LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

L. Donskio blogas. Gėdingas farsas

Gegužės 16, 2011

Ar būtų galėjęs kas nors įtarti, kad nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos Valstybės saugumo departamentas kada nors pradės sekti Rusijos disidentus ir žmogaus teisių gynėjus, o taip pat slapta įrašinėti jų telefono pokalbius? Ir kad šitų pokalbių medžiaga, lygiai kaip ir nuo demokratinės bei teisinės valstybės neatsiejama žmogaus teisė gintis ES narės Lietuvos Temidės bus traktuojama kaip trukdymas bylos tyrimui ir eigai?

O juk tai anaiptol ne kokia fantazija. Nusikalstamai Vladimiro Putino klikai ir Kremliui netarnaujančio nepriklausomo Rusijos laikraščio Novaja gazeta žurnalistė, žmogaus teisių gynėja Oksana Čelyševa Lietuvos Respublikos VSD buvo ir yra sekama, jos telefono pokalbių buvo klausomasi ir jie buvo panaudoti kaip viena iš priežasčių dar kartą teismo salėje suimti šiuo metu iš kalėjimo paleistą (neabejoju, kad trumpam) Eglę Kusaitę. Sekamas buvo ir kitas Novaja gazeta žurnalistas Arkadijus Babčenka.

Oksaną Čelyševą aš pažįstu kaip drąsią ir pasiaukojamai dirbančią žmogaus teisių gynėją bei disidentę, kurios saugumui ir gal net gyvybei dėl jos darbo Čečėnijos karo aukų ir pabėgėlių labui iškilo pavojus Rusijoje ir kuri šiuo metu gyvena Suomijoje. Neseniai paslaptingomis aplinkybėmis dingo Čelyševos pasas, bet piniginė, kurioje pasas buvo, liko nepaliesta. Susisiekusi su Rusijos ambasada, ji sužinojo, jog privalo sugrįžti į Rusiją, kad išspręstų šią problemą. Supratusi, kad Maskvoje bus sulaikyta ir tikrai negrįš į Helsinkį, ji kreipėsi į Suomijos valdžią ir, laimei, dar kartą gavo leidimą gyventi Suomijoje kartu su rezidentės pasu.

Jei mūsų VSD teikia brolišką pagalbą Rusijos FSB Eglės Kusaitės byloje, tada darbas prieš Čelyševą ir noras ją išprovokuoti – apie ką byloja Lietuvos prokurorų ką tik jai nusiųsta itin keista informacija apie Kusaitės bylą – bei diskredituoti darosi kuo puikiausiai suprantamas. VSD ir mūsų prokurorai tik vieno nenumatė – šitie žmonės prie provokacijų ir sekimo tiek įpratę, kad šitą gan greitai ir nesunkiai iššifruoja.

Bet net ir rusų disidentai apstulbsta sužinoję, kad jų telefono pokalbiai tapo Eglės Kusaitės pakartotinio sulaikymo ir uždarymo kalėjime priežastimi – esą tai trukdė bylos tyrimui. Logika čia pritrenkianti – žmogus nuteisiamas be įrodymų, spaudoje vadinamas teroristu, tarsi neegzistuotų nekaltumo prezumpcija, o jo gynimasis arba žmogaus teisių gynėjų balsas siekiant jį ginti, pasirodo, tėra viso labo tik trukdymas teisingumui. Jei tai yra ES narės ir demokratinės bei teisinės valstybės logika, tada belieka surasti dešimt skirtumų tarp mūsų ir Rusijos.

Nors ir neabejoju, kad VSD seniai klausosi mano telefoninių pokalbių, galiu informuoti juos, kad turbūt ir aš esu tapęs grėsme bylos eigai, nes ne tik pažįstu Čelyševą, bet dar ir bendradarbiauju su ją ir jos veiklą remiančia Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio pirmininke, iškilia Suomijos žmogaus teisių gynėja Heidi Hautala. Greičiausiai ir pati Heidi Hautala su Žmogaus teisių pakomitečiu yra potenciali grėsmė mūsų genialiesiems prokurorams ir saugumiečiams, tad vertėtų jiems pasidomėtu ir jos telefoniniais pokalbiais.

Reikia juk padėti mums draugiškai valstybei ir ją valdančiai institucijai – sykiu ištobulinsime tą patį valstybės valdymo modelį. Pasirodo, tik beviltiškai naivuoliai tiki, kad valstybė – tai laisvi piliečiai ir jų politiniai bei moraliniai pasirinkimai. Rusija juk įrodė, kad valstybė – tai „silovikai“ ir sykiu visi kiti, kurie supranta, kad be jėgos struktūrų nėra nei verslo, nei politikos.

Kalbėdamas su Oksana, antrą kartą savo gyvenime pajutau, kad mane degina gėdos jausmas dėl mano valstybės ir neprincipingo, savo moraliniame provincializme paskendusio mūsų politinio elito, kuris leido VSD tapti valstybe valstybėje, o pačią Lietuvą paversti policine valstybe.

O pirmą kartą patyriau slegiantį gėdos jausmą, kai Lietuva atsisakė suteikti pilietybę kaip tik tuo metu Rusijoje persekiotam ir už „ekstremizmą“ (t.y. Putino ir jo klikos kritiką) teisiamam iškiliam Rusijos politikos analitikui, publicistui, ištikimam Lietuvos draugui Andrejui Piontkovskiui – beje, 1991 metų lemtingojo Maskvos mitingo paremti Lietuvos nepriklausomybei organizatoriui. Štai ir viskas, ko vertos mūsų sentimentalios, tuščios ir patetiškos kalbos apie tariamą brolybę su rusų disidentais ir jų kvietimas kalbėti per iškilmingus forumus.

Istorikai kada nors minės Eglės Kusaitės bylą kaip gėdingą farsą, kada mūsų Generalinė prokuratūra ir saugumas pradėjo karą prieš į VSD operacijas įpainiotą merginą, kuri buvo ruošiama kaip gyvas jaukas „teroristams“ gaudyti, už tai gaunant paaukštinimus ir antpečius. Sykiu kaip pačią tikriausią Lietuvos išdavystę ir protu sunkiai suvokiamą jos pažeminimą teisiant Lietuvos pilietę dalyvaujant FSB darbuotojams, pagal Rusijos jurisdikciją ir traktuojant čečėnus kaip nusikaltėlius pagal apibrėžimą.

Kartu jie minės šią bylą kaip Rusijos disidentų ir žmogaus teisių gynėjų persekiojimą ES ir NATO valstybėje, kuriame tylėdamas dalyvavo mūsų krašto elitas. Jei ne teisė, laisvė ir žmogaus teisės yra mūsų valstybės pamatas, o jos piliečių telefoninių pokalbių išklotines aukščiausiajam mūsų šalies politikos ešelonui nešančios jos jėgos struktūros, tada vargas valstybei.

Mes savo pačių rankomis Lietuvą pavertėme Mažąja Rusija, uoliai perimdami kriminalinės ir policinės Rusijos valstybės veikimo logiką.



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)