LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Donskis: Briuselis, vasario 28 diena

Vasario 28, 2012

Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitetyje prasideda neeiliniai Rusijos žmogaus teisių klausymai. Neeiliniai, nes tuoj pat, kovo 4 d. įvyks Rusijos prezidento rinkimai. Niekas jau dabar neabejoja, kad: (1) jie bus suklastoti; (2) juose laimės dabartinis šalies premjeras ir dukart buvęs prezidentas Vladimiras Putinas; (3) vyks didžiuliai protestai Maskvoje ir Sankt Peterburge, kuriuos malšinti bus pasitelktos didelės saugumo ir kitų jėgos struktūrų pajėgos, ir kurie neabejotinai prives iki smurto ir teroro veiksmų, kurių griebsis Arabų šalių pavasario scenarijaus įbaugintas Kremlius.

Pradėdamas savo pasisakymą Memorialo atstovas Aleksandras Čerkasovas (pavadavęs į EP negalėjusį atvykti šios žmogaus teisių gynėjų organizacijos vadovą Olegą Orlovą) primena, kad ši diena, vasario 28 d., yra nužudytos iškilios Rusijos žmogaus teisių gynėjos Natalijos Estemirovos gimimo diena. Jai šiandien būtų sukakę viso labo tik 54 metai.

Kai tapau EP nariu ir dalyvavau savo pirmojoje plenarinėje sesijoje Strasbūre, atsistoję tylos minute pagerbėme ką tik nužudytą Nataliją Estemirovą. Tad su šia didžia moterimi kone cikliškai siejasi mūsų darbas žmogaus teisių sferoje. Ji primena apie save kaip laikas, gyvenimo ir mirties logika, sąžinė ir nepermaldaujami faktai, kurie priverčia slėptis arba stoti veidu prieš juos ir atsakyti.

O po to iškart prasidėjo Olego Orlovo teismo procesas, apkaltinus jį Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo šmeižimu ir jo orumo pažeminimu. Mat gerai informuotas Orlovas, žinodamas, kad ne be Kremliaus žinios buvo nužudyta Ana Politkovskaja. Suprasdamas ir žinodamas, kam ir kodėl trukdė abi didžiosios žmogaus teisių gynėjos, Orlovas nedvejodamas susiejo Kremlių ir jo samdomų ir išlaikomų žudikų tinklus su Politkovskajos ir Estemirovos nužudymu.

Aleksandras Čerkasovas iškart primena mums apie tariamą pasikėsinimą į Vladimirą Putiną, kuris esą turėjo įvykti Odesoje. „Jūs turbūt žinote, kad Odesa garsėja tuo, kad iš šio miesto į Rusiją atkeliauja visi geriausi anekdotai. Neabejotinai vienu iš pačių pastarojo meto geriausiųjų taps šis – apie tai, kaip čečėnai Odesoje ruošėsi žudyti Putiną“. Čerkasovas primena, kad kova prieš terorizmą iš niekam negirdėto, pilko ir nežinomo KGB karininko sukūrė dukart prezidentu tapusį ir legendą sukūrusį didžiulės valstybės vadovą. Kova prieš terorą jau seniai Rusijoje tapo dūmų uždanga, kuri sprendė ne šalies saugumo problemas, o jas tik sukėlė sykiu tapdama efektyviu vidaus politikos kūrimo instrumentu.

Po to kalba kiti Rusijos žmogaus teisių gynėjai. Dalis informacijos nenauja. Aišku, kad jau dabar prezidento rinkimai nebėra sąžiningi, nes 70 procentų Rusijos valstybinių TV kanalų eterio laiko atitenka vienam kandidatui – Vladimirui Putinui. Aišku ir tai, kad Rusija per Putiną ir jo kliką tapo gamtos resursų turtinga oligarchija su ryškiais kleptokratijos požymiais. Akivaizdu, kad Rusija vis labiau primena Afrikos resursines kleptokratijas ir Pietų Amerikos autoritarinius režimus, o ne stalinistinę Sovietų Sąjungą.

Kad Rusijos valdymo forma ir visa socialinė bei moralinė tvarka yra kleptokratija ir Putino skirtumai nuo sovietinių Kremliaus vadovų iš esmės paprasti – kad pastarieji, kad ir kokie niekšai ir menkystos, vis dėlto kažkuo tikėjo ir vadovavosi ideologija, kad ir moraliai bankrutavusia, bet vis dėlto ideologija, atkeliavusia iš Vakarų Europos universitetų, o ne iš Rusijos provincijos ar liaudies gelmių, o Putino ideologija yra korupcija ir sovietinė nostalgija, – ne kartą yra rašęs rusų politikos analitikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis. Jei anksčiau Kremliuje galėjo sėdėti šekspyriškam blogiui atstovaujantis piktadarys – jei ir ne fanatikas, tai vis dėlto tikintis savo doktrina, tai dabar ten sėdi vagis ir jo gauja.

Bet naujai ir netikėtai nuskamba korupcinio ir kleptokratinio Rusijos režimo nužudyto doro, garbingo ir bebaimio teisininko Sergejaus Magnitskio partnerio iš Hermitage Capital Management LLP Vadimo G. Kleinerio informacija. Vadimas, su kuriuo bei dar keliais jo kolegomis (jų tarpe – vieno mūsų prokuroro ir VSD išskirtinio dėmesio pagerbta rusų rašytoja ir žmogaus teisių gynėja Oksana Čelyševa) mes po to pratęsiame diskusiją jau mano kabinete, pradeda nuo akivaizdaus dalyko.

Rusijos elitas, pražudęs su korupcija kovojusį ir visą savo kovą gausiai dokumentavusį bei, laimei, viską kruopščiai fiksavusį Magnitskį, savęs nesieja su Rusija. Jie savo pinigus, gautus iš Rusijos gamtos resursų realizavimo korupcinių schemų, laiko ne Rusijos, o Vakarų Europos bankuose. Juk jų atžalos studijuoja anaiptol ne Rusijos, o JAV, Anglijos, Vokietijos ir Prancūzijos universitetuose. Jie poilsiauja ir nemažai laiko leidžia Europoje.

Kitaip tariant, korupcinis Rusijos elitas anaiptol nelinki pražūties nei ES, nei Europos šalims. Jo priešais tampa tik Europos principingi ir drąsūs politikai, žmogaus teisių gynėjai ir intelektualai, kurie neleidžia Kremliui elgtis su jam nepaklūstančiais taip, kaip jis nori. Kremliaus neapykantos sulaukia tie, kurie nebijo ir nepataikauja arba kurie nėra paperkami naftos ir dujų kontraktais ar politiniu palankumu. Europos ekonomikai Putino režimas negali linkėti pražūties, nes už Vokietijos ir Prancūzijos – savo svarbių partnerių – ekonomikos sėkmę Kremlius tyliai meldžiasi.

Ir štai čia puiki Vadimo įžvalga: juk baisiausia, kas gali ištikti Rusijos elitą Europoje, ypač tuos, kurie tiesiogiai susiję su Magnitskio nužudymu (visų už tai tiesiogiai atsakingų pareigūnų ir teisėjų pavardės yra žinomos), yra šitų žmonių banko sąskaitų įšaldymas ir jų neįleidimas į ES. Tai pats tikriausias sistemos paralyžius, kuris garantuotų ES sėkmę šioje principų ir vertybių kovoje. Bet tokiam žingsniui reikia ryžtis, nes jis reikalauja drąsos. Jam gal gali ryžtis principingi politikai, bet nežinia, ar atsiras kritinė masė politikų, kurie ryžtųsi ginti ne savo šalių ekonominius interesus, o žmoniškumą ir vertybių sistemą, be kurios Europos nebeliks. O grėsmė akivaizdi – Rusija šiuo metu, anot Kleinerio, į ES eksportuoja savo korupciją. Kiekvienas sandoris su kleptokratinėmis ir nusikalstamomis grupėmis yra Europos pralaimėjimas ir Rusijos korupcinės sistemos įteisinimas bei įsileidimas pas save.

Sykiu kai kas Rusijoje liūdnai primena Sovietų Sąjungą. Vėl pradėta politiškai eksploatuoti psichiatriją uždarant į psichiatrijos ligonines režimo kritikus. Suklastotus rinkimus į Rusijos Dūmą kritikavusi Nadežda Nizovkina buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę ir net pririšta prie lovos. Šito kurį laiką Rusijoje nebuvo. (Laimei, mums kalbantis po klausymų internetu ateina žinia, kad ponia Nizovkina jau paleista iš psichiatrijos ligoninės.)  

Tai ne buvusio sovietų psichiatrijos elito revanšas, kaip man paaiškina rusai kolegos, o vėlgi paprasčiausia korupcija ir bailumas – lygiai kaip Sergejaus Magnitskio atveju, kada po mirties jam, kankinimų ir antrankių sužalotam, apie ką byloja nuotraukos ir faktai, buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas; kad ir kaip būtų, tai nesutrukdė medikams diagnozę keletą kartų dar pakoreguoti, Kremliui tiesiogiai nurodžius pateikti solidesnę ir labiau tikėtiną versiją.

Kremlius šiandien remia pačius bjauriausius politinius režimus, galutinai diskredituodamas save ir Rusijos užsienio politiką. Libijos ir Sirijos diktatūrų gynimas vien todėl, kad šios valstybės pirko Rusijos ginklus ir buvo karinio pramoninio komplekso partnerės, nenusipelno nei kritikos, nei rimtesnio komentaro.

Ir jau visiškai apgailėtinas faktas, atveriantis groteskišką Kremliaus ir Vladimiro Putino paveikslą, yra mirtina tyla po Václavo Havelo mirties. Didysis europietis, čekų politikas, disidentas ir dramaturgas mirė vos viena diena vėliau už Šiaurės Korėjos vadovą. Šiaurės Korėjai Rusija nusiuntė užuojautą, o Čekijos Respublikai – ne. Tuo viskas pasakyta.

Jei dar anksčiau mėgindavau save kaip nors įsivaizduoti, situacijos priverstą Putinui įėjus atsistoti ar (dar blogiau) paduoti jam ranką, dabar mano vaizduotei aiškiai nustatytos ribos – tai neįmanoma net fantazuojant. Menkysta yra menkysta. Pakako Havelui įspėti, jog jis atsisakys geriausio metų politiko titulo, jei jį jam paskyrę vokiečių žurnalistai tą patį titulą paskirs Vladimirui Putinui, kad pastarojo atmintyje neliktų vietos valstybės vadovo orumui, o liktų tik pilko, beveidžio, besielio biurokrato ir KGB pulkininko pasaulėvaizdis ir Sovietų Sąjungos kracho sukeltos traumos.

Vis dėl to baigti šiuos samprotavimus reikia mažorine gaida. Nūdienos Rusija tikrai nebėra Sovietų Sąjunga. Ji neatpažįstamai keičiasi. Tai, ką Francis Fukuyama yra rašęs apie stulbinančius Boriso Jelcino demokratinius impulsus ir kone instinktus, tinka daugeliui jaunų rusų žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų. Šimtai tūkstančių rusų, išėjusių į Maskvos gatves protestuoti prieš Dūmos rinkimų klastojimą, rodo, kad Putinas pralaimėjo Maskvą ir Sankt Peterburgą netekdamas vidurinės klasės pagarbos ir pasitikėjimo. Idiotiškos jo insinuacijos, kad mitinguojantys žmonės turi ateiti pas jį kaip banderlogai (t.y. beždžionės) pas smauglį Ka iš Kiplingo Džiunglių knygos, tik rodo, į kokią menkystę Putinas ritasi.

Jis laimės rinkimus. Tuo neverta abejoti, lygiai kaip neverta abejoti protestais ir represijomis. Ir vis tiek tai bus Pyro pergalė. Vladimiras Putinas laimės mūšį, bet karą jis jau pralaimėjo. Kaip taikliai pastebėjo pokalbyje su manimi politiku tapęs šachmatų genijus Garis Kasparovas, vis labiau darydamasis panašus į Libijos diktatorių Muammarą Gaddafį, Putinas gali pridaryti dar daug blogo. Bet tai nekeičia esmės. Turime keisti visą santykių su Rusija paradigmą ir ruoštis naujai erai – nes Rusija vieną dieną bus be Putino valdžioje. Bus, nes Putinas Rusijoje jau tampa komiška figūra. O juokas yra geriausias atsisveikinimas su baime ir baimės politika.

Ta diena jau nebetoli.                 



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)