Toks buvo sovietinių disidentų tostas – „už mūsų beviltišką reikalą!“ (kita versija – „už mūsų beviltišką kovą!“). Jis buvo sakomas linksmai ir viltingai, be jokio nevilties šešėlio. Tiesiog visiems susirinkusiems būdavo aišku, jog jie greičiausiai nesulauks pergalės ir realių permainų, bet tai nieko nereiškia – kova turi būti ir bus tęsiama. (Tęsti...)