Kokia žmonių įvairovė Lietuvoje! Senelė – latvė, mamos draugė – lenkė. Tačiau jos save vadina lietuvėmis. O ar taip iš tikrųjų yra? Taip, jos tikrų tikriausios lietuvės! Per vasario 16-ąją iškelia Lietuvos vėliavą, kai visa tauta dainuoja himną, jos dainuoja garsiausiai, kai tauta renkasi į mitingą prie Seimo, jos – kartu su dauguma! Ar tikrai Lietuva tampa namais iš įvairiausių pasaulio kraštų suvažiavusiems žmonėms? Ar tikrai jie čia laukiami? Ar juos gina tautinių mažumų įstatymai? Juk kartais tenka išgirsti skambų šūkį: Lietuva – lietuviams. Ar tik? Neretai iš svetur atvykęs žmogus Lietuvą myli labiau, nei tas, kurio šaknys giliai įaugusios į Lietuvos žemę. (Tęsti...)

Netikėtai miegus prablaško traukinio vagono ratų dundėjimas ir į akis šviečiantys akinantys saulės spinduliai. Pagaliau vis mažiau ir mažiau žemės lopinėlių padengta jau visiems įgrisusia balta sniego danga. „Pavasari, aš nė akimirkos nebuvau suabejojusi tavo atėjimu! Pavasari, galiu tave užuosti, matyti ir visaip kitaip jausti!” - nejučia pagalvoju. Juk amžinos žiemos nebūna, po jos visada turi ateiti pavasaris. Tokie jau tie gamtos dėsniai, kurie, sakyčiau, visai panašūs į elementarius gyvenimo dėsnius. Nesunku pastebėti, jog kartais per daug supaprastiname ir sumenkiname turimas vertybes, dėl to visas pasaulis, rodos, linki žmogui tik blogo. Esu įsitikinusi, jog taip nėra. Kažkur lekiame žaibišku greičiu ir pamirštame mus supančius puikius dalykus bei žmones. (Tęsti...)

Vienas poelgis gali apversti įgrisusią kasdienybę aukštyn kojomis.

Šarūnas nuo šiol labai didžiuojasi savimi ir yra patenkintas, kad išdrįso pareikšti asmeninę nuomonę ir taip pagerino miestelėnų gyvenimą. Dar visai neseniai jis man buvo pažįstamas kaip tylus ir ramus trylikametis, tačiau vieną dieną įvyko kai kas netikėto. Kaip ir kiekvieną popietę Šarūnas eidavo iš mokyklos namo. Žingsniuodamas keliu berniukas buvo įpratęs matyti tą patį vaizdą, kuris jam visad suspausdavo širdį: apgriuvęs miestelio kultūros namų pastatas, aplinkui besimėtantys polietileniniai maišeliai, nuskilusių plytų gabalai ir, žinoma, miestelio centre pramogaujantys paaugliai: garsi muzika, motoroleriai, saulėgrąžų lukštai. Kitaip sakant, tikras miestelio benduomenės ,,kultūros“ centras. Tačiau šiandien besilinksminančio jaunimo nebuvo. Šarūnas buvo apstulbęs: keli jam matyti vyresniųjų klasių moksleiviai rinko šiukšles, šlavė aplinką, sodino gėles. Šarūnas nedrąsiai priėjęs paklausė, ką šie jaunuoliai darą ir jis sulaukė atsakymo, jog mokiniai yra vienos nevyriausybinės organizacijos nariai,  sumanę pabandyti atnaujinti ir pagražinti miestelio centrą. Trylikametis apie tai nebuvo girdėjęs. Jis pažvelgė į šalia stovintį pastatą ir prasitarė greta buvusiam jaunuoliui: (Tęsti...)

Laimingas yra žmogus gyvendamas savo gimtajame krašte. Jonas Mekas savo knygoje „Laiškai iš Niekur“ rašė: „Žmogus turi gyventi, kur gimė ir vaikas augo. Kitaip jis gyvena be kvapų, be garsų, be prisilietimų, prisiminimų. Jis taip neturtingas, taip biednas. Be kvapų, be atospalvių, be garso nuskambėjimų, atoaidžių, be daiktų atsiskambėjimo. Jis tada išauga įšiaurus, piktas, aštrus, kaip peilis.“ Tai tiesa, juk išvykęs iš savo gimtinės tu atitolsti nuo šeimos, draugų ir daraisi vis labiau užsisklendęs, niūrus. Nė nemanau emigruoti - esu laiminga gyvendama šiuolaikinėje Lietuvoje, kur jaunam žmogui atsiveria visos galimybės siekti savo tikslų. Tik nereikia sėdėti ir laukti, kol tau ant „padėklo“ atneš puikius pažymius, diplomą, linksmą gyvenimą. Žmogus pats turi ieškoti, norėti, įsitraukti į jam patrauklią veiklą. (Tęsti...)

Mano kambaryje, ant sienos, kabo trispalvė. Būna, žmonės sugeba vėliavą susieti su fašizmu. Būna, kai klausia, ar aš nacionalistė, kitų nuomone, tai paprasčiausias nereikšmingas papuošalas, mano pažiūrų demonstracija ar net „vaidinimas“. O man gražu kasryt pabudus prieš akis pamatyti gimtinę. Visą istoriją. Saulę, žolę ir kraują. Tikrai nesu nei fašistė, nei nacionalistė. Tiesiog myliu Tėvynę ir turiu drąsos ją pavadinti motina ar parašyti tą žodį didžiąja raide. Nors galbūt galiu likti nesuprasta, bet esu sveika, tolerantiška patriotė. Deja, mokykliniai vadovėliai to nemoko, o dauguma mokytojų agituoja baigti mokyklą ir lėkti kuo toliau, nes „kokia dar Lietuva, ką jūs kalbate. Čia nėra ateities, o studijos - beviltiškos“. Tingumo ar pesimizmo viršūnė? Netikiu -  perspektyvų yra visur ir visada. Anot P. Coelho, „kai Tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda Tau įgyvendinti šį troškimą“. O čia nė nereikia viso pasaulio. Trūksta tik noro ir užsispyrimo. Juk kaltinti ką nors kitą – lengviausias kelias, lygiai kaip ir gyvenimas iš bedarbio pašalpos, tingėjimas kurti savomis rankomis ir bent šiek tiek pasistengti. Ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų. Dėl ateities. Savo vaikų ir anūkų. (Tęsti...)

„Išėjo lietuvis į pasaulį laimės ieškoti“, - šių dienų pasaka turbūt prasidėtų būtent taip. Lietuvos Statistikos Departamento duomenimis, iš mūsų šalies per 2012-uosius emigravo net 41 000 gyventojų. „Intelligence Group“, „CV Market“ ir „The Network“ pereitais metais atliko darbuotojų mobilumo tyrimą, kurio metu paaiškėjo, dėl kokių priežasčių žmonės svarsto dirbti užsienyje. 37.30% ieško geresnių karjeros galimybių, 58.06% nepatenkinti ekonomine situacija mūsų šalyje, o net 63.52% žmonių paminėjo, jog norėtų turėti geresnes gyvenimo sąlygas. Daugelis, dar nespėję baigti mokyklos, jau planuoja krauti lagaminus ir nešti muilą iš „pasenusios ir žmogų niekinančios“ valstybės. Apsižvalgęs supranti, kad emigracija tampa ne tik vadinamasis šiaudo griebimasis, bet ir tam tikra mada – likusieji tėvynėje atrodo senamadiški, užsisėdėję vienoje vietoje. O ir čia gyvenantys ypatinga meile Lietuvai netrykšta. Verslo žurnalo „Veidas“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 metais kovo mėnesį atliktas Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų tyrimas parodė, kad Lietuvoje gera gyventi 25% apklaustųjų, 45% – iš dalies gera, o 30% dalyvavusių apklausoje Lietuvoje gyventi blogai. Aš prieštarauju pastariesiems - džiaugiuosi gyvendama Lietuvoje. Svarbiausia, kad džiaugtis yra dėl ko. (Tęsti...)

Jei būčiau gimusi Persijos princu, turėčiau tuziną tarnų, mano rūbai būtų pasiūti iš gryno šilko, o pėdas nuolat kutentų margaspalviai kilimai. Negaliu tiksliai pasakyti, ar būčiau laimingas princas, ar prislėgtas savo valdžios, ar mėgčiau egzotiškus valgius, barstytus aukso dulkėmis, o gal gailėčiau kiekvieno kąsnio, kurio negauna mano žmonės. Taip yra todėl, nes, atsitiktinumo dėka, taip ir negimiau Persijos princu. O atsitiko taip, jog gimiau pačioje dvidešimto amžiaus pabaigoje, ir galiu prisiminti, kaip drebėjo žmonių rankos, kai kėlė šampano taures, švęsdami mileniumą. Be to, gimiau visai ne tos lyties ir geriausiu atveju galėčiau būti princesė – šiek tiek kvailoka, viltingai leidžianti savo ilgas kasas pro bokšto langą. Tiesa, princese irgi negimiau, nes mano gimtinėje pirmi ir paskutiniai monarchai gyveno tryliktame amžiuje. To paties atsitiktinumo dėka, kurį jau minėjau, gimiau Lietuvoje, ir visai ne to atsitiktinumo dėka – esu laiminga. (Tęsti...)