LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Donskis: Briuselis, sausio 30 diena

Sausio 30, 2012

Europos Parlamente vyksta tarpparlamentinės asamblėjos Euronest posėdis. Po olando eksperto pranešimo apie demokratijos būklę Rytų partnerystės programos šalyse (Armėnijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje) tiesiog puikų klausimą kolegoms užduoda profesorius Vytautas Landsbergis: „Ar demokratija šiose šalyse jau tapo vertybe per se, savaime vertinamu ir siekiamu dalyku, ar viso labo tik būdu priartėti prie ES ir su laiku atsidurti joje?“

Klausimas, per kurį prabyla kone visas nūdienos Vakarų politinis diskursas: Ar jūs su mumis dėl to, kad kito kelio paprasčiausiai nėra ir jūs sukandę dantis prievartaujate savo dabartį, istoriją, papročius, kultūrą ir kolektyvinę psichiką? Ar todėl, kad sąmoningai pasirinkote demokratiją kaip valdymo formą, politikos formavimo metodą ir praktiką? Ar būtumėte laimingi galėdami visai tai atmesti progai pasitaikius ir grįžti prie „šeimininko“, šeimos, genties, nedidelės patriotų grupės ar bent jau „pačios atsakingiausios ir brandžiausios partijos“ dominavimo?

Tik ironiška, kad tą patį klausimą ar jų virtinę prieš kokius penkiolika metų mums patiems kuo puikiausiai galėjo užduoti prancūzai, britai ir vokiečiai. Ar mes į ES veržėmės visais įmanomais būdais, siekdami nutolti nuo Rusijos ir jos imperijos restauracijos galimybės, sykiu ir tam, kad šalis pagaliau iš tikrųjų taptų ne paribio zona ar pilkąja niekieno žeme geopolitinėje dėlionėje, o Vakarų erdve ir neatsiejama dalimi? Ar taip pat ir tam, kad Lietuvoje įsigalėtų demokratinė politika ir laisvė – minties, sąžinės, raiškos, debatų, gyvenimo būdo, noro būti tuo kas esi – be maskarado ir baimės?

Jei mes taip branginome demokratiją, kad dėl jos ryžomės mesti iššūkį sovietiniam monstrui, kaip suprasti šiandien išpuolius Lietuvoje prieš demokratines vertybes ir praktikas? Tolerancijos virtimas pajuokos objektu, žmogaus teisių gynėjų paniekinamas vadinimas „tolerastais“, o liberalų – „liberastais“ niekaip nebyloja apie tai, kad tampame gilios ir brandžios demokratijos šalimi. Beje, tokius terminus ir panašų leksikoną vartoti sau leidžia Rusijos juodašimtiškos jėgos, bet pas mus jo mielai griebiasi su tais pačiais liberalais mūsų vyriausybės koalicijoje flirtuojantys konservatoriai – pakanka prisiminti Manto Adomėno froidišką riktą (Freudian slip) televizijoje.

Tad kodėl mes taip mielai diegiame demokratines vertybes Rytų partnerystės šalyse? Ar ne todėl, kad ši misija mums suteikia ilgai lauktą politinės savirealizacijos ir savojo pranašumo jausmo teikiamą džiaugsmą? Mes, pasirodo, turime ką mokyti – mes armėnams, azerams, ukrainiečiams ir moldavams esame kelrodė žvaigždė. Mes ne vien mokomės, bet ir mokome. Ne tik lenkai, atvirai dominuojantys Euroneste, bet ir mes, pasirodo, turime didelėms tautoms būdingo polinkio mokyti tuos, kuriems istorija arba dabartis buvo mažiau maloninga.

Žinoma, mūsų nepalyginsi su neutralių Europos valstybių, šimtus metų nemačiusių jokių karų, pamokslavimu toms šalims, per kurias persirito kone visi pasauliniai ir regioniniai karai – mes turime moralinę teisę dalintis patirtimi šalies, kuri pirmoji metė baltą pirštinę monstrui. Tai prieš Galijotą stojusio Dovydo moralinė teisė.

Bet Vengrijos sukeltų įtampų ir vis labiau išryškėjančios antiliberalios demokratijos (arba „iliberealios demokratijos“, kaip ją Vengrijoje pavadino Gáboras Halmai) bei jos entuziastingų rėmėjų nuotaikų kontekste artėja akimirka, kada mes patys galime išgirsti tokį patį klausimą, kurį profesorius Landsbergis uždavė mūsų Rytų partneriams. Nes Armėnija ir Azerbaidžanas – mūsų Rytai. Ir geografine ir politine prasme. Lygiai kaip Ukraina yra ne mūsų Pietūs, o Rytai – politine prasme, t.y. silpnosios demokratijos ir vakarietiškų institucijų grandies prasme. Lygiai kaip ir mes patys vis dar esame ES Rytai – nesvarbu, ar tai mums patinka, ar ne.

Todėl man neatrodo visiškai nepadori ir vytina šalin mane kankinanti asociacija – genialaus flamandų tapytojo (beje, briuseliečio) Pieterio Bruegelio Vyresniojo Neregiai vaizduoja vorele einančius ir vieni kitus vedančius neregius. Aklas veda aklą – tai moralizuojančios Pieterio Bruegelio Vyresniojo tapybos išvada apie tikėjimo galios neturinčius, kurie įžūliai ir veidmainingai mėgina teisti ir dievobaimingais versti kitus, taip maskuodami savo pačių buvimą tamsoje.

Kad ir kaip būtų, viduramžių legenda byloja, kad neregių vorelės vedliu tapdavo tas, kuris truputį matydavo. Nors tai galėjo (ir dažniausiai turbūt būdavo apgaulė), nes pirmasis neregys turėjo šiokių tokių privilegijų miestuose, į kuriuos patekus jiems būdavo leidžiama prašyti išmaldos.     

 

Briuselis

2012-02-02

 

 

Mano biure lankosi armėnų žmogaus teisių gynėjai. Dalį jų pažįstu iš savo vizitų Jerevane ir Giumri (buvęs Leninakanas). Puikūs ir drąsūs žmonės, atvirai dėstantys, kas vyksta Armėnijoje. Žmogaus teisių padėtis, regis, ten truputį geresnė nei kaimyniniame Azerbaidžane. Paleisti politiniai kaliniai. Niekas į kalėjimus nesodina blogerių ir politinės opozicijos, skirtingai nuo kaimyninės jų valstybės. Bet ir džiūgauti per daug nėra dėl ko, anot jų.

Girdėdavau pusiau anekdotinius pasakojimus apie Armėnijos oligarchus, kurie žurnalistams siūlydavo dideles pinigų sumas, kad jie nustotų juos atakuoti ir kompromituoti savo klausimais – bet tie oligarchai nesuvokdavo, kad jie jau politikoje, kad jie jau parlamento ir vyriausybės nariai... Žurnalistai turi demokratijos sąlygomis šventą ir neginčijamą teisę klausti politikų visko, ko jie nori – ir kalbėti, ir rašyti, ir abejoti, ir atvirai išsakyti savo abejones.

Panašiai kaip Rusijos Dūmos pirmininkas mestelėjo istorine tapusią frazę, kad parlamentas – tai ne vieta diskusijoms, armėnų oligarchai kartas nuo karto paprašo žurnalistų, kad jie liautųsi juos kompromitavę tautos akivaizdoje – juk jei reikia, galima gi sumokėti, ir daug, bet kam ta ardomoji veikla ir nesantaika...

Bet po to, kai savo akimis Armėnijoje mačiau oligarcho rūmus, kuriuose pastatyta nuosava bažnyčia (joje dirba nuosavas šeimos šventikas), nuosava mokykla mylimai atžalai, o taip pat ir nuosavas zoologijos sodas su liūtų ir tigrų voljerais (vaikas juk turi išsiugdyti grožio pojūtį ir meilę gamtai...), supratau, kad nuo anekdoto iki tikrovės ten atstumas nėra toks jau ir didelis. Kaip, beje, ir Ukrainoje: iš Kijevo mero dukters Italijoje įmanoma pagrobti rankinuką su brangenybėmis ir pinigų suma, kuriuos įvertinus galutinis skaičius buvo 3 milijonai JAV dolerių. Žinoma, visa tai atsirado – ir iš to paaiškėjo, kad mero dukra nemelavo – tikrai nemažo turto gviešėsi bjaurūs Italijos vagys...

Man užsiminus apie politinės ir ekonominės galios susiliejimą ir sykiu jokios ribos tarp turto ir valdžios nebuvimo panašumus Armėnijoje ir Ukrainoje, mano pašnekovai nesutinka. „Ukrainoje pirma praturtėjama, po to tampama politiku, o Armėnijoje priešingai – pirma tampama politiku, o tada jau greitai praturtėjama“. Žinoma, tai sisteminė korupcija, nes sistema tada neveikia taip, kad vienos jėgos stabdytų kitas.

Sąrašas jų tęsiamas. Anot mano kolegų, Armėnijoje nėra nepriklausomų teismų ir teisėjų, bylos politiškai motyvuotos ir jų baigtis iš anksto žinoma. Neteisingumo jausmas toks, kad žmonės masiškai emigruoja. Pastaruoju metu jie plūsta ne į Prancūziją ir JAV, kurios garsėja savo didelėmis ir įtakingomis armėnų bendruomenėmis, o į Rusiją – pasirodo, Rusija turi specialią programą ir jau masiškai vilioja armėnus į Sibirą ir Kaliningradą bei jo sritį, kur armėnų sparčiai gausėja (tai man naujiena – prisipažįstu jiems, kad šito nežinojau).

Kažkur girdėtos gaidelės, ar ne? Taip, Lietuva gerokai toliau pažengė ir savo politine sistema stipriai pranoksta Kaukazo šalis ir Ukrainą. Bet mes meluotume patys sau mėgindami vaizduoti Armėnijos problemas kaip visišką egzotiką, su kuria jau esą nieko bendra neturime. Tiesiog, mūsų laimei, mes jau esame kitoje politinėje erdvėje, kurios iki šiol vis dar tinkamai neįvertinome ir tik rūstiname Dievą nežinia dėl ko koneveikdami Europos Sąjungą.

Voltaire’as savo Laiškus apie Angliją rašė ne  tam, kad paliktų dokumentą apie Angliją, bet tam kad geriau ir jis pats, ir jo amžininkai susivoktų Prancūzijos politikoje. Lygiai kaip Alexis de Tocqueville’is savo klasikiniu tapusį veikalą Apie demokratiją Amerikoje rašė, kad iš amerikietiškos perspektyvos suprastų, kas gali laukti Europos ir kur juda modernioji demokratija. Louis Dumont’o studija Homo Hierarchicus buvo skirta Indijos kastų sistemos ir hierarchijos principo analizei, bet jį visų pirma domino moderniosios Europos ir individualizmo likimas.

Ar neverta mums dažniau pasidomėti buvusiomis panašaus likimo šalimis, kurioms, beje, gerokai mažiau pasisekė nei mums – gal tada adekvačiau vertinsime save? 



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)