L. Donskio blogas. Naujasis įspėjimo romanas
Michelio Houellebecqo romanas Salos galimybė yra XXI amžiaus pradžios įspėjimo romanas. Šiuo terminu galima nusakyti literatūros kūrinius (iš esmės – distopijas), priėmusius utopijų pasakojimus, temas ir siužetus, tik logiškai išplėtojusius juos ad finem ir parodžiusius, kuo baigiasi įgyvendintos utopijos. Kad utopijos įgyvendinamos, puikiai suprato Nikolajus Berdiajevas, kurio žodžiai apie tai, kad atėjo laikas ne svajoti apie utopijas, o apsaugoti žmoniją nuo jų įgyvendinimo, tapo Aldouso Huxley’o distopijos Šaunusis naujasis pasaulis epigrafu.
Įspėjimo romanai tiksliau nei visi kultūriniai pesimistai ir visos jų niūrios ciklinės istorijos ir kultūros teorijos įspėjo moderniojo pasaulio ateities trajektorijas. Po Pirmojo pasaulinio karo Jevgenijaus Zamiatino distopija Mes tapo pirmuoju įspėjimo romanu, kuris įspėjo žmoniją apie tai, kur veda modernybė, jei niekas nesustabdys totalitarinės ir visiškai emancipuotos jos versijos – tai totalinis sekimas, stikliniai permatomi pastatai, šeimos instituto mirtis, humanitarinių mokslų ir viso humanistikos pasaulio pabaiga, it eilinis technologinis projektas valdoma visuomenė ir individas, išnykimas to, ką ankstyvoji modernybė žinojo kaip meilę ir draugystę.
Akivaizdu, kad tiek Huxley’o romanas, tiek George’o Orwello 1984-ieji būtų buvęs vargiai įmanomi be genialių Zamiatino įžvalgų ir čechoviško jo jautrumo bei subtilumo atveriant tikrąjį žmonijos pragarą. O jis visada slypi ne nesėkmę patyrusiose socialinėse vizijose ir svajonėse, net ne žiaurumo ir brutalumo protrūkiuose, o pakirstose mūsų bendrystės galiose, sutraukytuose žmonijos saituose, žudančioje vienatvėje ir buvusios meilės, virtusios išdavyste, neapykanta arba, dar blogiau, ledine indiferencija, mirtyje. Šiuo požiūriu Michelis Houellebecqas stulbinančiai tiksliai ir net su keistoka literatūrine ištikimybe tęsia distopijų pradėtą darbą – žmonijos įspėjimą apie tai, kur mes ritamės ir kas mūsų gan greitai laukia.
Paprastai vienas iš Serapijono Brolių Rusijoje (šiame sąjūdyje dalyvavo ir tokie nuostabūs rusų rašytojai ir literatūrologai kaip Michailas Zoščenka, Viktoras Šklovskis, Vsevolodas Ivanovas, Venjaminas Kaverinas, Levas Luncas) Jevgenijus Zamiatinas teisingai įvertinamas už totalitarizmo išpranašavimą ir ateities megamašinos eros tikslų prognozavimą. Man regis, dar svarbiau, kad jis vienas iš pirmųjų numatė humanistikos mirtį ir neabejotinai buvo pirmasis, atvėręs jausmų pasaulio pabaigą, kuri reiškia, kad tokiame pasaulyje nebeįmanoma suprasti to, kas sukūrė humanistinę Europos kultūrą – nei Dante’s, nei Shakespeare’o ir apskritai visos didžiosios renesansinės bei barokinės literatūros.
Michailas Bulgakovas numatė Šėtono atėjimą į pasaulį antihumaniškos modernybės versijos pavidalu, bet jo romane Meistras ir Margarita tamsos kunigaikštis Volandas dar galėjo pasakyti, kad rankraščiai nedega. Vėliau ateina metas, kada vis dėlto paaiškėja, jog jie ne tik dega, bet dar ir nieko nebereiškia žmonijai. Ne todėl, kad niekas jų nebeskaitytų. Orwellas spėjo, kad totalitarizmas anksčiau ar vėliau sunaikins kalbą ir jautrumo zonas, kurios mums leidžia atpažinti didžiuosius literatūros ir filosofijos tekstus. Jis suprato, kad modernybė kovos su praeitimi ir atmintimi – šiais mūsų svajonių ir alternatyvų namais.
Bet tiesa, kurią atveria Zamiatinas, o bene giliausiai išplėtoja psichologinės ir sociologinės įžvalgos genijus Michelis Houellebecqas, yra ta, kad mums Dante ir Shakespeare’as netrukus nieko nebereikš, kad nebėra tų jausmų, žmogiškųjų sukrėtimų ir dramų, iš kurių gimė šie nemarūs tekstai. Apverstoji postmodernybės evangelija Salos galimybė, kurią būtų galima lyginti su Friedricho Nietzsche’s Taip kalbėjo Zaratustra (Houellebecqo romano pasakotojas Danielius save vadina nūdienos viduriniosios klasės Zaratustra, bet jis aprašo tuos, kuriuos Nietzsche Zaratustroje vadina paskutiniaisiais žmonėmis), atveria Dievo mirtį gan netikėtu būdu – Jis miršta gęstant socialumui ir žmonių ryšiui.
Įdomu, kad ši Zygmunto Baumano minčiai artima Houellebecqo filosofinė implikacija savo ištakomis siekia Giambattista’os Vico La Scienza Nuova – veikalą, kuriame Dievo buvimo įrodymu tampa žmogaus bendrystės galios ir pilietinė visuomenė – socialumas, kalba ir jausmai. Vadinasi, jei pakerti žmogaus bendrystės galias, kalbą ir jausmų sferą, atiduodi jį Šėtonui į rankas – tokia būtų teologinė ir filosofinė Naujojo Mokslo implikacija. Beje, verta prisiminti ir Vico minimus bestioni – po istorijos pabaigos sugrįžimų ir pasikartojimų (ricorsi) pasirodančius naujuosius barbarus, viskam nejautrius istorijos pabaigos žmones. Įdomu, kad Houellebecqo romane šie Renesanso literatūroje dar populiarius milžinus menantys Vico bestioni veikiau būtų naujoji žmonija – emocijų ir jausmų netekę grynosios inteligencijos žmonės, kurių niekas tarpusavyje nebesieja. Socialumo mirtis – Dievo mirtis?
Michelio Houellebecqo Salos galimybė – tai literatūrinis atitikmuo to, ką filosofijoje siekė pasakyti Oswaldas Spengleris ir Egonas Friedellis, prieš juos – Friedrichas Nietzsche, o literatūroje išsakė Thomas Mannas. Tai mūsų dienų Bildungsroman versija, tik ją gerokai tiksliau būtų vadinti Zivilisationsroman – prisimenant, ką ankstyvajam Thomui Mannui reiškė Zivilisationsliteraten su jo vyresniuoju broliu Heinrichu Mannu priešakyje (nors vėliau pats Thomas Mannas tapo tokiu pat sekuliariu, racionaliu, „bešakniu“, kosmopolitišku pasaulio rašytoju, kokius niekino jaunystėje), būtų galima teigti, jog Houellebecqas yra tokio rašytojo įsikūnijimas, bet sykiu nuvedantis šią formą iki jos mirties. It avangardo muzika, anot Theodoro W. Adorno, kuri pačia savo forma neigia tikrovę ir teigia tik savo pačios mirtį bei neįmanomybę egzistuoti tokioje tikrovėje, kokia ji yra, Houellebecqo romanas yra save sunaikinantis kūrinys.
Kokį pasaulį atveria Michelis Houellebecqas? Prisiminus Mirosławo Mrožeko žodžius apie tai, kad rytojus – tai ši diena, tik įvyksianti rytoj, galima mėginti įsivaizduoti pasaulį, kuris sukrečia ne tuo, kas mūsų laukia rytoj (branduoliniu pasaulio sunaikinimu, kurį Houellebecqas aprašo ir kurio galimybe mažai kas iš mąstančios žmonijos sielos gilumoje jau beabejoja), o būtent tuo, kas vyksta čia ir dabar, prieš pat mūsų akis. Salos galimybės tikrovė – tai visiška individo izoliacija, lydima visuomenės atomizacijos ir fragmentacijos. Mes dažnai girdime ir skaitome šiuos terminus, gerai žinome jų reikšmes, bet vejame šalin mintį, kad jų žymimi reiškiniai ir procesai yra tikrovės dalis, o ne vien teorinė abstrakcija ar galimybė.
O čia mes visiškai tiesiogiai susiduriame su šiais procesais ir pamatome, kur jie nuveda. Iš žmonių ryšio lieka tik visa apimanti ir paralyžiuojanti mirties baimė. Už jos slypi tik tuštuma ir išnykimo siaubas. Houellebecqo Salos galimybė – literatūrinę formą įgijusi ir įtikinantį pasakojimą išplėtojusi sociologinė visuomenės mirties teorija. Socialumo mirtis mūsų vėlyvojoje modernybėje – jokia fantazija. Žmonės nebenori būti kartu. Jie nebeturi priežasties būti kartu. Naujasis egzodas ir mažų neturtingų tautų išsivaikščiojimas – jokia naujiena ir sensacija. Pažvelkime į Lietuvą arba, dar akivaizdžiau, į Armėniją.
Lygiai kaip, anot Houellebecqo, marksizmą nužudė ta pati šalis, kurioje jis buvo paverstas sekuliarine valstybine religija (Rusija), ir lygiai kaip islamas mirs ten, kur jis gimė – modernybės, seksualinės revoliucijos, moters emancipacijos, vartojimo, jaunystės, individualios laisvės, sėkmės ir malonumų kulto persmelktuose Artimuosiuose Rytuose, taip ir nacionalizmas bei kolektyvinių idealų ir svajonių siekis bus paaukotas ten, kur jis kažkada buvo stiprus ir gyvybingas – nedidelėse Europos šalyse. Iš tikrųjų šias šalis vienija nebe teologinės ir filosofinės tiesos ar dogmos, dėl kurių šimtmečius žmonės aukojosi, o dar dažniau žudė kitus – vienija senatvės baimė ir panieka senam kūnui. Juk, kaip sarkastiškai mesteli Houellebecqas, tikra „tiesa, kad gyvenimas prasideda sulaukus penkiasdešimties metų, bėda ta, kad jis baigiasi sulaukus keturiasdešimties“.
Rūpesčiu ir kova už lygybę bei žmogaus teises užsimaskavusios indiferencijos, savęs ir kito vartojimo, nutolimo nuo veido ir akių žvilgsnio, saugios atsajos mūsų kultūrai šiandien priimtina viskas, išskyrus senatvę. Anksčiau ar vėliau ši kultūra dar pamėgins sulaužyti paskutiniuosius tabu, tokius kaip pedofolija, kanibalizmas ir incestas. Anaiptol ne jie kelia siaubą mums – tikrąjį siaubą kelia mirtis ir išnykimas, ypač eroje, kada mokslas, technologijos ir genetika sparčiai artina gyvybės fabrikavimą ir nemirtingumą. Baisu ne tai, kad mes visi mirsime, o tai, kad mums pritrūks lemtingo penkmečio ar dešimtmečio iki tų laikų, kada genetikai išves turtingų antžmogių rasę, užrašysiančią visą savo palikimą ir turtą kokiai nors technologijos ir socialinės inžinerijos grupei, užsimaskavusiai pasaulio pabaigos laukiančia eschatologine sekta (kaip Houellebecqo vaizduojami eloimitai).
Philippe’as Ariès savo studijoje L’Homme devant la mort (Žmogus mirties akivaizdoje) rašė, kad modernieji Vakarai mirtį klinikalizavo ir izoliavo. Lygiai tą patį Vakarai padarė su senatve – išnykimo baimę nuolat žadinančia mirties preliudija. Mirtis paprasčiausiai nebepriimtina moderniai ir jaunystės trokštančiai būtybei. Lygiai kaip jai nebepriimtina ir jos neišvengiamumą negailestingai primenanti senatvė. Juk modernybė – tai metafizinės jaunystės (eroso, sekso, geidulių, aistros) karas prieš metafizinę senatvę (atsijusį gyvenimą be geismo, savęs ir kito vartojimo svaigulio, jaudulio ir žaismingumo). Todėl Danielius25 – po dviejų tūkstančių metų gyvenantis pasakotojo Danieliaus1 genetinis DNR palikuonis – gyvena senio gyvenimą. Tai proto ir atsajos kerštas emocijoms, aistrai, geismui ir jausmams, arba senatvės kerštas jaunystei.
Dabartinės kultūros ir kontrolės esmė – sužadinti geidulius ir privesti juos iki maksimumo, o po to imtis kraštutinių kontrolės formų. Tai Šėtono žaidimas su moderniąją visuomene jo rimbu ir meduoliu. Šio žaidimo esmė – provokuoti ir neleisti, sužadinti visa apimantį seksualinį geismą, o po to itin griežtai kontroliuoti jo patenkinimo formas. Individo privedimas iki geismo ir troškimo – tai galios ir savikontrolės atėmimas iš jo. Sykiu svetimo orumo pasisavinimas – pamatai savo priešybe virtusį, į save nebepanašų, deformuotą ir geismo įaudrintą būtybę, kurią sėkmingai kontroliuoji. Juk sužadinai geismus ir žinai, ko ji labiausiai trokšta ir kas ją bet kada papirktų. Žinai, bet sugebi vis dėlto po to ją pastatyti į vietą ir tuo galutinai sutrikdyti bei atimti jos savigarbos ir orumo jausmą.
Kas ištinka meilę ir erotiką? Jos miršta. Jų vieton stoja masturbacija, ši „meilė su vieninteliu asmeniu, kurį iš tikrųjų myli“ (frazė dažniausiai priskiriama Woody Allenui, nors greičiausiai jos autorystės teisės priklauso Jacques’ui Lacanui). Tai jau nebe susitikimas su kitu kūnu ir siela, o technologinio žmogaus savipakankamumo tąsa – paprasčiausias savęs dirginimas ir stimuliavimas virtualinėje erdvėje ir pornografija. Mirštančio socialumo erosas ir yra seksas be jausmų ir lytinis gyvenimas be gilesnio išgyvenimo. Mechanika be juoko, ašarų, pavydo, noro susilieti ir būti kartu. Savęs ir kito efektyvus panaudojimas bei išeikvojimas virsta vienintele gyvenimo strategija. Aš ir tu turime pradžią ir pabaigą, todėl pasinaudokime vienas kitu, kol nesibaigė mūsų galiojimo laikas – tai vieša paslaptis, bet, regis, sykiu tai vienintelė nūdienos žmonių tarpusavio santykių gyvenimo strategija.
Houellebecqas atveria dar vieną mūsų dienų fenomeną – naująjį determinizmą, šį netikėjimą, kad net protingi, laisvos ir kritiškos minties žmonės galėtų pakeisti civilizacijos kryptį. Salos galimybėje dingsta bet koks sukilimas, maištas, nesutikimas ar kitamanystė. Šiame pasaulyje nebėra ir nesutikimo, protesto, kitamanystės žmonių, pasiryžusių savo individualią patirtį paversti politine ir vieša patirtimi – intelektualų. Telieka viso labo tik piktas ir tulžingas humoras, šioji užmaskuota neapykantos forma, sykiu naudinga ir pelninga veikla, kurios dėka romano (anti)herojus ir pasakotojas virsta turtuoliu. Lengvai pakoketuodamas su socialine kritika, o kartais ir rizikuodamas bei vaikščiodamas skustuvo ašmenimis, Danielius patį nešvankiausią humorą išskaptuoja iš gilaus priešiškumo ir neapykantos medžio – Izraelio žydų ir Palestinos arabų santykių, taip pat ir žemosios viduriniosios klasės ir prakutusių imigrantų tarpusavio antipatijos Europoje. Iš čia ir pornografiniai siužetai, persimaišę su politinėmis aliuzijomis, atnešantys sėkmę ir pripažinimą – Palestinos arabės kekšytės, Izraelio pornografiniai siužetai ir t.t.
Reikalas tas, kad visas pasaulis tapo politika. O su juo nebeliko pirminės patirties padiktuoto stereotipo ir kvailystės. Kartu su jais išnyks ir humoras, nes jis gimė ne iš ko kito, o iš stereotipo, saugios kvailystės nesaugiame pasaulyje, tad ir iš bejėgiškumo. Politika yra į(si)galinimas, todėl ji nepakenčia bejėgiškumo. Žydų humoras buvo tobulas buvimo anapus galios lauko pavyzdys. O mūsų dienų politinis humoras, saugiai koketuojantis su galia, yra pati tikriausia politika. Tai jau nebe antistruktūra ir kalbos karnavalas, kaip pasakytų Michailas Bachtinas, o lengva it vasaros vėjo gūsis politinės struktūros ir galios lauko korekcija. Sykiu ir įspėjimas: jūs ne vieni čia, ponai. Ir mes trokštame galios. Dalinkitės ja arba sužlugsite.
Houellebecqas meistriškai žaidžia politinių tabu ir politkorektiškumo atmetimo žaidimą. Tai, kas kažkada sukūrė neigiamą reputaciją autorių, šiandien laikomų chrestomatiniais mizoginikais – Arthuro Schopenhauerio, Friedricho Nietzsche’ės, Otto Weiningerio, – atviru tekstu, juodu ant balto dėstoma Houellebecqo. Jis, pavyzdžiui, rašo, jog „moterys apskritai neturi humoro jausmo, todėl mano, kad humoras – neatsiejama vyro prigimties dalis“. Beveik tą patį savo veikale Lytis ir charakteris rašė Otto Weiningeris – dar galima pridurti, jog Weiningeris neabejojo, kad moterys ir žydai (psichologinių-istorinių tipų požiūriu artimos būtybės, pasak jo) neturi humoro jausmo, todėl gali būti nebent tik pikti ir tulžingi. Lygiai kaip nei moterys, nei žydai, pasak Weiningerio, neturi estetinės formos pojūčio ir todėl negali tapti didžiais menininkais, tokiais kaip Van Dyckas.
Šie dalykai anaiptol neatsitiktiniai. Naujasis determinizmas, fatalizmas ir pesimizmas yra Vakarų intelektualinis siužetas, kuris mus neišvengiamai veda atgal į Veimaro Respublikos krachą ir didžiosios Vienos kultūros užgesimą prieš Antrąjį pasaulinį karą – su špenglerišku Schicksal ir froidišku Unbehagen. Mūsų epocha – tai determinizmo, fatalizmo ir jokių alternatyvų nebuvimo epocha. Savojo likimo meilė, nesvarbu, koks tas likimas, amor fati – it Oswaldo Spenglerio Vakarų saulėlydyje. Kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, Salos galimybė yra atnaujinta Vakarų saulėlydžio versija, atsekanti griuvėsių dinamiką mūsų istorinėje vaizduotėje – nuo totalinės ir vientisos struktūros iki fragmento, nuo nacionalinės racionalumo formos iki individualizuoto racionalumo, nuo kietosios modernybės iki jos likvidžiosios fazės.
Beje, Spenglerio atmetimas ir jo laikymas pasenusiu arba paviršutinišku mąstytoju po Antrojo pasaulinio karo buvo veikiau formos atmetimo problema – juk Spengleris buvo priimtas tų Bildungsroman gerbėjų ir kultūrpesimistų, kurie skaitė Thomą Manną ir rimtai traktavo jo Užburtą kalną. Lygiai kaip ir tų, kurie XX amžiaus pradžioje kaip pamišėlio arba antifilosofo netraktavo Nietzsche’s. Tik vėliau Vakarų nominalizmas ir metodologinis individualizmas padarė savo darbą – buvo atmestas ne tik Spenglerio polinkis į biologines metaforas, izomorfizmų ir analogijų paieškas, bet ir morfologinė jo kultūros filosofijos gelmė, niuansuotos kultūros laiko ir erdvės interpretacijos. Su vandeniu buvo išpiltas ir kūdikis.
Houellebecqas daugeliu požiūrių daro tą patį, ką Spengleris – tik kitaip. Jis nebėra ciklinės istorijos interpretacijos ir Bildungsroman epochos žmogus. Houellebecqas – sociologiškai pagavaus ir įžvalgaus pasakojimo meistras, o sykiu ir sociologizuojantis romanistas. Arba kultūros krizės sociologas su rašytojo kauke. Houellebecqo įtaigumas slypi savosios epochos kalbos užčiuopime – tai mirties ir išnykimo baimės, malonumų ir vartojimo kulto apimto mūsų pasaulio interpretatorius, jautrus cinikas (kalbant oksimoronais), apnuogintų nervų, be odos ir atvirų nervų, bet galios lauko žmogus, tyčiojimąsi ir humoru užmaskuotą neapykantą pavertęs preke ir savo sėkmės įrankiu.
Individo emancipacija veda į didžiųjų religijų žlugimą. Houellebecqas išpranašauja ne tik jau įvykusį krikščionybės, bet ir artėjantį islamo saulėlydį: tad musulmonų nekenčiantys ir visą blogį su jais tapatinantys paranojikai šiandien gali nusiraminti – jų laukia gera žinia ir paguoda. Islamą, anot Houellebecqo, sugriaus feminizmas ir seksualinė revoliucija. Pasaulyje šansą išlikti turi tik totaliai manipuliacinė, hedonistinė ir žmogui nemirtingumą žadanti eloimitų sekta su savo erzacreligija. Liks ir įsigalės fatalizmas, determinizmas, nemirtingumo svajonės, o sykiu ir technokratinio elito pažadas išvaduoti žmoniją nuo jai nepakeliamos laisvės, atvirumo mirčiai ir savojo baigtinumo įsisąmoninimo naštos. Į vieną mazgą čia susipina ir persimaišo nemirtingumo svajonė, malonumų kultas, technologinė visuomenė, besąlygiškai tikinti racionalios kontrolės galia (nors slapta ir nekenčianti jos), jaunystės kultas ir senatvės stigmatizacija. Panieka senatvei ir neapykanta jai leidžia lengvai save paversti karikatūra – pasaulis pilnas septyniasdešimtmečių jaunuolių ir tokio paties amžiaus merginų, kuriems nieko nėra svarbesnio už savo tikrojo amžiaus nuslėpimą ir sėkmingą sueitį su jaunu partneriu.
Determinizmo logika Houellebecqo perkeliama ir į žmonių santykius. Tie santykiai gimsta, vystosi, galiausiai vysta ir miršta – it kūnai, visuomenės ir kultūros. Be kalbėjimo, akių susitikimo, lytėjimo, apsinuoginimo, išpažinčių, erotinių fantazijų, sekso, amžinos ir fatališkos įtampos tarp vyro ir moters bičiulystės ir, priešingai, be jų romano galimybių ir nusivylimo žmonių santykiai greitai išsenka, susidėvi, baigiasi. Nors, anot Houellebecqo, jie ir taip pasmerkti greitai išsekti ir pasibaigti. Žmonių santykių istorija visada yra cikliška – jie užsimezga, pasiplėtoja, nuvysta ir tyliai miršta.
Iš ciklo išsiveržia ir jį įveikia tik mylimoji arba draugas. Santykių gyvybės ciklo, tylios jų mirties įveikimas ir yra pati meilės ir draugystės esmė. Juk nuobodulys ir beprasmybės pojūtis yra technologinio žmogaus dalia, kaip rašė Malcolmas Muggeridge’as; o determinizmas ir fatalizmas yra technologinės visuomenės (naujosios žmonijos, kaip pasakytų Houellebecqas) aspektai, o gal net ir būtinoji sąlyga. Alternatyvos šiai epochai ir jos savinaikos dvasiai nėra. Kadangi negyvenama dėl nieko, kas būtų anapus mūsų ar bent jau būtų ne mes patys, niekas taip ir netampa didžiąja egzistencine įtampa ar iššūkiu, išskyrus patį gyvenimą.
Tą patį teigė Spengleris – šita civilizacija bus tylus Vakarų užgesimas, lydimas dramatiško savęs interpretavimo. Artėjančios mirties nuojauta maksimaliai paaštrina interpretacijos galias. Jos nukreipiamos ne į anapus mūsų esančią tikrovę, o į mus pačius – tai psichologinė savęs kasdienio atradimo kultūra, kuri kasdien aktualizuoja mus pačius, bet ne mūsų santykius su kitais žmonėmis. Iš visuomenės telieka atomizuoti, vieniši, fragmentuoti, pakirstų bendrystės galių individai, kuriems vienintele problema tampa jie patys ir jų artėjanti mirtis bei išnykimas. Gyva kultūra kuria savo ir gyvenimo formas, mirštanti kultūra nieko nebekuria, o tik interpretuoja pati save. Laimingi valandų neskaičiuoja, kaip byloja liaudies išmintis – tai turi filosofinį atitikmenį Spenglerio-Houellebecqo idėjoje, kad laikas problema tampa tam, kas neturi jokio kito tikslo ir prasmės pojūčio, išskyrus savo gyvybės pratęsimą bet kokia kaina, arba kas jaučia, kad nykiai tiksintis laikrodis jau skaičiuoja ne minutes, o sekundes. Laikas yra liga, pagreitėjęs jo skaičiavimas yra paaštrėjusi mirties nuojauta.
Vienintele problema tapus pačiam gyvenimui, savosios gyvybės pratęsimas (šitą būseną ir jauseną projektuojant ir į tautą ar valstybę – iš esmės tai biologinio išlikimo klausimas, pateikiamas kaip tariamas rūpestis unikaliomis istorinėmis esybėmis ir jų kūrybos formomis) ir svajonės apie nemirtingumą, pasiekiamą ne transcendentiniu pažadu, o mokslu, genetika, technologijomis ir instrumentiniu racionalumu, tampa vienintele reikšminga tikrove. Ne laisvė, ne savirealizacija, o savo žemiškos gyvybės pratęsimas ir mechaniškas nemirtingumas – jei tik įmanoma, žinoma.
Nemirtingumas ne per kūrybą, meilę, vaikus, draugus, kito asmens ir jo minties pratęsimą savuoju jautrumu ar interpretacija – ne, tai mūsų pačių nemirtingumas arba nuolatinis atnaujinimas, pasiekiamas panašiai, kaip geri technologai išgauna pastato, konstrukcijos, mašinos ar instrumento ilgalaikiškumą ir nuolatinį jo atnaujinimą. Tokia nemirtingumo svajonė byloja ne tik apie mirusią religiją, išsemtą ir negyvą tikėjimą, bet ir apie pakirstą socialumą.
Kokia gi Danieliaus ir jo mylimo šuns Fokso (sykiu ir visų tolimesnių jų reinkarnacijų) žinia pasauliui? Mes, t.y. paskutinieji žmonės, nebemylime žmonių. Mes mylime gyvūnus. Atnaujinami ne tik žmonės, bet ir jų šunys. Ant šeimininko kojų mirštantis šuo ir šeimininko žinojimas, kad po to bus toks pat šuo, kuris lygiai taip pat mirs, tampa nebe skaudžiu išgyvenimu, o tiesiog žinojimu, kad teks kažką, prie ko įpratai ir kas teikė džiaugsmą, pakeisti kitu gyvybės vienetu. Tad čia mes prieiname Faustiškosios Sielos esmę – ne tik begalybės idėją, bet ir nemirtingumo troškimą, kuris baigiasi tuo, kad vietoje sandėrio su Šėtonu žmogus save patiki mokslui ir technologijoms (gal tai ir tas pats, tik pasakojimas skiriasi – ne vardan begalinio pažinimo ar meilės trokštama nemirtingumo, o viso labo vardan tik to paties gyvenimo, apibrėžiamo juo pačiu ir niekuo daugiau).
Fabrikuojama gyvybė – didžioji Fausto tema. Prisiminkime viduramžių Miraklį apie Teofilį, Christopherio Marlowe pjesę Daktaras Faustas, Johanno Wolfgango Goethe’s Faustą, renesansinę homunkulo idėją – visa tai Houellebecqo įspėjimo romane tampa ne literatūrine išmone, o tikrove. Apie mokslo fabrikuojamos gyvybės pasekmes pasauliui ir žmonijai įspėjo Michailo Bulgakovo apysakos Lemtingi kiaušiniai ir Šuns širdis. Beje, verta prisiminti, kad šio kūrinio herojus, biologas, profesorius Filipas Filipovičius Preobraženskis – iš rusų kalbos jo pavardę verčiant, pasaulio transformacijos galią turintis magas – užsiima ne šuns pavertimu žmogumi (pastarasis juk yra serendipitas, t.y. netikėtas ir neplanuotas mokslinis atradimas, arba pašalinis efektas, tampantis atradimu), o žmogaus organizmo atjauninimu, kuris ir yra geroji naujiena pasauliui ir didžioji profesoriaus misija. Kaip pasakytų Spengleris, Faustiškojoje sieloje slypinčios begalinio pažinimo, matematinės begalybės, aibės, polifonijos muzikoje, o tapyboje – perspektyvinės tapybos idėjos dabar virsta svajone amžinai gyventi, kaip nors ekonomiškai išgyventi ir politiškai nežlugti.
Ar lieka viltis ir kažkokia alternatyva? Juk blogio pasaulis, nesvarbu, ar mes grįžtume prie klasikinės teologijos ir etikos teorijų, ar prie visiškai sekuliarios blogio interpretacijos, – tai tikrovė be simpatijos žmogui, be užuojautos, meilės ir draugystės. Houellebecqas vis dėlto mums palieka viltį. Lygiai kaip puiki yra jo įžvalga apie tai, kad tikras talentas yra visada neišvengiamai lydimas naivumo (gudrus ir manipuliatyvus žmogus retai būna talentingas), taip ir jo žodžiai apie meilę kaip geismo ir užuojautos mišinį tampa likvidžios modernybės žmogaus viltimi. Parafrazuodamas Houellebecqą pasakyčiau, jog meilė – tai geismo ir užuojautos lydinys nenumaldomai artėjančios senatvės ir mirties akivaizdoje.
Trumpa ir nelaiminga Danieliaus meilė Esterai, kaip ir jo nuoširdus prisirišimas prie Fokso – tai viltis. Jei bendrystės galių, visuomenės ir socialumo mirtis yra pasaulio pabaigos pradžia, o vienas kitą vartojantys, bet nenorintys matyti ir girdėti individai artina tarpusavio išsižudymą, ciklą įveikti gali tik pergalė, kad ir momentinė, prieš determinizmą. Pavyzdžiui, netikėta užuojauta. Pasitraukimas iš prognozuojamos ir nekintamos Danieliaus25 būsenos, kuriai naujuosius žmones pasmerkė Aukščiausioji Sesuo ir Septyni Išminčiai, tampa viltingu aktu. Marijos23 pasitraukimas kiek anksčiau taip pat tampa protestu ir iššūkiu. Kaip ir jos paliktas Platono „Puotos“ dialogas, kuriame Aristofanas išdėsto savo meilės koncepciją – šį rankose susitrinantį įrašą Danielius25 dar spėja perskaityti.
Nes, kaip pasakytų Michelis Houellebecqas, žmonių santykių istorija visada yra cikliška – jie užsimezga, plėtojasi, o po to nuvysta ir miršta. Bet juk viltis ir slypi tame, kad, kaip minėta, iš šito ciklo išsiveržia ir jį įveikia tik mylimoji arba draugas. Žmonių santykių gyvybės ciklo ir tylios jų mirties įveikimas yra pati meilės ir draugystės esmė.
Sykiu ir viltis, kad „and death shall have no dominion“ – kad nebus mirties karalijos, kaip pasakytų Dylanas Thomas.
