Donskis: Briuselis, kovo 1 diena
Slogu suvokti, kad laisvės neteko žmogus, kurį tu ką tik matei, kuris ką tik stovėjo prieš tave ir net buvo įsitikinęs, kad ryšys su tavimi apsaugos jį nuo prievartos ir smurto.
Europos Parlamento sausio mėnesio plenarinės sesijos metu susitikau su dviem Kazachstano politinės opozicijos atstovais – politiku ir nepriklausomu blogeriu. Abu buvo Žanaozeno mieste taikiai protestavusių darbininkų sušaudytos demonstracijos liudininkai. Abu žinojo, kad anksčiau ar vėliau Nursultano Nazarbajevo režimas pradės ieškoti atpirkimo ožio, kuriuo autoritariniuose režimuose visada tampa opozicija ir disidentai. Blogeris buvo pargriautas ant žemės, į jo galvą buvo įremtas automatas. Tai šio jauno, tylaus ir oraus kazacho neįbaugino.
Mano pašnekovo, kuris man ilgai dėstė visą istoriją ir kuris jau neteko laisvės, tuo metu dar nelietė. Kazachstano visuomeninio sąjūdžio, tapusio Liaudies Partija (politine partija, kurios iki šiol neįregistravo), pirmininkas Vladimiras Kozlovas sausio mėnesį buvo įsitikinęs, kad aš, Europos Parlamento narys, esu jo ir tokių kaip jis skydas. „Ar Jūs nebijote, kad kontaktai su manimi, kuris atviru protesto laišku dėl Žanaozene sušaudytos taikių ir beginklių darbininkų demonstracijos kreipėsi į jūsų šalies prezidentą Nazarbajevą, Jums baigsis problemomis?“ – paklausiau jį tada. Kozlovas ir kartu su juo priešais mane sėdėjęs blogeris nusijuokė ir pasakė, jog priešingai – ryšys su manimi juos saugo.
Deja, ne visai taip. Vos jie grįžo į Kazachstaną, Kozlovas buvo iškart suimtas. Šiuo metu jis laikomas incommunicado (kalinys, iš kurio atimtos visos komunikavimo su išorės pasauliu teisės ir galimybės). Niekas nieko apie jį nežino, jį matė tik teisininkas, pateikęs šykščios informacijos apie esmines detales – taip, gyvas, bet sveikata pradėjo šlubuoti. Apyjauniam sveikam vyrui nei iš šio, nei iš to diagnozuota išvarža. Žmonai buvo neleista su vyru pasimatyti. Tris savaites jis buvo išlaikytas be teisės palaikyti savo žmogišką orumą – naudotis higienos priemonėmis ir gauti bent minimalaus privatumo galimybę.
Kaip ir visuose brutaliuose režimuose, žmogaus orumas griaunamas pirmiausia atimant iš jo orumą ir savosios individualybės bei vertės pojūtį – tualetą, higieną, fizinę neliečiamybę ir kitus privatumo likučius (nė neminint minties, sakytinio ir rašytinio kontakto neliečiamybės – bet tai jau prabanga tokiomis sąlygomis).
Kalbuosi su jo žmona ir grupe moterų žurnalisčių iš Kazachstano. Man slogu, kad aš neturiu ką pasakyti jaunai kazachei moteriai, kuri nuleidusi akis man tyliai pasakoja apie vyro dingimą. Aš buvau tas, kuriuo tikėjo jos vyras, po susitikimo su manimi jį suėmė. Aš neturiu teisės jautria mina pasėdėti pokalbyje, o po to ramiai užmiršti šitą žmogų ir vėl jaukiai sau gyventi Briuselyje ir Kaune. Pamatęs jį ir dar patyręs jo pasitikėjimą, aš tapau atsakingas už jį.
Aš veikiu demokratijos sąlygomis ir galiu kalbėti viską, ką noriu. O jam tenka rizikuoti savo paties ir savo artimųjų saugumu, o gal net gyvybe, kad jis galėtų likti oriu ir laisvu žmogumi. Nepadėdamas jam aš pats netekčiau moralinės teisės vadinti save žmogaus teisių gynėju ir gal, tiesą sakant, net nebūčiau vertas laisvės ir demokratijos.
Ką man papasakoja Kazachstano žurnalistės apie Žanaozeną, kelia siaubą. Ilgai ir taikingai protestavę darbininkai buvo sušaudyti. Šešiolika nušautų žmonių, didelė dalis kurių buvo nušauti į nugarą, nes pasigirdus šūviams jie mėgino gelbėtis ir bėgti. Liudininkų pasakojimai atvėrė tą patį – dalis sužeistųjų buvo pribaigti kontroliniais šūviais. Žudė specialiai iš kito regiono atvežti smogikai, idant jie neturėtų jokių sentimentų ar juolab užuojautos šaudomiems protestuotojams.
Nedideliame pramoniniame mieste (140 000 gyventojų) žmonės vieni kitus puikiai pažįsta. Tą dieną pradėjo veikti į miestą atvežti provokatoriai. Kaip ir smogikai, jie buvo atvežti iš kitur. Baisiausia, kad jiems buvo leista siautėti kaip patiems tikriausiems marodieriams – jie prievartavo merginas ir nuogai išrengtas laikė jas rūsiuose. Dalį jų nužudė. Suprantama, dabar jiems ir režimui reikia patogios versijos. Esą opozicija išprovokavo neramumus.
Man groteskiškas atrodo faktas, kad tokiai valstybei kaip Kazachstanas, todėl, kad ji turtinga gamtos išteklių, buvo leista pirmininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Žinoma, buvo metas, kai Nazarbajevas priminė apšviestą monarchą. Jei reikėtų rinktis tarp korumpuoto demokrato ir sąžiningo autokrato (pripažinkime, tokia dilema nėra reta nei Lietuvoje, nei kitur), tektų pripažinti, kad ji anaiptol nėra paprasta ir lengva.
Demokratiškas vagis ir kyšininkas man atrodo mažesnis blogis – nes jis bent pripažįsta savo laikinumą ir sutinka su savo teisėto pašalinimo iš pozicijos galimybe. Doras autokratas gali nevogti, bet infantilizuoti savo aplinką, neleisti jai subręsti ir išaugti iš savęs paties. Demokratinė lyderystė remiasi tikėjimu, kad legitimuojanti aplinka tave renkasi, nes tiki, kad tu brandinsi dar geresnius už save, idant galėtum ramiai pasitraukti ir grįžti kur buvai. Autoritarinė lyderystė stovi ant tvirtai užfiksuotos nebrandos pamatų – norima, kad aplinka niekada nesubręstų ir sustiprėtų tiek, kad tu taptum jai nereikalingas.
Bijau, kad taip atsitiko Kazachstane. Šios didelės ir turtingos šalies stiprybė ilgai buvo ta, kad ji nenusirito į Vidurio Azijos valstybių politikos scenarijų likdama atviresne Vakarų įtakoms ir būdama daugiakultūrė (pakanka paminėti dideles Kazachstano vokiečių ir rusų bendruomenes), gan pasaulietiško, tolerantiško islamo šalis. Niekas neturėjo iliuzijų, kad Nazarbajevas gali tapti liberalu ar demokratu, bet buvo galima guostis tuo, kad Kazachstanas buvo švelnaus autoritarizmo atvejis, gerokai skyręsis nuo Turkmėnistano ir Uzbekistano.
Šiandien šie skirtumai mažėja akyse. Šalyje atvirai susidorojama su opozicija, senstantį ir trauktis ketinantį Nazarbajevą greičiausiai pakeis tas, kas garantuos jam saugumą ir neliečiamybę – kitaip tariant, pasikartos Rusijos scenarijus ir šalį pradės valdyti saugumiečiai. Gal kurį laiką nuo ritimosi į atvirą politinį terorą ir bet kokios kitokios nei oficialioji minties gniaužimą sulaikys šios šalies ilgai plėtotas lankstus balansavimas tarp kaimyninių galybių (Rusijos ir Kinijos) ir Vakarų.
Bet jei nebus aktyvesnių Europos pastangų ginti suniekintas ir trypiamas žmogaus teises bei versti Kazachstaną laikytis civilizuotos politikos standartų, mes turėsime dar vieną gėdingą atvejį (po Kinijos ir Rusijos), kada pataikaujama tam, kuris širdyje laikomas beviltišku politiniu barbaru, bet kurio turtai, resursai ir kontraktai būtini Vakarų ekonomikoms.
Mes matome, iki ko nusiritama, kada dėl ekonominės naudos galima savo valstybėje engti ir persekioti kitai valstybei nepatinkančius žmones, tikėjimus ir ideologijas – pakanka paminėti šiuo metu Rusijoje persekiojamą Kinijos kompartijos nekenčiamą Falun Gong religinę bendruomenę. O priežastis paprasta – Rusija su Kinija pasirašė dešimties metų sau itin naudingą dujų tiekimo sutartį, bet mainais Kinija pareikalavo, kad rusai neleistų pas save suvešėti teroristams ir radikalams, visų pirma tokiems piktadariams kaip meditacija užsiimantys žmonės.
Nesu tikras, ar mes esame labai atsparūs šiai nūdienos kraštutinio pragmatizmo ir cinizmo epidemijai – Gatajevų šeimos ir Eglės Kusaitės istorijos Lietuvoje rodo, kad kitos šalies politinio režimo taikiniai ir priešai, jei reikia, gali tapti ir Lietuvai pavojingais asmenimis. O prasideda viskas nuo paprasto, bet pamatinio klausimo: Ką mes giname? Antidemokratinės valstybės persekiojamus piliečius ar šios valstybės sau naudingų institucijų ar verslo palankumą?
Deja, tai dilema, kurios neįmanoma išspręsti taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis liktų sveika – arba tu priimi ir gini civilizuotos politikos ir žmonijos normas, arba paisai tik savo interesų. O jei taip, tada malonėk nepykti, kad ir kitas paisys tik savo interesų, o tu su savo noru gyventi jam tikrai netapsi dramatiškų apmąstymų objektu.
Todėl neužmirškime Vladimiro Kozlovo. Nes mūsų abejingumas tokių žmonių likimui taps mūsų pralaimėjimu.
