyla į vienas kitoms neperregimas monadas, o individas ir sociumas fragmentuojasi. Beveik tas pats įvyksta su visu moderniuoju mąstymu. Machiavellis šioje Berlino interpretacijoje tampa veikiau savo revoliucingo vaidmens iki galo nesuvokusiu maištininku su klasikinės politikos mylėtojo ir humanisto kauke.
Kita Berlino esė iš idėjų istorijos, atverianti moderniosios įaudrintos tapatybės psichogenezę ir sociogenezę – tai „Benjaminas Disraelis, Karlas Marxas ir tapatybės paieškos“. Esė atveria dviejų iš dalies vienas kitam artimų žmonių – ambicingų, talentingų antrosios kartos asimiliuotų Vakarų Europos žydų, visą laiką skaudžiai jautusių savo pavojingą kitoniškumą, bet slapta svajojusių savo visuomenėje pasiekti aukštą, gal net dominuojančią poziciją – egzistencinius pasirinkimus, lėmusius jų kontrastingą likimą. Vienas tapo konservatyviu Europos pranašu, kitas – pagrindinės ir iki šiol taip niekieno ir nepranoktos Europos revoliucinės doktrinos kūrėju.
Disraelis visą gyvenimą hipertrofuotai pabrėždavo savo kilmę ir prieidavo net iki aplinkinių mistifikavimo savo kalbomis apie aukštąją senovės rasę (žydus) ir aristokratų klasę kaip du istorijos dvynius brolius, kuriems vieninteliams esą lemta pasipriešinti didiesiems modernybės pavojams – beveidei ir bekilmei buržuazijai, brutaliai pramoninei civilizacijai, lygybei, vulgariam turto ir pinigų kultui. Jam buvo lemta tapti pirmuoju kitataučiu, vadovavusiu toriams ir prikėlusiu jų partijos prigesusį autoritetą bei politinės ir moralinės misijos pojūtį.
Visiškai kitą kelią pasirinko Karlas Marxas, kuris visą gyvenimą vengė bet kokių kalbų ir net menkiausių užuominų apie savo žydišką kilmę. Dar daugiau – Marxo paties greičiausiai būta net ideologinio antisemito, tikėjusio, kad žydai moderniajame pasaulyje yra ne tapatybė, o viso labo tik kapitalizmo funkcija. Įtikėjimą, kad rinkos ekonomika, teisinė lygybė ir kitos moderniojo pasaulio teikiamos galimybės atliks žydų emancipaciją, Marxas niekino ir laikė iš esmės reakcingu, naiviu ir pavojingu.
Kad ir kaip būtų, nirtulingos Marxo atakos prieš Europos žydus, esą nesuprantančius, kad ne kapitalizmas, o tik revoliucija ir susvetimėjimu bei išnaudojimu pagrįstos ekonominės struktūros atmetimas gali išvaduoti žmoniją, buvo lydima iš esmės mesianistinės viso pasaulio išvadavimo ir išganymo misijos priskyrimo proletariatui – anot Berlino, tai ir buvo savosios tapatybės dramų ir pažeminimų perkėlimas į klasių kovos sferą.
Mat tokio proletariato, kokį jį pavaizdavo Marxas, Vakarų Europoje jau nebebuvo. Įžvalgios ekonominės ir sociologinės Marxo pastabos apie kapitalizmo ir globalizacijos prigimtį keistai kulminavo jo idėjomis apie kovą, kuri Vakaruose buvo jau nebeįmanoma dėl pakitusių socialinių santykių – aišku, kad tai jo paties susvetimėjimo ir izoliacijos paveiktos tapatybės skausminga projekcija.
Taiklios ir gilios Isaiah Berlino įžvalgos apie moderniąją tapatybę galėjo būti susijusios su jo paties gimimu ir formavimusi Rytų Europoje – visų pirma Baltijos regione, kuriame ilgai apskritai nebuvo kokios nors jungiančios tapatybės gijos ir kuriame egzistavo veikiau mišri regioninė ir daugiakultūrinė, o ne nacionalinė tapatybė.
Juk dabartiniai Vakarų Europos kraštai patiria tuos pačius iššūkius, susijusius su migracija ir naujų didelių etninių ir kultūrinių bendruomenių formavimusi, kuriuos Lietuva ir kitos dvi Baltijos valstybės patyrė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Baltijos šalys turi tokių politinių patirčių, kokių ilgai neturėjo ir nesuprato Vakarai.
Paradoksalu, bet tik dabar Vakarų pasaulis patiria kažką panašaus į nuolatinę Baltijos šalių būseną, net ir tada, kai jos buvo nepriklausomos – t.y. panašų netikrumo, nesaugumo ir būtinybės save įtvirtinti bei išsaugoti pojūtį, kuris niekada nekilo galingoms Vakarų valstybėms, bet su kuriuo nuolat turėjo gyventi Lietuva, Latvija ir Estija.
Savo kūriniais ir įžvalgomis šitą kad ir netiesiogiai, bet įspūdingai primena Isaiah Berlinas.
