L.Donskis. Stebuklų metai, arba Pagiriamasis žodis silpnumui
Adamas Michnikas taikliai pavadino 1989-uosius – tai Annus Mirabilis, stebuklų metai. Tikra tiesa, kad sunku juos paaiškinti – gali būti, kad ateities istorikai, filosofai ir politologai juos laikys viena iš kertinių datų naujausiųjų laikų istorijoje. Greičiausiai ir dabar galime teigti, kad įvyko kažkas, kieno mastas niekuo nenusileidžia Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms.
Berlyno sienos išnykimas, po kurio tapo aišku, kad griuvo simbolinė siena tarp Rytų ir Vakarų Europos, reiškė istorinį Rytų Europos orumo ir laisvės atgavimą. Rytų europietis popiežius šį orumo atgavimo procesą pradėjo. Berlyno siena jį galingai išplėtojo. Michnikas sako tiesą ir apie tai, kad visi čia suvaidino savo vaidmenį. Tai JAV ekonominės ir politinės galios sąlygota Vakarų pergalė Šaltajame kare bei Sovietų Sąjungos bankrotas, vakariečių moralinio pranašumo jausmas prieš komunizmą visiškai sukompromitavusį totalitarinį režimą bei jo ruporus, Solidarumo sąjūdis Lenkijoje, galiausiai Lietuvos paskelbtoji nepriklausomybė – visiškai atviras Dovydo iššūkis prieš Galijotą.
Bet esama dar vieno veiksnio, kuris neretai užmirštamas. Istorinės ir epochinės kovos yra laimimos ne tik kažkieno stiprybės, pasiaukojimo ir narsos, bet ir priešingos pusės silpnumo bei neryžtingumo dėka. Juk kažkas turi nusileisti. Gebėjimas pasiduoti ar nusileisti, tuo užkertant kelią žudynėms ir nesustabdomam kraujo liejimui, yra kažkokia sveiko proto liekana ar neįsisąmoninto žmoniškumo apraiška, nesvetima net antihumaniškų politinių ir ideologinių sistemų atstovams. Kita vertus, gal tai tiesiog fanatizmo pabaiga – anaiptol ne tas pats yra palaužti savos ir svetimų gyvybių nė kiek negailinčius fanatikus arba nusikaltėlišką režimą ginančius, bet fanatizmo jau atsikračiusius priešus.
Didis išeivijos politinis mąstytojas Aleksandras Štromas 1977 metais Bradfordo universitete, Anglijoje, išleido nedidelę knygelę, kuri vadinosi Kas yra sovietiniai disidentai? (Who Are the Soviet Dissidents?). Ši brošiūra buvo viešos paskaitos, sudrebinusios Bradfordo universitetą, tezių plėtotė. Joje Štromas atvirai nuvainikavo homo sovieticus mitą, anot kurio, sovietai išvedė naują žmogaus padermę – bailų, primityvų, prisitaikėlišką, išdavikišką, niekšišką ir cinišką veltėdį, dėl savo degtinės butelio ir dešros gabalo esą galinčio paaukoti savą ir svetimą laisvę bei orumą. Anot jo, Sovietų Sąjungą, o po jos ir visą pasaulinę komunizmo sistemą sugriaus ne tai, kad vis dar lieka nepalaužtų ir bebaimių disidentų saujelė sovietinių žmonių apsuptyje, o tai, kad komunizmu ir sovietinės sistemos pranašumu nebetiki nei minia, nei sistemos vadai.
Štromas neabejojo, kad po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje nebeliko žmonių, nuoširdžiai tikėjusių komunizmo idėjomis ir jų moraliniu pranašumu prieš vakarietišką laisvę. Liko tie, kurie suprato, kad jų galia, įtaka ir materialinė gerovė visiškai tiesiogiai susijusi su demagogija, melu ir sovietine propaganda. Bet nebeliko už režimą mirti pasiryžusių kankinių – revoliucinių asketų ir naujųjų jakobinų, kurie būtų tikėję tuo, kad režimas ir jį kuriančios revoliucijos gali pakeisti žmonių prigimtį, santykius ir vertybes. Lygiai kaip Vakaruose susiformavo tam tikra kairiosios smulkiosios buržuazijos atmaina, panašus bailaus ir savanaudiško – tik gerokai primityvesnio ir brutalesnio – vartotojo tipas įsigalėjo ir Sovietų Sąjungoje. Ir, beje, visų pirma kompartijoje, o ne kur kitur.
Niekas nebetikėjo režimu. Kai susiklosto tokia padėtis, belieka sulaukti tik pirmųjų smūgių. Štromas spėjo, kad pirmąjį smūgį suduos technokratinis kompartijos sluoksnis, supratęs, kad artėja pabaiga ir kad režimas ritasi į galutinį bankrotą. Tiesos jo hipotezėje būta nemažai – protingesni biurokratai ir partijos funkcionieriai iš tikrųjų pradėjo demontuoti režimą, nors iš pradžių jie norėjo viso labo jį reformuoti. Antrąjį, lemtingąjį smūgį komunizmui sudavė nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimui – jau čia Lietuvos vaidmuo buvo tikrai iškilus. Nors ideologine prasme niekas labiau nediskreditavo ir nedeligitimavo komunizmo už Solidarumą – Lenkijos darbininkų klasės sukilimą ir judėjimą prieš Darbininkų Klasės Valstybę.
Štai čia norisi prisiminti Michailą Sergejevičių Gorbačiovą – savo tragizmu ir vienišumu kone šekspyrišką figūrą. Niekam jis netapo savu – pusiau tiesos žmogus, kaip jį yra taikliai įvardijęs Tomas Venclova, Gorbačiovas buvo tipingas atstovas eros, kuri prasidėjo su Nikitos Chruščiovo atšilimu, „šestidesiatnikais“ literatūroje (Jevgenijumi Jevtušenka, Andrejumi Voznenesenskiu) ir „socializmo su žmogaus veidu“ paieškomis. Gorbačiovas visada buvo svetimas tikriems režimo priešams disidentams – jiems jis buvo viso labo tik šiek tiek modernesnis partijos funkcionierius. Gorbačiovui artimiausią režimo opozicionieriaus tipą kone tobulai įkūnijo oficialiu ir nuosavu Kremliaus disidentu vadintas istorikas Rojus Medvedevas.
Sykiu Gorbačiovas buvo ir liko svetimas rusų liberalams – nei Grigorijus Javlinskis, nei Anatolijus Sobčiakas (kurio pažas ir faksų siuntinėtojas kažkada buvo iš savo mylimos rezidentūros Drezdene grįžęs pilkas KGB peliukas Vladimiras Putinas), nei „Jabloko“ liberalūs ekonomistai ir politologai Gorbačiovo niekada nelaikė saviškiu. Nereikia turbūt nė sakyti, kad Sovietų Sąjungos išardymo jam niekada neatleis kietosios linijos komunistai, supynę komunizmą su atviru valstybiniu šovinizmu (Genadijaus Ziuganovo sluoksnis), lygiai kaip šito jam neatleis ir sistemos nostalgikai su Vladimiru Putinu priešakyje. Gorbačiovas – absoliučiai vieniša figūra, nuoširdžiai gerbiama ir mylima tik susivienijusioje Vokietijoje.
Kokie Gorbačiovo nuopelnai istorijai ir koks jo tikrasis vaidmuo 1989 metų Europos epinėje sagoje? Labai paprasti – tai abejonė ir nežinojimas, ką daryti, nuslopinę ir išstūmę pyktį, agresiją ir neapykantą. O jei nežinai, ką daryti ir esi nuoširdžiai pasimetęs painioje likimo situacijoje, viskas, ką tu gali padaryti – tik netrukdyti už save didesnei arba išmintingesnei jėgai. Įvykiai neretai esti protingesni už žmones, kaip rašė Isaacas Bashevis Singeris.
Esu įsitikinęs, kad būtent Gorbačiovo silpnumas ir neryžtingumas tapo ne mažiau lemtinga jėga, nei vokiečių politikų kantrybė ir gudrumas, amerikiečių galia ir okupuotųjų Baltijos kraštų nepripažinimo politika, lenkų išdidumas ir lietuvių drąsa. Pamėginkime įsivaizduoti Vladimirą Putiną Michailo Gorbačiovo vietoje – ir viskas sustos į savo vietas.
Tą patį pasimetimą ir nežinojimą, ką daryti, sykiu suvokiant, kad atėjo kita, nebeatpažįstama epocha, mes matėme ir kitų politikų kalbose bei veiksmuose – žinoma, jie buvo ne to masto. Bet pakanka prisiminti nuolat vėlavusį Algirdo Brazausko ir jo partijos lojalumą Lietuvai ir Sąjūdžiui, kad suprastum, jog daugiausia, ko buvo galima tikėtis iš šitos kartos ir patirties žmonių – tai tylaus susitaikymo su tuo, kad jie pralaimėjo, kad jų istorinė vizija dingsta iš horizonto, o jie patys vis labiau atsiduria nebe savo socialinės ir moralinės tvarkos sistemoje. Žinoma, jie netruko sugrįžti, bet tai jau kita istorija, susijusi su laisvės kaina ir jos iššūkiais.
Todėl 1989-ųjų stebuklas buvo ir tas, kad galią turintieji nebesuprato, kas vyksta. Jie bent akimirką susivokė, kad yra daug silpnesnės būtybės istorijos ir sutelktos žmonių valios bei laisvės troškimo akivaizdoje, nei jie galėjo įsivaizduoti. Štai šitas pasimetimas, silpnumas ir nebetikėjimas savo paties idealais, kurį puikiai išpranašavo Aleksandras Štromas, ir lėmė Europos pergalę.
Galią turintieji nebuvo akis į akį susidūrę su socialine tikrove – su jų nebijančiais ir į akis jiems žiūrinčiais žmonėmis (ar ne iš čia Gorbačiovo pasimetimas Vilniuje, pamačius ant paprasto žmogaus laikomo transparanto užrašą su reikalavimu grąžinti laisvę Lietuvai?). O juk laisvė bei jos ilgesys ir yra pati galingiausia, radikaliausia ir tikriausia socialinės bei politinės tikrovės situacija, kuri apnuogina viską ir sykiu viską sudėlioja į vietas.
Imperijų griuvimas – tai tektoniniai lūžiai žmonijos istorijoje. Mes dar nepajutome tikrųjų Sovietų Sąjungos griuvimo iššūkių ir pasekmių. Iš ko jos kyla? Iš laisvės. Taip, tos pačios laisvės, kurios visi, atrodo, trokšta, bet vos ją gavę pradeda ją riboti, keiksnoti ar net kovoti prieš ją. Kad ir kaip būtų, tegyvuoja galios silpnumas, kurio dėka sustojama, pasitraukiama ir leidžiama ateiti tam, kam atėjo laikas ateiti.
