Nerimo pavasaris?
Leonidas Donskis
Šį pavasarį nerimą kelia ne tik gili Graikijos ekonomikos krizė, kuri gali virsti grandinine reakcija, sukelti domino efektą ir paveikti kitas valstybes, ypač Portugaliją bei Ispaniją. Tikriausiai pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį ES ateitį apgaubė nežinomybės šešėlis.
Pastumkime šalin beveik banalias pagundas įsivelti į ilgas diskusijas apie tai, ar buvo teisinga prieš kelis metus atmesti Lietuvos kandidatūrą į euro zonos nares dėl to, kas tuo metu atrodė apgailėtinai nereikšmingas skirtumas tarp ES nustatytų normų ir šalies ekonomikos rodiklių. Pakanka palyginti šią istoriją su Graikijos ekonomikos rezultatais bei neatsakingumu, kurį neseniai pademonstravo šios šalies politinis elitas, ir galime padaryti išvadą, kad Lietuvos paraiškos atmetimas remiantis tariamu valstybės neatitikimu euro zonos sąlygoms yra geriausias ES taikomų dvigubų standartų ir neteisybės įrodymas.
Grėsmę ES stabilumui ir solidarumui kelia ir kiti pavojai. Baisiausias jų, mano nuomone, yra klaidingas socialinės ir politinės realybės suvokimas. Viktorui Janukovičiui tapus naujuoju Ukrainos prezidentu iš karto pamatėme tarp praeities ir ateities besiblaškančios Rytų Europos šalies déjà vu. Būdama neabejotinai svarbi šalis, Ukraina atsidūrė lemiamų politinių sprendimų kryžkelėje, kur bus nulemta viso regiono, įskaitant pačią Rusiją, ateitis.
Ši istorija – ne apie mažą, nežinia kur esančią nepažįstamą valstybę, kuri vakarų europiečiui sukelia ne daugiau nei geografinį ir istorinį smalsumą. Tai, kas šiuo metu vykta Ukrainoje, yra labai nepalankus didelės valstybės, kurios santykiai su ES nepaprastai svarbūs Baltijos šalių nepriklausomybei ir gerovei, posūkis į pilkąją Rusijos geopolitinių žaidimų ir manipuliacijų zoną.
Atsisakydamas pripažinti, kad Holodomoras buvo ukrainiečių genocidas ir nusikaltimas prieš žmoniją, V. Janukovičius pasiuntė Rusijai aiškų ženklą, kad jo naujoji istorijos interpretacija yra didžiosios kaimynės pusėje. Atlikdamas šį veiksmą ir perrašydamas Ukrainos aukštųjų mokyklų istorijos vadovėlius, jis ir jo administracija įteisina strateginius Rusijos bandymus atgauti valdžią ir įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose ir neleisti joms suartėti su ES ir NATO. Dujos už nepriklausomybę, t. y. stabilus dujų tiekimas nuosaikiomis kainomis mainais už atsisakymą siekti narystės ES ir NATO, regis, tampa naująja šėtoniška V. Putino Rusijos (su nenuspėjamu D. Medvedevui suteiktu vaidmeniu) gudrybe.
ES nereagavo į šį neįtikėtinai spartų didelės ir svarbios šalies absorbavimą. Šalies, kuriai prisijungus prie ES ir NATO, būtų iš esmės pasikeitusi viso žemyno ateitis. Dar daugiau, Ukraina būtų reikšmingai sustiprinusi NATO ir aiškiai davusi Rusijai suprasti, kad priešiškumo, o gal net civilizacijų susidūrimo tarp Rusijos, arba Rytų Europos, ir Vakarų Europos laikai baigėsi.
Tačiau ES nutarė palikti Ukrainą likimo valiai ir neerzinti Gazpromo ir Rusijos. Europa tyliai ir banaliai išdavė Ukrainą, leisdama Rusijai suskaldyti senąsias ir naująsias ES šalis nares ir primesti mums „grynuoju pragmatizmu“ grįstų dvišalių santykių su Rusija pobūdį. Kas galės rimtai priimti mūsų apgailėtinus pareiškimus apie Europos solidarumą po to, kai įsmeigėme Ukrainai į nugarą durklą? Kas yra šis išdavystės ir abejingumo aktas, jei ne ES Rytų kaimynystės politikos žlugimas?
Ir galiausiai, pažvelkime į Mistralio sutartį tarp Prancūzijos ir Rusijos, kurios pavyzdžiu noriai pasekė ir kitos NATO šalys, desperatiškai skubančios parduoti Rusijai kuo daugiau strateginių ginklų. Jei NATO valstybės gali taip lengvai ir net nepasitarusios tarpusavyje pardavinėti trečiosioms šalims naujausią ginkluotę – šiuo atveju valstybei, kuri dar neseniai buvo aneksavusi ir okupavusi kai kurias NATO nares, – nekalbant jau apie tai, kad nė žodžiu neužsiminta apie šių veiksmų keliamas naujas egzistencines grėsmes Baltijos šalims, t. y. tos pačios saugumo sistemos dalims ir to paties klubo narėms, ar tai nėra besiartinančio NATO galo ženklai?
Pirmą kartą savo pastarojo meto istorijoje Rusija pakeitė savo ginkluotės doktriną. Ilgą laiką buvusi savarankiška valstybė saugumo ir ginkluotės srityse, Rusija ėmė pirkti strateginius ginklus iš Izraelio ir NATO narių. Būtų nedovanotina ignoruoti šį faktą. Ypač tiems, kas puikiai žino, kad nesugebėjimas arba atsisakymas kritiškai įvertinti savo sunkią ir nusikalstamą praeitį yra ne kas kita, kaip leidimo pakartoti ją, kad ir kita forma, siekis.
Ar visa tai reiškia, kad garsioji Vladimiro Lenino metafora apie virvę, kurią, pasak jo, godžioji ir kvailoji Vakarų buržuazija neišvengiamai nupins Sovietų Rusijai, ir ant kurios laikui atėjus bus bolševikų pakarta, buvo pranašinga?
Mūsų nerimo pavasaris suteikia mums galimybę pamąstyti apie tai.
© 2010 The Baltic times. All rights reserved.
