LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Donskis: Strasbūras, gruodžio 13 diena, 9 val.

Gruodžio 13, 2011

Visi keikia Didžiąją Britaniją. Dar man nespėjus įlipti į specialųjį traukinį Briuselio Midi stotyje Žmogaus teisių pakomitečio sekretorius Geoffrey Harrisas, išvykstantis dirbti į Vašingtoną, man šnipšteli, kad Davidas Cameronas sujaukė gyvenimą visai mąstančiai Britanijos daliai. Jis priklauso nedidelei ir trapiai mažumai britų politikų, kurie yra suvienytos ir integruotos Europos entuziastai – kaip ir federalistas Andrew Duffas bei dar keletas libdemų, kuriems šiuo metu nelengva reaguoti į kolegų ironiškas ir piktas replikas torių ir Camerono atžvilgiu.

Belieka guostis tik tuo, kad libdemų vadas Nickas Cleggas yra kitoks ir kad jis atstovauja kitokiems bitų politikams. Kad ir kaip būtų, Cleggas neturi nė dalelės Camerono ir torių galios bei įtakos. Silpnesnieji koalicijos partneriai visada tampa stipresniojo partnerio kvailysčių ir avantiūrų įkaitais. Nieko čia nauja nėra.

Vis dėlto paradoksas yra tas, kad, kaip ką tik savo tekste „Kodėl tau turėtų rūpėti Europa?“, publikuotame 2011 m. gruodžio 12 d. žurnalo Newsweek numeryje, mums priminė britų istorikas  Simonas Schama, po Antrojo pasaulinio karo didieji britų politikai mąstė visai kitaip – juk didysis toris Winstonas Churchillis 1946 m. kalbėjo apie būtinybę atkurti Europos šeimą. Tad ne visada toriai buvo euroskeptikai ir Europos vienybės neigėjai.

„Chaosas“ – tarsteliu aš įsitikinusiam respublikonui ir liberalui, bet monarchijos suteiktą riterio titulą iš karalienės mielai priėmusiam serui Grahamui Watsonui traukinyje, turėdamas omeny vėluojantį mūsų reisą ir supainiotą traukinių grafiką. „Chaosas“ – atitaria man manęs nesupratęs Watsonas. „Bet mes patys Didžiojoje Britanijoje jį ir sukėlėme“. Žinoma, aš turėjau omeny Belgijos traukinius ir mūsų kelionę, o ne Camerono kovą už London City bankus.

Šiuos epizodus prisimenu klausydamas Hermano van Rompuy’aus ir José Manuelio Barroso kalbų Europos Parlamento rytinėje sesijoje, skirtoje naujosios Bendrijos sutarties nesėkmei – dėl tų pačių britų. Visi taktiškai kalba apie britų akibrokštą – Camerono atsisakymą pasirašyti sutartį. Kaip visada, tokiais atvejais tikrąją tiesą apie tai, kas ką galvoja, sužinosi tik iš didžiųjų EP frakcijų vadų – jie nepraleis progos save aktualizuoti per stambaus taikinio atakavimą. Tai klasikinis žinios apie save siuntimo būdas politikoje.

O ir momentas ypatingas – ES išgyvena likiminę krizę, kuria mums vis dar sunku patikėti. Europa žlugdavo per marus ir karus – o šį kartą jos likimą banaliai ir iki absurdo proziškai lemia ne istorinės figūros, savo laikotarpio dvasią tobulai įkūnijantys politikai, politinio teatro ir retorikos meistrai, diplomatai ar generolai, o tylūs, ne rinkti, o pasirinkti – dėl savo tiesiog tobulo panašumo į visus kitus eilinius mirtinguosius – biurokratai ir technokratai. Didžiojo Maxo Weberio plunksnos vertas siužetas. Jo aprašytasis geležinis narvas ir jame vykstantis techninis ginčas – kaip nesukelti panikos rinkoje, kaip nusiųsti teisingus signalus investuotojams ir biržoms.

Mes vis dar manome, kad Europa žlugs ir užges taip, kaip šitą aprašė Oswaldas Spengleris – per kultūros užgesimą, karus, socializmą, naująjį cezarizmą, jėgos kultą ir karus, kylančius ne dėl tikėjimo, o iš beprasmybės. O ji kol kas gęsta niekam tuo netikint – nes viską lemia ne istorinės ir didingos figūros, o banalūs ir lengvai prognozuojami personažai. Visų keisčiausia politikų bejėgystė – nė su žiburiu dabar nerasi tokių figūrų kaip XX a. politiniai herojai ir ES tėvai. Europos likimo nebelemia politikai, kuriais tikėtų žmonės. Keletas talentingų ir charizmatišką politikų Europos Parlamente yra veikiau generolai be kariuomenės, turintys viziją ir ambiciją, bet tik ne realią galią ir įtaką.

Mes laukiame laisvės nekenčiančių fanatikų, barbarų už vartų, naujų šaltųjų ir karštųjų karų, „blogio ašies“ valstybių raketų atakų, o mus naikina mūsų pačių technokratija, demokratijos mirtis, kabinetiniai sprendimai ir racionaliai nebepaaiškinama ekonomika, kuriai subordinuotos be išimties visos politikos ir valstybės formos. Visiškai banali, tyli, neįtikinanti, kabinetinė mirtis – holivudinės vaizduotės ir estetikos išugdytiems žmonėms neįmanoma patikėti, kad jų akyse gęsta epocha ir jos viltys. O kodėl nėra gausmo ir skausmo? Nes ekonomika ir yra ta pati jėgos ir dominavimo logika, tik iš frontų pervesta į rinką. Žinoma, geriau rinktis taikias galios formas, bet...

Prasideda politinis spektaklis. Vienas britų kolega iš tolimesnės dešinės teatrališkai klausia EPP vadovo Josepho Daulio, ar jis teisingai suprato, kad Britanijai yra grasinama kalbant apie ES mokesčių mokėtojų galimybes neparemti Britanijos įvairiomis kompensacijomis ir išmokomis. „Taip!!!“ – džiaugsmingai rėkia ir juokiasi Žaliųjų galva, garsusis politikos teatro aktorius ir tribūnas Danielis Cohn-Bendit.

ALDE vadovas Guy Verhofstadtas pirmą kartą man matant ir girdint salėje pradeda oficialią savo kalbą sakyti gimtąja olandų kalba šmaikščiai pridurdamas, kad anglų kalba šiuo atveju būtų prasto tono požymis ir neteisingas politinis pasirinkimas. Taip, pagalvoju aš, bet Europos stiprybė ir yra ta, kad tavo gimtoji kalba tau nuolatos teikia alternatyvios raiškos formą, pabėgimą į saugaus pajuokavimo užuovėją ir sykiu pasitraukimą iš niuansų ir detalių karo. Britė kolegė vis tiek atakuoja Verhofstadtą: „Mano galva, ką tik įvyko ksenofobinė ataka prieš Didžiąją Britaniją. ALDE vadas sau leido pasakyti, jog kartais nežinai, kokiu pavidalu nori matyti kažką savo rengiamame pokylyje – kaip garbų svečią ar kaip pagrindinį patiekalą“. Daugelis pradeda atvirai kvatotis dėl tokio lengvumo, elegancijos ir net humoro praradimo (arba tyčinio jo praradimo simuliavimo).

Kartais mirštama juokiantis. Kita vertus, kartais juokas nuveja mirtį. Juk gyvename laikais, kada tavo pasakyti žodžiai tampa žinia Šventajai Rinkai. O jai sąmojis gal ir patiko. Gal ji jame ėmė ir įžvelgė atsigavimo bei stiprybės ženklus.

Visai kaip Josifas Visarionovičius Stalinas, kartą paskambinęs vieną niūrų vakarą Michailui Afanasjevičiui Bulgakovui paklausti, ar tiesa, kad jis norįs emigruoti iš tarybų šalies. „Ne, drauge Stalinai“ – atsakė Bulgakovas. „Aš juk rusų rašytojas, kuriam tėvynė ir kalba yra esminiai dalykai. Bet jei niekas neima mano pjesių ir niekas nestato mano kūrinių, kaip man gyventi?“. Stalinui turbūt patiko rašytojo drąsa mirties akivaizdoje, nes jis pasakė štai ką: „Paskambinkite į MCHAT’ą – jie greičiausiai apsigalvos“. Bulgakovas ilgais nesvarstęs tą ir padarė. „Michailai Afanasjevičiau, čia jūs?“ – drebančiu balsu kalbėjo teatro literatūrinės dalies vedėjas. „Kodėl jūs neatnešate mums savo pjesių, mes juk jų nekantriai laukiame“.

Drąsa ir pasitikėjimas savimi mirties akivaizdoje atitolina krachą. Viskas visada kažkur jau girdėta ir matyta, bet vis dėlto viskas vyksta pirmą kartą. Gal ir paskutinį.  



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)