Donskis: Strasbūras, rugsėjo 28 diena, 9 val.
Barroso pelno net savo seno antagonisto ir aršaus kritiko (o gal ir varžovo) Guy Verhofstadto komplimentus. Atvirai apie Europos nacionalinių valstybių pabaigą ir postnacionalinę Europą kalbantis ALDE lyderis dar kartą įrodo, kokie ankšti ir nepriimtini jam nacionalinės politikos rėmai. Anot jo, savo nacionaliniams interesams Prancūzija ir Vokietija geriausiai gali atstovauti tik stiprindamos ES ir deleguodamos jai didelę dalį savo suvereniteto. Anot jo, didžioji ES problema yra nacionalinis pasipriešinimas Europos fiskalinei ir politinei integracijai.
Puiku, bet pagaunu save galvojantį, kodėl galios ir pinigų sąjunga turi būti vaizduojama kaip vertybių sąjunga. Tai juk tikrai ne tas pats. Demokratinių valstybių klubas ir didžioji žmogaus teisių sąjunga man anaiptol nėra tuščias garsas, bet argumentas, kad tave praris kylantis BRIC klubas, t.y. Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija, man skamba kaip apnuoginta finansinės ir politinės galios kalba, kurioje vertybėmis net nedvelkteli.
Kitas europinio masto politikas, EP Socialistų ir demokratų progresyvaus aljanso lyderis (ir būsimasis EP Prezidentas) Martinas Schulzas apgailestauja, kad Europoje dingsta tikėjimas geresne ateitimi. Juk mūsų tėvai, retoriškai mesteli Schulzas, tikėjo, kad mes būsime laimingesni ir gyvensime geriau už juos. O ar mes tikime didesne savo vaikų laimę?
Nesu tikras, ar tai pats įtikinamiausias kairiojo politiko siužetas ir ar jis iš tikrųjų byloja apie kairįjį politinį jautrumą. Didžioji žmonijos dalis, gyvenanti už du JAV dolerius į dieną, man regis, kairiajam turėtų kelti daugiau rūpesčio ir skausmo nei giliai smulkiaburžuazinis nerimas dėl galimo pavojaus savo jachtai, viskio stiklui ir cigarui.
Į koncertą palengva įsijungia ir euroskeptikai. EP Laisvės ir demokratijos Europos grupės lyderis, charizmatiškas ir teatrališkas Nigelas Farage’as ironiškai reaguoją į Verhofstadto ir Barroso idėją, jog tik daugiau Europos gali išgelbėti mus nuo dar gilesnės krizės. „Kaip tai, kas sukėlė krizę, gali tapti išsigelbėjimu, jei to bus dar daugiau? Juk tai tobulas beprotybės atvejis – jūsų fanatizmas tiek beribis, kad jūs darotės panašūs į Nikitą Chruščiovą, kuriantį komunizmą ir žadantį pasivyti bei pralenkti JAV“.
C’est magnifique, mais ce n’est pas la guerre. Tai puiku, bet tai ne karas, kaip apie vieną nesėkmingą Krymo karo mūšį, kuriame nuo rusų kariuomenės kulkų beprasmiškai žuvo ne laiku į ataką ėję britų ir airių kariai, pasakė prancūzų maršalas Pierre’as Bosquet. Jei visos ar bent dalis ES valstybių būtų panašios į Belgiją, t.y. tiek komplikuotos, kad taptų disfunkcionaliomis centrinio valdymo požiūriu, bet sėkmingomis visais kitais politikos ir ekonomikos požiūriais, būtų galima patikėti Verhofstadtu.
- Bet faktas yra tas, kad kitų ES valstybių politikai anaiptol nenurašo nacionalinės politikos ir nelaiko jos atgyvena. Nepatiriančiam savo valstybės, kaip autentiškos socialinės ir politinės tikrovės (arba paprasčiausiai nemylinčiam jos), politikui įrodyti šitą sunku, o gal ir neįmanoma. Bet nuo to pati nacionalinė politika anaiptol nenustoja egzistavusi ir niekur neišnyksta.
O faktas, kurį neseniai garsiai konstatavo Jürgenas Habermasas (ir kuris tikrai nenuskamba kaip sensacija) yra tas, kad ES iki šiol neturi tikro demoso. Nesusiformavo Europos politinė tauta ar bendrija, todėl be nacionalinės politikos ir nacionalinių institucijų tikra demokratija Europoje būtų neįmanoma. Žlugtų atstovavimas ir legitimumas – patys demokratijos pamatai. Tad būkime realistai – mūsų nerimtas požiūris į nacionalinę politiką ir nacionalinių parlamentų nuvertinimas sužlugdytų visą Europos demokratinę politiką.
Tai veikia politinę klasę. Politikai jaučia, kad jų tikrasis gyvenimo šansas slypi nacionalinėje politikoje ir kad Europos Parlamentas arba Europos Komisija yra viso labo tik laikino manevro, gal dar politinio pasitraukimo iš aštriausių kovų arba persigrupavimo ir pozicijų atgavimo galimybė. Pamėginkite Angelą Merkel arba Nicolas Sarkozy perkelti iš jų galios erdvės į europinę politiką Briuselyje, ir viskas pasidarys aišku.
Didžiausi ES pavojai ir silpnybės – tai elitistinė, kvazidemokratinė ir technokratinė rūmų politika, užkulisiniai susitarimai, visiškas švietimo ir kultūros nuvertinimas, kuris, beje, yra itin trumparegiškas – juk niekas taip nekuria ateities Europos kaip studentai, jaunoji inteligentija ir kūrybos sferos žmonės. Sykiu ir administratorių bei biurokratų tironija, kuri graso demokratinei politikai ne mažiau už demokratinių sprendimų erdvės siaurinimą.
Daugelis baiminasi, kad euro žlugimas gali sugriauti ES. Prisipažinsiu, aš gerokai labiau bijau beprasmybės pojūčio, moralinio vakuumo ir nusišalinimo nuo idėjų kovos – t.y. apolitiškumo, ekonominio determinizmo, politikos degradacijos ir mirties, galiausiai visko suvedimo į ekonominę ir finansinę galią, kuris iš mūsų gali atimti politikos, viešosios erdvės ir paties gyvenimo prasmės pojūtį.
Europai visų pirma gresia vidinė indiferencija ir savęs nesiejimas su niekuo – tai, ką anglai vadina disengagement. Juk ES gresia ne mažųjų ES narių nacionalizmas, kaip kartais gan naiviai galvojama, o didžiųjų ir galingųjų jos narių nenoras prarasti savo įtaką ir dalintis galia.
Bet būtų kvaila nepripažinti, kad ES yra mūsų gyvybinis interesas. Dvišalės diplomatijos su Rusija atgaivinimas ir Briuselio faktoriaus netekimas Lietuvai ir Baltijos šalims reikštų laipsnišką sugrįžimą į Rusijos įtakos zona. Rusijos prezidentu vėl netrukus tapsiantis Vladimiras Putinas itin kruopščiai ieškos pilkųjų zonų ir silpnųjų grandžių ES, kad galėtų susidarantį vakuumą pripildyti Rusijos kapitalo, įtakos, viešosios diplomatijos ir propagandos. ES žlugimas mus pastatytų prieš galią, kurios Vakarai nebelaiko priešu, bet kuri netruktų atkurti savo lemtingą įtaką Lietuvoje – paprasčiausiai segmentas po segmento papirkdama arba tiesiog nusipirkdama visą Lietuvos politinį elitą.
Be to, ES dėka mes laimėjome ne tik ekonomiškai ir politiškai, bet ir žmogiško orumo bei savęs įtvirtinimo pasaulyje požiūriu. ES nubraukė skiriamąją ribą tarp buvimo lietuviu ir europiečiu. Dingo ar bent jau ženkliai susilpnėjo nelemtas dvilypumas, kurį taip gerai pažįsta rytų europiečiai. Laimei, lietuviams jau nebereikia pasakojimo apie save arba prisistatymo kompanijoje lydėti savo skausmingu istoriniu-politiniu pasakojimu ir desperatišku įrodinėjimu, kad mes esame europiečiai.
Vokietis, prancūzas arba italas visada buvo ir yra visų pirma žmogus, o rytų europiečiai nuolatos turėjo įrodinėti savo civilizuotumo laipsnį, perkamąją galią, manieras ir europietiškumą. Mums net nebuvo leista būti žmonėmis – mes buvome paribio regiono egzemplioriai, galintys būti truputį rusai ir truputį vakariečiai. Tokie epizodai palengva virsta anekdotų siužetais apie praeitį arba politiniu humoru, ir aš tuo, prisipažinsiu, nuoširdžiai džiaugiuosi.
