LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

L. Donskio blogas. Pasaulį pakeitusi diena

Kovo 07, 2012

Kovo 11-oji tapo Lietuvos didžiuoju egzaminu – ir sau, ir pasauliui. Nepriklausomybės ir laisvės vardan lietuviai ryžosi atsisakyti to aiškumo ir saugumo minimumo, kurį garantavo krizę patyręs, bet, atrodė, dar gyvas ir nežinia kuria kryptimi evoliucionuoti galėjęs sovietinis režimas. Ką lietuviai buvo pasiruošę daryti su nepriklausomybe ir laisve, kurių lengvumu ir atėjimu be aukų ir kančių niekas širdyje netikėjo, tėra tik viena istorijos pusė.

Kita pusė – tai įtakingų Vakarų pasaulio valstybių nežinojimas, kaip elgtis su nedidele šalimi ir tauta, kuri kaip iš natų, kone tobulai atliko savo moderniąją laisvės ir demokratijos misteriją, kuri elgėsi šimtu nuošimčių pagal visus chrestomatinius demokratinio pasaulio principus ir taisykles, bet kuri lygiai taip pat akivaizdžiai ir aiškiai griovė jų realią politiką, modus vivendi su Sovietų Sąjunga ir minimalias prognozuojamo, stabilaus, aiškaus pasaulio galimybes.

Šioms valstybėms dėl Lietuvos teko skausmingai atsakyti į minėtąją dilemą: arba išsižadėti savo idealų, arba rizikuoti sugriauti trapią viltį, kad Sovietų Sąjunga reformuosis tiek, kad nereikės su ja kovoti didžiųjų politinių kovų dėl pasaulio ateities scenarijaus ir globalinės socialinės bei moralinės tvarkos modelio.

Lietuva aistringai, beatodairiškai, narsiai, riteriškai ir su stulbinančia vienybe pasirinko šitą neaiškumo, nesaugumo, neužtikrintumo kelią – tik jis garantavo ir istorinio teisingumo atkūrimą, ir savojo orumo atstatymą, ir pagaliau tarptautinės teisės išmėginimą realioje principų ir tikrovės kovoje. Ilgą laiką Lietuvos narsa ir ryžtas buvo traktuojami kaip Sovietų imperijos demoralizacijos ir dezintegracijos simbolis. Pridurčiau – Lietuva pati pirmoji globalinį pasaulį suvokė kaip sunkų ir pavojingą laisvės išmėginimą. Pasirinkta buvo pavojinga ir grėsminga laisvė, o ne santykinis vergo ar bent jau kiek emancipuoto satelito sotumas ir ramybė.

Liūdna ir paradoksalu, kad šiandien pas mus keiksnojamas globalinis pasaulis, kuris mums tik ir tegalėjo atnešti laisvę – būtent ta pačia visuotinio susisaistymo logika, kuri sugriovė Sovietų Sąjungą ir leido Lietuvai per tą pačią globalinę komunikaciją laimėti pasaulio simpatiją, meilę ir pagarbą. XX amžiaus vidurio pasaulyje, kuriame nebuvo tokios komunikacijos ir visuotinio ryšio, kuriame telefono aparato turėjimas kabinete simbolizavo nemažą dalį orumo, galios ir privilegijų, Lietuva nebūtų turėjusi jokių šansų išsivaduoti.

Sovietų Sąjungą sugriovė jos ekonomikos krachas, naftos kainų katastrofiškas kritimas, taip pat ir pralaimėtos ginklavimosi varžybos. Bet Lietuvos pergalė buvo pirmoji globalinio pasaulio kova už laisvę, kurioje laimėti buvo galima tik vienu būdu – delegitimuojant grėsmingą ir amoralią jėgą, pasaulį įtikinant savuoju politiniu-istoriniu pasakojimu ir, galiausiai, laimint jo sentimentą. Ką šiandien mėgina daryti arabų šalių revoliucijų formuotojai, lietuviai padarė gerokai anksčiau.

Lietuva, o ne kas kitas, buvo globalinės laisvės troškimo grandinės pradžia. Bet tada nebuvo Facebooko – net ir be jo Lietuva laimėjo pasaulio viešąją nuomonę ir sentimentą nugalėdama susikompromitavusį, bet Vakarų Europoje ir JAV gerbtą Nobelio taikos premijos laureatą, Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą.

Lietuvos taikinga ir nesmurtinė politinė revoliucija buvo paskutinioji pavykusi televizijos eros revoliucija – ne veltui simboliniu jos centru tapo televizijos bokštas ir kova už eterį. (Gal iš čia dalis lietuvių sentimentų televizijai, kuri buvo anaiptol ne paskutinėje vietoje perlaužiant kovą Lietuvos naudai.)

Lietuviai pirmieji įtikinamai delegetimavo Sovietų Sąjungą. Ir Molotovo-Ribbentropo pakto denonsavimas, ir kiti lankstūs, išmintimi ir kantrybe dvelkiantys lietuvių žingsniai buvo sustiprinti retos politinės valios ir nacionalinės konsolidacijos. Pridurkime ir nesmurtinį, taikingą ir be galo orų lietuvių pasipriešinimą brutaliai sovietų jėgai. Bet net ir to būtų nepakakę, jei ne lemtingi niuansai – deja, juos šiandien linkstama pamiršti.

Lietuva lengvai atmušė sovietų propagandos atakas, mėginusias įteigti pasauliui, esą visas nepriklausomybės projektas tėra viso labo tik lietuviškos rusofobijos šėlsmas, kurį dar sustiprina ir visokia kitokia įmanoma nemeilė kitataučiams ir kitakilmiams. Lengvai, nes nepavyko išprovokuoti lietuvių incidentų su rusais ir lenkais, lygiai kaip Lietuvoje nebuvo nė vieno antisemitinio renginio per visą lemtingą Sąjūdžio kovą. Prisipažinsiu, iki šiol manau, jog vienas iš Sąjūdžio stebuklų buvo tas, kad jokiems provokatoriams nepavyko sukelti ne tik pogromų, bet net ir paprasčiausių jaunimo muštynių ar etninės nesantaikos proveržių.

Pripažinkime, kad ir Lietuvos istorinės mažumos – rusai, gudai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai – ir kitos etninės bei kultūrinės bendrijos savo besąlygišku Lietuvos nepriklausomybės palaikymu tikrai nusipelnė tokios pagarbos, kaip lojalūs piliečiai ir neatsiejama Lietuvos dalis, kad šiandien jų atstovams netektų klausytis juodašimtiškų šūkių apie tai, kam lemta gyventi Lietuvoje ir kieno ji yra tikroji tėvynė.

Jei galima užfiksuoti dieną, kada ne šiaip suvoki savo ryšį su savo šalimi, bet pajunti, jog esi jai dėkingas už žmoniškumo pamokas, pamatinę patirtį ir už tai, kad bendrystės su ja dėka tapai tuo, kas esi, man tokia diena tapo 1990 m. kovo 11 d. Žinoma, pridurčiau ir lemtingas 1991-ųjų sausio dienas, kada pirmą kartą man atėjo į galvą mintis, jog savo buvimą lietuviu priimu ne kaip techninę detalę (juk nepaisant savo mišrios kilmės, kalbu šios šalies kalba kaip gimtąja ir esu giliai persiėmęs jos kultūra, su kuria mane sieja neišardomi saitai) ar juridinį faktą, o kaip gilią pagarbą šiai šaliai, žavėjimąsi oria ir laisva jos dvasia, galiausiai ir kaip gilų savo įsipareigojimą jai nebūti blogesniu jos piliečiu nei už savo protėvius, nei už tuos, kurie anksčiau už mane atsirado gatvėse tomis lemtingomis dienomis.

Kad ir kaip būtų, visko pradžia man buvo kovo 11-oji. Tai diena, kuri politiškai ir teisiškai atkūrė Lietuvos nepriklausomybę, bet kartu ji man padovanojo tėvynės jausmą, kurio iki tol, turiu prisipažinti, aš tiesiog neturėjau. Žinojau, kad Lietuva pavergta, kitokios Lietuvos nebuvau matęs, o sentimentų jai su ją valdžiusiu režimu painiot neketinau. Todėl mano tėvynė buvo lietuvių kalba. Po kovo 11-osios supratau, ką reiškia ne tik kalbinė ir kultūrinė, bet ir politinė ištikimybė savo šaliai.

Esu įsitikinęs, kad ši nuostabi diena, pakeitusi Lietuvą ir pasaulį, tikrai nenusipelno tokios politinės, moralinės ir emocinės tuštumos, kuri buvo susiklosčiusi depresyvioje ir ilgų ekonominių bei politinių krizių krėstoje Lietuvoje. Nes ši tuštuma neišvengiamai sutelks tamsiąsias šalies jėgas ir pakvies ją užpildyti neapykantos ritualais. Pralaimėti kovo 11-ąją ir ją atiduoti neonaciams mes neturime teisės. Neapykantos grupių skverbimasis į lietuvių laisvės ir orumo erdvę yra išniekinimas visko, ką pasaulis priėmė kaip neužmirštamą moralinę Lietuvos pamoką.

Todėl tikiu savo šalimi, talentingais jos kūrėjais, kilniu ir šviesiu jaunimu, kuris neleis, kad Lietuvos demokratinį ir laisvės projektą ištiktų krachas. Neleiskime diskredituoti vasario 16-osios ir kovo 11-osios – atgavę šias dienas kaip visą šalį vienijančias ir lietuvių orumą skatinančias dienas, suteikę joms ne menkesnį turinį ir prasmę nei liepos 4-oji JAV ar liepos 14-oji Prancūzijoje, mes atgausime savo tėvynę ne kaip slegiančią ir nemielą pareigą, o kaip savo pačių prasmingo gyvenimo ir ateities projektą.



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)