Donskis: Strasbūras, lapkričio 15 diena, 16.15 val.
ALDE frakcijos biuras susitinka su dviem „arabų pavasario“ veikėjais – Buthaina Kemal, vienintele moterimi kandidate į Egipto prezidentės (-o) postą, ir Yassine’u Brahimu, Tuniso politinės partijos Afek Tounes vadovu.
Buthaina Kemal yra televizijos žurnalistė, Egipto revoliucijos aktyvistė, šiuo metu mėginanti atlikti neįmanomą misiją – įrodyti visuomenei, kurioje moterys iki šiol nevaidino jokio politinio vaidmens, kad ji gali kalbėti modernaus ir ateities Egipto vardu. Yassine’as Brahimas ilgai gyveno Paryžiuje ir Londone. Puikiai kalba prancūziškai ir angliškai. Abiejų pasakojimas europiečio ausiai patrauklus – tai „atėjo laikas, kai mano šaliai manęs reikia“ pasakojimas.
Kemal pasakoja apie tai, kad vienas iš labiausiai ją žeidžiančių dalykų buvo Vakarų šalių diplomatų prisipažinimas, kad jiems buvo gaila žlungančio buvusio ilgamečio Egipto prezidento Hosni Mubarako režimo – mat jis jiems siejosi su prognozuojamu ir pasaulietišku Egiptu. Anot jos, viskas buvo gerokai bjauriau tikrovėje, nei šitą norėjo matyti Vakarų politikai ir diplomatai.
„Mubarakas – paprasčiausias autokratas, už kurio įžeidimą aš buvau suimta. Tas pats ištiko daugybę kitų moterų ir vyrų, protestavusių prieš režimą“ – pasakoja Kemal. „Arba tu suimamas už tėvynės, t.y. valdančio režimo, arba už vado įžeidimą. Kur čia galima įžvelgti stabilumo garantiją?“ Kemal pasakoja apie tai, kad revoliucija ne tik suartino daugelį disidentų ir opozicionierių, bet ir atvėrė jiems jų pačių šalį – pasirodo, režimui nepritarė ir juo bodėjosi tie, kurie kuo mažiausiai buvo panašūs į nesutinkančiuosius.
Yassine’as Brahimas pasakoja mažiau dramatišką istoriją. Gyvendamas užsienyje jis vieną kartą pajuto, kad jo ateitis yra Tunisas – jo šalis, o ne užsienis. Grįžo, tapo politiku, ministru, o šiuo metu yra vienas iš galimų šalies ateities politikų. Ar jis nebijo, kad gali atslinkti grįžtamoji banga, kada senojo režimo žmonės sugrįš ir šalies demokratijos perspektyvos susvyruos? Brahimas ramiai dėsto mintis ir dėlioja gan komplikuotos politinės situacijos paveikslą. Žinoma, visko ten gali būti, bet ko jau tikrai visuomenė nenori ir bijo – tai svetimos karinės jėgos įsikišimo. Gali veikti Libijos atvejo pavyzdys, bet gali savo įtaką daryti ir Irako istorija. Niekas nenori karo.
Kemal įsitikinusi, kad lengva nebus ir ramiai skelbia apie būsimąjį bado streiką, kurio ji ketina griebtis kaip desperatiškos priemonės prieš kariškių siautėjimą Egipte. „Vietoje vieno mūsų nuversto Mubarako dabar mes turime kokias penkias dešimtis uniformuotų mubarakų – jie pasivogė mūsų revoliuciją ir nusiaubė ją“. „O Jūs?“ – klausia mano kolega. „Kaip vertina visuomenėje Jus – moterį kandidatę į prezidento poziciją?“ Kemal ramiai atsako, kad Musulmonų brolijos nariai jau išsakė savo pasibaisėjimą. Nepritaria ir kitokie oponentai. „Bet aš tęsiu savo kovą“ – reziumuoja ji.
„O kaip su valstybės ir religijos atskyrimu?“ – nenustygsta mano kolegos. „Ar jis įmanomas Egipte ir ar jūs tikite jo galimybe?“ Kemal atsako, jo ji nėra įsitikinusi, ar tai įmanoma ir ar tai labai prasminga Egipte. „Mes – juk kitokia visuomenė, nei Vakarų visuomenės. Pas jus tai veikia, mūsų šalyje tai gali ir neveikti. Bet tai ne pasiteisinimas dėl kitų religinių bendrijų persekiojimo – mes juk esame įvairi ir daugialypė šalis, turbūt seniausia šalis pasaulyje, todėl privalome surasti išeitį“.
Taip, tiesa, viena iš seniausių krikščionybės atmainų – didingi ir archajiški koptai, kurių vienuolyną aš labiau už viską mėgstu Jeruzalės senamiestyje, prie pat Viešpaties Karsto Bažnyčios – yra Sirijos ir Egipto unikali savastis. Kad ir kaip būtų, tą akimirką pagalvoju, kad Kemal lūpomis turbūt kalba desperacija.
Na ir kas, kad Egiptas, kaip ji sako, yra kilęs iš senovinės civilizacijos? Juk, tiesą sakant, dabartinis Egiptas su senovės Egiptu turi maždaug tiek pat bendra, kiek dabartinė Graikija – su senovės graikų civilizacija ir visa klasikine antika, o dabartinis Iranas – su zoroastrine Persija ir jos nemaria kultūra bei tolerancijos dvasia.
Istoriniai argumentai apskritai yra gan menka paguoda žinant, kiek mažai dabartis persiima didinga praeitimi. Juk senovės arabų kultūra – maurų valdomoje Ispanijoje, IX-XII a. Kordoboje ir Toledo mieste – buvo nepalyginamai aukštesnė už Europos tautų kultūras. Islamas buvo moderni ir didinga religija, pripažinusi ijtihad principą – pastarasis leido žmogui naudotis individualiu protu interpretuojant įstatymus bei aiškinant Koraną.
Islamas rėmėsi ir shira principu, teigusiu, kad būtina vienodai gerbti visus tris didžiuosius Knygos tikėjimus, visas tris artimąsias Abraomo religijas – judaizmą, krikščionybę ir islamą. Krikščioniškoje Europoje tokio lygio tolerancija buvo neįmanoma ir neįsivaizduojama net iki 1579 metų, kada Utrechto Unija Nyderlanduose paskelbė, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą (bet sykiu negalima toleruoti ateizmo). Tad tolerancija islamo pasaulyje ilgą laiką buvo gerokai giliau įsišaknijusi nei Europoje.
Tai paaiškina, kodėl Rytų Europos žydai dar XVII a. po Bogdano Chmelnickio kazokų surengtų masinių skerdynių ir ištisų žydų kaimų išžudymo Ukrainoje ir Lenkijoje bėgo į Turkiją ir Persiją, kur jie nebuvo persekiojami. Lygiai kaip paaiškina ir Kordobos bei Toledo fenomeną – sykiu su trijų didžiųjų religijų Koegzistencija IX-XII a. Andalūzijoje – la Convivencia (ispanų k.). Kordobos ir Toledo fenomenas įrodo įžvalgumą religijos sociologų, kurie teigia, jog religijos pačios savaime nekovoja jokių kovų ir nenaikina viena kitos, kol jų neiškreipia politinė galia.
Žinoma, istoriškai žvelgiant, darosi aišku, kad aukštosios arabų kultūros užgesimas ir daugel amžių užsitęsusi arabų pasaulio stagnacija, vėliau dar labiau pagilinta Europos kolonializmo, sustabdė islamo rafinuotėjimą ir prisitaikymą prie moderniojo pasaulio, o gal net ir jo reformaciją. Didingas tikėjimas buvo vis tiesmukiau ir primityviau suprantamas socialinę stagnaciją patyrusioje ir nuo Vakarų politiškai bei ekonomiškai atsilikusioje musulmoniškų šalių tikrovėje. Tiesą sakant, tai ir yra nūdienos islamo drama, o gal net ir tragedija.
Prisimenu ir Europos Parlamento pirmininko Jerzy Buzeko žodžius, visai neseniai pasakytus Žmogaus teisų pakomitetyje. Buzekas lygino „arabų pavasario“ šalių būklę su pokomunistinėmis šalimis, kuriose po Sovietų Sąjungos žlugimo į valdžią taip pat sugrįžo buvusios kompartijos. Taip, bet...
Šiose šalyse buvo jėgų, kurios, laimei, susiorganizavo į politinį spektrą. Lietuvos Sąjūdžio istorinė ir kolosali vertė buvo ne tik pažadinta tauta ir atkovota nepriklausomybė, bet ir laikas, kurį jis suteikė politinėms grupėms, kurioms, laimei, pavyko tapti tikromis politinėmis partijomis – kad ir kokios jos būtų kritikuotinos ir netobulos, nė iš tolo negalima jų lyginti su tuo, kas egzistuoja tose šalyse, kuriose po revoliucijos valdyti ir padėtį kontroliuoti gali tik saugumo ir kariuomenės vadai, o demokratiniai rinkimai kuriose neišvengiamai į valdžią atveda geriausiai susitelkusius radikalus ir islamistus.
