Neseniai mūsų internetinėje erdvėje nuskambėjo mintis apie tai, kad Eldaro Riazanovo filmo „Po pirties“ žiūrėjimas moraliniu ir politiniu požiūriu prilygsta gėlių padėjimui ant stalinisto kapo. Vargu, ar kas gali būti toliau tiesos už šį primityvų požiūrį, kuris nepadeda teksto autoriui susivokti istorijoje ir mene, o dar ir be jokio reikalo įžeidžia tuos, kurie nededa lygybės ženklo tarp aukštosios rusų kultūros ir buvusios Sovietų Sąjungos ar pasidygėjimą keliančios Vladimiro Putino politikos. (Tęsti...)

Milanas Kundera savo romane „Juoko ir užmaršties knyga“ Prahą pavadino užmaršties miestu – vaiduokliu, neturinčiu jokios atminties. Pasak jo, Prahos atmintį istorija ištrynė du kartus: pirmą kartą – kontrreformacijos metu, antrą – komunizmo laikotarpiu. (Tęsti...)

Visiems mums yra tekę pasvajoti apie galią girdėti svetimas mintis. Mes tokį gebėjimą vaikystėje paprastai siejame su galia, kurią galima panaudoti blogio demaskavimui išoriškai kuo nekalčiausiai atrodančiuose žmonėse. Iš tikrųjų, kaip ir svajonė apie nemirtingumą, fantazija apie žinojimą visko, ką mąsto ir jaučia kiti žmonės, atrodo gėris ir palaima tik vaikystėje. (Tęsti...)