Lisabonos strategijai, kuria bandyta pasiekti, kad 2010 m. Europos Sąjunga taptų dinamiškiausia žiniomis pagrįsta ekonomika, einant į pabaigą, Europos Komisija pasiūlė naują – 2020 m. ES strategija. Šiame dokumente ALDE frakcija nagrinėja Lisabonos strategijos nesėkmės priežastis ir pristato savo prioritetus naujajai strategijai, kurie užtikrintų krizės pabaigą bei padėtų Sąjungai veiksmingiau ir efektyviau dirbti.

Versijoje lietuvių kalba išdėstomos svarbiausios ALDE iniciatyvos naujajam ES politikos kursui, o angliškoje versijoje pateikiami  išsamūs jų aprašymai.

ALDE frakcija apie 2020m. ES strategiją

Europos Komisijos metinės pažangos ataskaitos 2009 m. sausio mėnesio pristatyme Komisija teigė, kad naujausios šalių narių pastangos vykdyti Lisabonos strategiją teikia „tvirtą pagrindą“ ateičiai. Tačiau iš tiesų ES tikslas tapti dinamiškiausia žiniomis pagrįsta ekonomika 2010 metais yra ne kas kita, o iliuzija. Skaičiai Komisijos ataskaitoje atskleidžia, kad šalys narės yra labai nutolusios nuo Lisabonos strategijos politikos vykdymo.

ES planas padidinti europiečių užimtumą iki 70%, yra nebepasiekiamas, nes dabartinis rodiklis yra 65,5%. Srityse, kurios yra lemiamos norint išlaikyti Europą konkurencingą, kaip mokslinių tyrimų ir plėtros investicijos ir greitaeigio interneto prieinamumas, vystimasis yra sustojęs. Investavimas į mokslinius tyrimus ir investicijas yra stabiliai žemas – 1,84% BVP. Tik Švedijoje ir Suomijoje jis siekia daugiau nei 3%, kaip nutarta Lisabonos strategijoje.

Išplėsti plačiajuosčio ryšio apimtį visoje Europoje yra būtina, norint išlaikyti Sąjungos inovatyvumą ir konkurencingumą, tačiau iki šiol tik 30% ES kaimo gyventojų turi priėjimą prie interneto. Be to, bandydamos plėsti veiklą, smulkaus ir vidutinio dydžio bendrovės susiduria su didžiulėmis biurokratinėmis kliūtimis tiek nacionalinėje administracijoje, tiek Europos Komisijoje.

Programos, skatinančios mokymąsi visą gyvenimą, taip pat nebuvo sėkmingos. Nepaisant to, kad dabartinė ekonominė krizė išryškina būtinybę tobulinti įgūdžius, reikalingus darbo rinkoje, daugelis Europos šalių mažina mokymosi visą gyvenimą programų finansavimą. Be to, valstybės išlaidos švietimui sumažėjo nuo 5,2% iki 5% BVP.

Mes esame priversti reziumuoti, kad Lisabonos strategija, sukurta paversti ES „dinamiškiausia ir konkurencingiausia žinių ekonomika pasaulyje, pajėgia darniai ekonomiškai augti, sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesnę socialinę sanglaudą ir darnią aplinką iki 2010 m.“ žlugo dėl šalių narių įsipareigojimų trūkumo ir ES lygmeniu įpareigojančių priemonių nebuvimo.

Europos Komisija turi prisiimti nemažai kaltės dėl dabartinės ekonominės krizės, tačiau neturi reikiamų priemonių priversti šalis nares laikytis savo įsipareigojimų. Todėl Europos liberalai ir demokratai siūlo strateginę partnerystę tarp Europos Parlamento ir Komisijos, kuri suteiktų Komisijai reikiamus įgaliojimus sėkmingai įvykdyti 2020 m. ES strategiją. 

Beveik 80 milijonų europiečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, yra be galo svarbu, kad Komisija būtų įgaliota vaidinti svarbesnį vaidmenį vedant ES į ekonomikos augimo erą. Šis sustiprintas Europos Komisijos vaidmuo turėtų derėti su radikaliu darbo metodikos pokyčiu strategijoje po Lisabonos dokumento galiojimo pabaigos.

Todėl Europos liberalai ir demokratai primygtinai reikalauja, kad 2020 m. ES darbotvarkė nebesiremtų tuo pačiu silpnu „atviro koordinavimo“ pagrindu, naudodama „gerosios patirties apsikeitimą“ ir „tarpusavio spaudimą“. Ne šalys narės, bet Europos Komisija turėtų kontroliuoti darbotvarkę, nustatydama tikslus ir apibrėždama atitinkamus veiksmus, kurių reiktų imtis ES ir šalių narių lygmeniu.

Prisegtame dokumente skaitytojas ras mūsų rekomendacijas, kaip reformuoti strategiją alternatyviu būdu nei naudojant nepasisekusį „atviro koordinavimo metodą“. Ją sudaro keturios pagrindinės dalys:

Naujas valdymas su Europos Komisija „už vairo“

Komisija privalo turėti centrinį vaidmenį planuojant bendrą Europos ekonominės orientacijos politiką, paremtą reformų projektais atskiroms šalims. Ji turėtų pritaikyti reformų projektus atsižvelgusi į kiekvienos individualios šalies narės specifiką ir turėti įgaliojimų nagrinėti kiekvieną valstybinę priemonę bei nuspręsti, ar ši priemonė atitinka naujos dienotvarkės kriterijus. Šis specialiai pritaikytas būdas reikalauja mažiau biurokratijos iš Komisijos pusės. Ji turėtų veikti kaip nacionalinių administracijų, verslo ir piliečių partnerė. Mažiau popierių, daugiau veiksmo.

Norint atkurti euro stabilumą ateityje ir užtikrinti mūsų vartotojų perkamąją galią ir pensijas, valstybinės išlaidos turi būti ir vėl kontroliuojamos, o Stabilumo ir augimo pakto taisyklės gerbiamos nepaisant šalies dydžio.

Europos vidinės rinkos potencialo išlaisvinimas

Tolimesnė integracija neturėtų būti grindžiama mažiausiu bendru vardikliu. Todėl Komisija turėtų skatinti šalis nares sudaryti grupes, kurios būtų vidinės rinkos pažangos iniciatorės. Saulėlydžio išlyga turėtų užtikrinti, kad ES vidaus rinkos įstatymai automatiškai įsigalioja, jei šalys narės jų laiku neperkelia. Viena bendra Europos institucija turėtų stiprinti finansinę priežiūrą.

2020 m. ES strategijos prioritetai susieti su biudžetu ir su struktūrinių fondų valdymu

Biudžetas turėtų radikaliai peržiūrėtas akcentuojant XXI a. prioritetus. Struktūrinių fondų lėšos turėtų būti daugiau orientuotos į rezultatus. Tai reikštų papildomus struktūrinius fondus šalims narėms, kurios pateikia patikimus veiksmų planus ir rezultatus ir, tuo pačiu, finansines nuobaudas šalims narėms, kurios nepristato Nacionalinių valdymo deklaracijų, nurodančių tikslingas Europos pinigų išlaidas 2020 m. ES strategijos tikslams. Tam, kad pasiektume aplinkosaugos tikslus, mokesčių bazė turėtų būti perkeliama iš darbo į išteklių naudojimą ir taršą.

Geriau apibrėžti prioritetai

Problemos, kurias reikia spręsti, yra didžiulės, tačiau 2020 m. ES strategija nenurodo plano, kaip Komisija tai darys. Europos liberalai ir demokratai yra įsitikinę, kad ES turėtų masiškai investuoti į technologijas ir žinias, kad būtų galima paskatinti pagreitintą perėjimą prie naujos, tvarios, ne iškasenomis paremtos ekonomikos.