#13dienostekstas. Postpolitikos era.
Mieli bičiuliai, pristatome rubriką #13dienostekstas. Leonidas gimęs rugpjūčio 13-ąją, tad švęsdami jo turiningą gyvenimą ir siekdami jį pratęsti per jo idėjas, kiekvieno mėnesio 13 dieną pasiūlysime Jums vis kitą Leonido tekstą. Jį skaitydami vėl iš naujo apmąstysime Leonido keltus klausimus ir pratęsime diskusiją, tačiau jau šių dienų aktualijų šviesoje. Dėkojame žurnalistui Pauliui Gritėnui, mielai sutikusiam parinkti tekstus ir pristatyti juos Jums.
Pirmajam rubrikos įrašui - Leonido mintys iš jo teksto "Postpolitikos era", publikuoto portale alfa.lt (2012) ir knygoje "Užmaršties amžiaus siužetai" (2015):
"Iš šito technologinio ir informacinio šoko atsiranda dvi politiką žudančios tendencijos: pirma, vis labiau stiprėjanti valstybės centralizacija, kontroliuojančiai struktūrai neaiškių ir nebesuvokiamų asmenų neribotas sekimas, policinės valstybės elementų stiprėjimas su nuolatiniais sekimais ir visišku individo privatumo užvaldymu; ir antra – politikos virtimas agonistiniais komunikacijų žaidimais arba atvira klounada, į kurią vis labiau įsitraukia šou verslo atstovai.
Lietuva yra kone tobulas politikos pomirtinės inkarnacijos – biurokratinės, centralizuotos, unitarinės bei policinės valstybės ir politikos grotesko, atviros jos bufonados samplaikos – pavyzdys. Į politinę bufonadą įsitraukę ir su įstatymais susipykę politikos verslininkai mūsų teisėsaugos ir slaptųjų tarnybų nedomina (šių žmonių biografijos tokios prastos, kad juos galima bet kada šantažuoti ir priversti trauktis arba bėgti iš šalies), bet jas gerokai labiau domina bet kuris antistruktūrinis, realios galios požiūriu nekaltas, bet sunkiau kontroliuojamas judėjimas arba kritinis žodis."
Leonidas Donskis – Postpolitikos era
Paulius Gritėnas: Savo knygoje "Užmaršties amžiaus šešėliai" Leonidas Donskis brėžia naujosios politikos kontūrus. Viena iš skausmingiausių ir dabarties Lietuvoje labiausiai aktualizuotų įžvalgų – vis labiau centralizuojamos valstybės galios ir centralizacijos iššūkis laisvei, kritiniam mąstymui. Komunikaciniais žaidimais ir įvaizdžių kova virtusi politika nebekreipia dėmesio į pamatinius laisvės principus ir pamažu aukoja juos dėl didesnės galios. Žodžio laisvė, sąžinės laisvė, pagarba įstatymams, konstitucijai, valdančiųjų pagarba oponentams ar daugumos pagarba mažumai nesvarbūs politiniame žaidime, jie tampa šaltakraujiškų manipuliacijų įrankiu. O už viso to stovi pamatinis į valdžią prasibrovusio menko žmogaus siekis – išsilaikyti galios centre ir neprarasti jos teikiamo svaigulio.
