Žmogus besąlygiškai aukoja save, dar yra kilniai godus –

Svajonėms perka prasmę ir tikslą;

Už šeimą perka laisvę;

Begaline meile sau užpildo vienatvę

Ir ilgesį. (Tęsti...)

Žmonės būna dvejopi. Geri ir blogi. Šviesą skleidžiantys didvyriai ir legendomis apie drakonus apsupti pogrindžio maištininkai. Purvini ir švarūs. Don Kichotas ir vėjo malūnai. Tolerantiški ir... nelabai. (Tęsti...)

Jeigu žinočiau, vertinčiau teisę į laisvę, nes galėčiau nevaržoma priimti sprendimus.
Jeigu žinočiau, naudočiausi teise į privatų gyvenimą; juk informacija apie mane yra ne bet kieno reikalas.
Jeigu žinočiau, branginčiau teisę į lygybę prieš įstatymą, nes nesijausčiau  išskiriama kitų atžvilgiu.
Jeigu žinočiau, džiaugčiausi turėdama teisę į žodį. Kalba yra pagrindinė priemonė bendrauti ir išsakyti nuomonę.
Jeigu žinočiau, trokščiau teisės į nuosavybę, nes galėčiau matyti sunkaus darbo rezultatus.
Bet pirmiausia turiu įgyti teisę į žinojimą. (Tęsti...)

Žmogus gyvena ne vienas. Kartu su juo yra šeimos nariai, kaimynai, draugai, su juo visa tauta. Kad gyventi būtų lengviau ir įdomiau, žmonės laikosi vienas kito, vienas kitam padeda, kartais pamoko. (Tęsti...)

Tolerancija prasideda ten, kur išsiskiria tavo ir mano keliai, o tas vienintelis ir teisingiausias, kaip sakė Nyčė, neegzistuoja. Skaudžiausias ir paprasčiausias skirties taškas mūsų visuomenėje yra tolerantiškų ir netolerantiškų pažiūrų pusės. Iš čia nebegalime judėti toliau, nes esame skirtingose barikadų pusėse: tu nepriimi ir netoleruoji jokios priešingos nuomonės, o aš priimu ir toleruoju visus ir viską. Bet... ar tikrai viską? Ar tolerantiškas, šiuolaikinis aš turėčiau gerbti naujovių nenorintį priimti, tradicinį tave? (Tęsti...)

Ankstų pirmadienio rytą užsukau į mėgstamą kavinę papusryčiauti. Įžengęs vidun išsyk pastebėjau prie sienos sėdintį ir rytinį laikraštį vartantį pažįstamą.

- Labas, - tariau aš sėsdamasis šalia.

- Sveikas, - burbtelėjo jis. – Matyt, bus prasta diena – vos prasidėjo, o jau laikraštis gadina nuotaiką. Turbūt girdėjai, kad tie... na, kaip čia juos gražiau pavadinus... žodžiu, tie ir vėl organizuoja eitynes (Tęsti...)

Dar būdamas mamos pilve aš jau buvau kitoks. Niekada nesispardžiau ir tai kėlė nerimą mano tėvams ir gydytojams. Gyvenimas ironiškas, nes pasaulį išvydau lapkričio 16 d. – tolerancijos dieną, galbūt todėl tolerancija ir tapo tokia svarbia tema mano gyvenime. Aš augau, bėgo metai, o atsistoti ant kojyčių niekaip negalėjau, ir tik tada daktarai suprato, kad aš ne toks, kaip visi vaikai, kad aš negaliu ir niekada negalėsiu vaikščioti. Tai buvo skaudi žinia mano tėvams, tačiau aš labai džiaugiuosi ir labai myliu juos už tai, kad jie neišsigando ir kad nepasidavė, išgirdę baisią žinią. (Tęsti...)