LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

L. Donskio blogas. Didžiausiam Lietuvos politiniam mąstytojui šiandien būtų sukakę 80 metų

Balandžio 04, 2011

Aleksandras Štromas (1931-1999) – Lietuvos pagimdytas didis antitotalitarinis mąstytojas, kuriam XX a. teko vaidmuo, priartinęs jį prie visas žmogaus pavergimo formas teoriškai atvėrusių ir sykiu politiškai atmetusių didžiųjų Europos mąstytojų. Štromo simbolinė idėjų kovos už žmogaus proto ir sąžinės laisvę brolija – Hannah Arendt, Isaiah Berlinas, Karlas R. Popperis, Alainas Besançonas, Leszekas Kołakowskis, Czesławas Miłoszas, Václavas Havelas, Milanas Kundera, Josifas Brodskis, Adamas Michnikas, Andrejus Amalrikas, Andrejus Sacharovas, Jelena Boner, Sergejus Kovaliovas.

Nekartosiu to, ką jau rašiau savo knygoje Tapatybė ir laisvė: trys intelektualiniai portretai, skirtoje Aleksandro Štromo atminimui – joje yra Štromui skirtas skyrius, kuriame detaliai išskleista jo intelektualinė ir moralinė biografija; sykiu neminėsiu ir to, kas išdėstyta mano sudarytoje knygoje XX amžiaus žmogus: Aleksandro Štromo portretai, kurioje lietuvių politinės minties klasiku neabejotinai tapsiantį Štromą aprašo jo draugai, kolegos, bendražygiai ir mokiniai – beje, lietuvių, anglų, rusų, lenkų ir vengrų kalbomis.

Tik priminsiu, kad per šio žmogaus likimą atsiveria visas XX amžius. Anksčiau ar vėliau turi atsirasti lietuvių autorius, parašysiantis XX amžiaus Lietuvos politinės minties ir dramos istoriją per Štromo biografiją. Ją galima skaityti kaip nuotykinį romaną. Nelengva visoje Europoje būtų surasti panašią biografiją žmogaus, kuris visa tai patyrė, anksti nežuvo ir po to dar nugyveno intensyvios kūrybos ir kilnios veiklos kupiną gyvenimą. Štromo biografija būtų verta Isaaco Basheviso Singerio plunksnos.

Aleksandras Štromas gimė 1931 m. balandžio 4 d. Kaune. Štromas gimė nepriklausomoje Lietuvoje ir užaugo dvikalbėje žydų šeimoje, su tėvu (beje, karštu Lietuvos patriotu) Jurgiu Štromu kalbėdamas tik lietuviškai, o su mama (iš Sankt Peterburgo kilusia ir po santuokos su Jurgiu Štromu į Lietuvą atvykusia Eugenija Kozin-Štromiene) – rusiškai. Karas pražudė abu tėvus: Jurgis Štromas pirmosiomis karo dienomis buvo nužudytas Lietūkio garažo žudynėse Kaune, o motina nusižudė Štuthofo konclageryje, likus viso labo tik trims savaitėms iki kalinių išvadavimo. Pats Aleksandras per stebuklą buvo išneštas iš Kauno geto, o vėliau paslėptas ir išgelbėtas kilniadvasių žmonių, tikrų pasaulio teisuolių – Antano ir Marijos Macenavičių.

Po karo priglaustas Lietuvos kompartijos vado Antano Sniečkaus, jau studijų metais Štromas gan greitai nuvylė savo globėją. Jų keliai išsiskyrė po studijų Maskvos universiteto Teisės fakultete (kuriame, pasak studentiškų pasakojimų, tame pačiame studentų bendrabutyje gyveno ir Štromo erudicija žavėjosi Michailas Sergejevičius Gorbačiovas – tad vienam buvo lemta tapti komunizmo kracho pranašu, o kitam – komunizmo citadelės duobkasiu, nors ir netyčia).

Iš Maskvos į Lietuvą Štromas grįžo giliai paveiktas savo draugų ir mokytojų. Po garsiojo XX-ojo kompartijos suvažiavimo ir sensacingos Nikitos Sergejevičiaus Chruščiovo kalbos daugelis jaunų inteligentų Maskvoje nebeslėpė savo atvirai disidentinių pažiūrų. Neslėpė jų ir Štromas. Tad komunizmu iš tikrųjų tikėjęs Sniečkus buvo priverstas įspėti Štromą apie galimus tokios pozicijos pavojus ir galiausiai laikytis atokiau nuo jo.

Štromo mokytoju ir įkvėpėju Maskvoje tapo Renesanso kultūros tyrinėtojas ir šekspyrologas Leonidas Pinskis. Artimai susidraugavęs su rusų poetu ir bardu Aleksandru Galičiumi, disidentu Aleksandru Ginzburgu ir filosofu Grigorijumi Pomerancu, Štromas formavosi tokios minties laisvės atmosferoje, apie kokią Vakarai beveik nieko nežinojo.

Vakaruose buvo tvirtai įsigalėjusi nuomonė, kad sovietai vis dėlto išvedė naują žmogaus padermę – homo sovieticus, kurį civilizuoti ir įpratinti gyventi laisvės sąlygomis turbūt neįmanoma. Beje, šią poziciją Štromas visą savo gyvenimą laikė didžiausia nesąmone ir triuškino ją Vakarų universitetuose. Jis žinojo, kad savilaidos (samizdato) ir bebaimių rusų, ukrainiečių, lietuvių ir kitų pavergtų tautų disidentų kovos dėka anksčiau ar vėliau sistema arba pradės „perdegti“, klysti ir pralaimės moralinį karą su Vakarais, arba bus priversta daryti nuolaidas ir kažkiek liberalizuotis.

Iš lietuvių jo artimiausiu draugu tapo Tomas Venclova. Kitas artimas jo draugas – disidentas Pranas Morkus. Sykiu Štromas bičiuliavosi ir su Juozu Tumeliu, kuris priklausė tam pačiam jaunų inteligentų savišvietos (t.y. laisvųjų skaitymų ir politinių diskusijų) būreliui, kurį netruko susekti ir išsklaidyti KGB, suėmusi ir tardžiusi visus jo narius. Ši istorija tapo rezonansine Vilniuje, ypač po to, kai ją savo apysakoje Pušis, kuri juokėsi aprašė Justinas Marcinkevičius (buvo spėliojama, kad ten veikiantis personažas Romas Staugaitis yra ne kas kitas, o Tomas Venclova).

Viskas netruko peraugti į Štromo ir Venclovos tapimą atvirais ir aukšto profilio disidentais – jų anksčiau ar vėliau turėjo laukti tremtis į Sibirą arba, pačiu geriausiu atveju, išsiuntimas į Vakarus. KGB rinkosi pastarąjį variantą, vėliau panaikindama jų pilietybę. Taip buvo pasielgta ir su kitais garsiais inteligentais, kurių pralaimėjimo ir fiasko Vakaruose, o po to esą turėjusios sekti ten neprigijusių ir pasimetusių „ponvaikių“ atgailos bei prašymo leisti sugrįžti į kilniąją ir dosniąją tarybinę tėvynę sistema nuoširdžiai tikėjosi.

Žinoma, to neįvyko ir negalėjo įvykti. Mstislavas Rostropovičius, Vasilijus Aksionovas atgal nepasiprašė ir prigijo Vakaruose. Kuo puikiausiai ten prigijo ir Aleksandras Štromas, o kiek vėliau – Tomas Venclova. Neteisingi psichologiniai jų portretai, kuriuos sukūrė KGB (Tomą Venclovą vadinusi kodiniu „dekadento“ vardu, o Štromą – „pitonu“), ir apskritai visos šitos KGB fantazijos tik įrodo šią organizaciją buvus anaiptol ne tokią jau įžvalgią ir visagalę, kaip kartais linkstama ją vaizduoti. Neprotingų ir viso labo tik arogantiškų žmonių (nekalbant apie paprasčiausius niekšus ir menkystas) jie turėjo į valias.

„Dieve, kokie idiotai mus valdė“ – kartą man mestelėjo Aliukas (draugų taip ir vadinamas – lietuviai jį vadino malonybiniu Aliuko vardu, o rusakalbiai bičiuliai – Aliku). „Skaičiau aš tuos kai kurių KGB veikėjų memuarus. Paprasčiausi kvailiai. Protingais juos laikyti vertė tik žmonių baimė ir KGB mistifikavimas“.

Štromas pirmasis iš visų lietuvių (o gal ir vienas iš kelių žmonių visame pasaulyje) tikėjo, kad Sovietų Sąjunga greitai žlugs. 1973 m. patekęs į Didžiąją Britaniją jis pradėjo skelbti šią idėją – iš pradžių išeivijos tarpe ir akademinio pasaulio žmonėms (1974-1977 m. Štromas dirbo Bradfordo universiteto Taikos studijų institute, o 1978 m. tapo Salfordo universiteto profesoriumi), o vėliau ir BBC eteryje. Galiausiai Štromas profesoriavo Hillsdale’o koledže Mičigane, JAV.

Teoriškai tokią hipotezę savo laiku buvo išsakę ir Zbigniewas Brzezinskis, ir Štromą puikiai pažinojęs estų kilmės JAV politologas Reinas Taagepera iš UCLA (vėliau, jau Estijai atgavus nepriklausomybę, dirbęs ir Tartu universitete). Bene pirmasis šią mintį Vakaruose paskelbė rusų rašytojas disidentas Andrejus Amalrikas savo knygoje Will the Soviet Union Survive until 1984? (Ar Sovietų Sąjunga išgyvens iki 1984-ųjų?). Bet Štromas turbūt vienintelis pasaulyje analizavo Sovietų Sąjungos dezintegraciją kaip jau prasidėjusį ir vykstantį procesą, o ne vien kaip tolimos perspektyvos reikalą ar atsargią politologinę hipotezę.

Jis neabejojo, kad Sovietų Sąjungos kompartijoje įvyks skilimas, po kurio kiek pažangesnių politinių technokratų grupė mėgins modernizuoti valstybę, politinę sistemą ir partiją, o tai sukels tokias įtampas ir konfliktus, kurių Sovietų Sąjunga nepakels. Tik tokių nestandartinių politologų, kaip jis, balsų dėka (Štromas tikėjo, kad Vakarų lyderiai turi ne flirtuoti su Kremliumi, o megzti ryšius su disidentais ir pogrindžiu) savo vizito Sovietų Sąjungoje metu JAV prezidentas Ronaldas Reaganas išsireikalavo susitikimo su sovietiniais disidentais.

Štromo būta pirmojo lietuvio, kuris pasauliui skelbė apie vykstantį Sovietų Sąjungos krachą. Juo netikėjo ne tik profesionalai, bet ir karšti patriotai išeivijoje, kurie manė, kad Aleksandras, kad ir labai protingas žmogus, vis dėlto perdeda – kaip gali griūti toks monstras, kurio bijojo net JAV? Žinoma, savo įtaigumo ir aštrios analitinės minties dėka Štromas išsklaidydavo nemažą dalį skepsio ir abejonių – jis buvo tribūnas, neturėjęs sau lygių nei išeivijoje, nei Lietuvoje. Oratoriaus talentas Aleksandrui pelnė didžiulį pripažinimą ir rusų disidentų tarpe – o jų tarpe gerų kalbėtojų niekada nestigo.

Štromas neretai palikdavo auditoriją pasimetusią – mat jo būta azartiško polemiko bei sykiu intelektualinio provokatoriaus, kuris pelnydavo jo nemėgstančiųjų simpatijas ir sutrikdydavo savo gerbėjus. Liberalus konservatorius ir monarchijos šalininkas Štromas man yra prisipažinęs, kad jei būtų gyvenęs tarpukario Lietuvoje, greičiausiai būtų tapęs kairuoliu. „Aš – ikonoklastas“ – kartą mestelėjo jis man. „Visų pripažintos banalybės ir liaupsės vienai teorijai, ideologijai ar asmeniui – ne man“.

Apie Štromo charizmatišką talentą ir paprasto, visiems suprantamo kalbėjimo dovaną rašė ir Vytautas Kavolis, pastebėjęs, kad Štromas vienintelis iš lietuvių būtų galėjęs mesti iššūkį Levui Trockiui prie miesto vartų, viską stebint kariuomenei, neapsisprendusiai, kurią pusę palaikyti. Tad nenuostabu, kad jo būta ne tik rašto žmogaus, bet ir puikaus retorikos meistro. Unikali iškalba, artikuliacijos galios ir artistiškumas tapo jo politinės kovos už Lietuvą ginklais.

Apskritai Štromas buvo netipiškas politologas. Teisininkas ir kriminologas, pirmasis visoje Sovietų Sąjungoje nuodugniai tyrinėjęs nacistinės Vokietijos teisinę sistemą (ir jos stulbinančius panašumus į sovietinę), Anglijoje jis galutinai persikvalifikavo į solidų akademinį politologą. Beje, totalitarizmą daug metų studijavęs ir puikiu humoru pasižymėjęs Aleksandras Adolfą Hitlerį vadino Adolfu Aloyzovičiumi (pagal analogiją su Josifu Visarionovičiumi).

Štromas pranoko savo kolegas politologus ne tik kone renesansinio humanisto erudicija bei įstabiomis literatūros ir teatro žiniomis, bet ir gerokai gilesniu požiūriu į politikos teoriją. Pastaroji jam buvo neatsiejama nuo literatūros studijų ir ypač Williamo Shakespeare’o tragedijų ir sonetų. Jis ne kartą sakė, jog neverta pervertinti angloamerikietiško nominalizmo ir apskritai standartinės politologijos, kuri gali būti visiškai banali ir sekli, kai reikia ne šiaip sau pakomentuoti statišką ir akivaizdžią situaciją, o iškelti iš tikrųjų vertingą ir dinamišką prielaidą arba sukurti veiksmingą idėjinę alternatyvą smurtinėms sistemoms politikoje. Tada, sakė jis, geriau jau kreiptis į didžiąją literatūrą ir filosofiją.

Aistringas Lietuvos patriotas Aleksandras Štromas save laikė ir žydu, ir lietuviu. Į klausimą, ar jo netrikdo tai, kad Lietuvoje vis tiek lieka takoskyra tarp etninio lietuvio ir absoliučiai lietuviško žydo, jis atsakė: „Koks man skirtumas? Nori kas manęs ar nenori – aš neklausiu. Aš pats noriu šitos šalies ir kultūros, nes ji yra mano. Todėl ir primetu jai save. Nebūčiau lietuvis ir būčiau vien žydas – gyvenčiau Izraelyje ir išvis nereaguočiau į visus lietuvių ir žydų debatus“.

Aleksandras svajojo suvaidinti politinį vaidmenį Lietuvoje. Jis galėjo tapti aukščiausio lygio Europos Parlamento nariu, dirbti Jungtinėse Tautose arba imtis diplomato ar aukšto rango politinio patarėjo karjeros. Neminint jo svaraus įnašo į mūsų šalies akademinį gyvenimą (jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Senato narys), Aleksandras pirmasis išeivijoje paskelbė, kad Valdas Adamkus gali ir turi tapti Lietuvos prezidentu. Verta prisiminti, kad Štromas atstovavo Adamkui prasidėjus pirmosioms konsultacijoms ir aktyviai rėmė jo kandidatūrą.

Aleksandras Štromas – pirmasis XX a. lietuvių politinis mąstytojas, kurį pripažino ir aukštai įvertino akademinio pasaulio žvaigždės. Štromo darbus žinojo ir juo žavėjosi tokie politikos mokslų, politinės teorijos ir tarptautinių santykių studijų grandai, kaip antai: Leszekas Kołakowskis, Kennethas Minogue’as, Davidas Marquandas, Bhikhu Parekhas, Sidney Hookas, Robertas Conquestas, Mortonas Kaplanas, Robertas Faulkneris, Davidas Singeris.

Paminėkime su pagarba ir dėkingumu Lietuvos patriotą ir gilų mąstytoją, pelniusį pagarbą ir simpatijas Lietuvai ne tik Vakarų šalyse, bet ir Rusijos demokratų bei disidentų tarpe. Aleksandro Štromo skaudžiai trūksta nūdienos Lietuvoje – kaip ir Vytauto Kavolio. Gal jis šiandien politinei Lietuvai būtų mažiau įdomus ir naudingas, nei prieš penkiolika metų, kada į jo masto akademiko balsą dar buvo įsiklausoma. Šis laikotarpis, deja, baigėsi. Dabar pas mus girdimi ne nepriklausomų ir laisvų žmonių balsai, o tik rūmų intrigantų ir vienadienių personažų politiniai falcetai.

Bet Aleksandras Štromas šiandien būtų buvęs labai svarbus Santarai-Šviesai ir akademiniam jaunimui – kaip gyva alternatyva tam, kas idėjiškai ir politiškai bankrutavo ir kuo nebetiki mąstanti jaunimo dalis. Sykiu ir kaip didžiuosius Renesanso humanistus primenantis mąstytojas – nuolatos klausiantis, nesutinkantis ir drįstantis savarankiškai mąstyti. Kartu ir kitus raginantis nuolat klausti, nesutikti ir mąstyti.



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)