L.Donskis. Ar žmogaus teisės yra nacionalinės valstybės vidaus reikalas?
Kaip žinia, kai tik JAV ar Europos Sąjunga pradeda priekaištauti Kinijai, Rusijai, Birmai ar Iranui dėl apgailėtinos žmogaus teisių būklės šiose šalyse, pasigirsta iki liūdno juoko girdėtas argumentas apie tai, kad kišamasi į suverenios šalies reikalus. Todėl darosi nejauku, kai pastaruoju metu vis dažniau išgirsti šį argumentą skambant ne minėtų diktatūrinių režimų emisarų, o ES narių atstovų lūpose – ir dar Europos Parlamente.
Ne iš vieno politiko, atstovaujančio konservatyviajai EPP frakcijai, jau teko išgirsti, kad jei Europos Parlamentas priima rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos Nepilnamečių apsaugos įstatymą ir dar pasitelkia Žmogaus teisių agentūrą tam, kad ji pateiktų ekspertinę nuomonę apie diskriminacinį įstatymą, esą sumenkinamas ir tiesiog nuvertinamas nacionalinis parlamentas. Tokia veikla esą tiesiog prilygsta valstybės nacionalinio suvereniteto atmetimui. Šį argumentą pateikė ne vienas britų ir lenkų konservatyvus politikas, bet panašiai mąsto ir Lietuvos Tėvynės Sąjungos vadovybė.
Ką gi, tad pradėkime nuo Lietuvos ir eikime į platesnį problemos lauką. Viską, ką norėjau pasakyti apie gėdą mums užtraukusį ir pamatines europietiškas vertybes atmetusį Nepilnamečių apsaugos įstatymo homofobinį aspektą, jau pasakiau. Todėl nesikartosiu ir paminėsiu keletą kitų dalykų.
Visų pirma, šis įstatymas yra paprasčiausias cenzūros įvedimas, ką iškart pastebėjo tokios žmogaus teisių gynimo organizacijos kaip Amnesty International ir Human Rigts Watch. O gal mūsų politiniam elitui atrodo, kad šios organizacijos yra užsimaskavusios Lietuvos valstybės priešės ir užsiima kenkėjiška veikla? Jei taip, belieka save pasveikinti pasiekus Rusijos „suverenios demokratijos“ ir jos sąmonės lygį.
Jei kažkam vaidenasi gėjų lobistai ir propagandininkai visoje Europoje, tai jau šitų žmonių paranojos problema, bet minėtosios organizacijos pirmiausia atkreipė dėmesį į šio įstatymo keliamą cenzūros pavojų. Kaip nustatyti informacijos pavojingumą ir kam patikėti spręsti, kokia informacija yra pavojinga, o kokia ne? Kas išrinks tas komisijas ar ekspertines grupes, kurios spręs? Juk būtent į šitą įstatymo aspektą dėmesį atkreipė ir Europos leidėjų asociacijos atstovai.
O kaip komentuoti tokį dalyką kaip paranormalių reiškinių propagavimo ir demonstravimo draudimas? Turbūt niekas man nepuls aiškinti, kad modernioje ir pasaulietinėje valstybėje, tokioje kaip Lietuva, visi piliečiai privalo būti Romos katalikai ar kitų denominacijų krikščionys? O jei taip, kodėl tad ateistas arba budistas turėtų galvoti, kad Kristaus levitacija ir vaikščiojimas vandeniu nėra paranormalūs reiškiniai? Ir kas šiuo atveju imsis apibrėžti paranormalumą ir normalumą? Bažnyčia? Viena privilegijuota konfesija, pateikianti jų kriterijus? Politikai? Ekspertinės grupės?
Bet ir tai dar ne šios kontroversijos riba. O ką tada daryti su žmogaus teisėmis XXI amžiaus pasaulyje? Teigti, kad žmogaus teisės yra nacionalinės valstybės ir jos suvereniteto reikalas? Bet juk jeigu taip, ponios ir ponai, kuo mes pranokstame Kiniją, Rusiją, Iraną ir Birmą, kurios teigia lygiai tą patį? Kuo mes nuo jų tada skiriamės ir kokią teisę mes turime kištis į jų vidaus problemas?
Man bus pasakyta, kad Lietuvoje niekas nežudo žmonių už jų pažiūras. Taip, bet ir minėtose šalyse niekas juk nepradėjo žudyti iškart. Cenzūra ir minties nelaisvė visada yra ankstesnė už atvirą politinį terorizmą. Kai paaiškėja, kad cenzūra yra neefektyvi, tada imamasi brutalesnių veiksmų. Be to, net tapę ES nariais, mes vis dar jaučiame cenzūros ir minčių policijos tvaiką savo valstybėje. Gal tad atsakykim sau į paprastą klausimą, kur gi mes būtume su savo mentalitetu ir politikos lygiu, jei Lietuva šiandien nebūtų Europos Sąjungos narė?
O reikalas tas, kad žmonės, teigiantys, jog ES institucijos ir ypač Europos Parlamentas neturi teisės kištis į nacionalinių parlamentų veiklą, jei jų įstatymai pamina fundamentalias žmogaus teises ir laisves, yra autoritarinės politikos žmonės, per likimo kaprizus ir ironiją patekę į demokratines Europos institucijas. Priešingu atveju jie žinotų, kad žmogaus teisės nesiriboja nacionaline valstybe ir nėra jos išskirtinis reikalas. Jei žmogaus teisės būtų tik nacionalinio suvereniteto objektas, savo prasmės iškart nustotų ne tik tarptautinės žmogus teisių organizacijos, bet ir visa tarptautinė teisė.
Pasakysiu ir dar daugiau: jei žmogaus teisės nebūtų universalesnė kategorija už nacionalinę valstybę, mes sugrįžtumėme į kumščio teisę. Stipriausios ir didžiausios karinės galybės mums imtų ir paaiškintų, kas yra humaniška bei teisėta, o kas ne. Būtent žmogaus teisių universalizmas ir jų iškėlimas aukščiau už valstybės interesą buvo tai, už ką niekada Sovietų Sąjunga ir dabartinė Rusija neatleido savo kritikams (kuriuos vadino šmeižikais) ir nepanoro įsigilinti į Andrejaus Sacharovo, Sergejaus Kovaliovo ir „Memorialo“ humanistines idėjas – jos buvo ir liko svetimos kumščio teisę išpažįstančiai valstybei.
Paskutinis klausimas: kuo mes sustiprinsime savo demokratinę politiką ir europietišką ateitį, jei susidūrę su teisinga ir pagrįsta kritika Europoje elgsimės lygiai taip pat, kaip elgiasi teisuoliški ir amžinai „teisūs“ Lukašenkos ir Putino režimo ruporai, išgirdę kritiką savo režimų ir vadų atžvilgiu? Kokia prasmė būti profesionaliais Rusijos imperializmo demaskuotojais ir jos pavojų atidengimo ekspertais, jei savo mąstymu ir retorika toliau tos pačios Rusijos nenukeliaujame?
Ir būkime atviri: kas Europoje norės ginti šalį, be jokios priežasties pradedančią žeminti kitokios sielos bei mąstymo savo piliečius ir su teisuolio mina išduodančią europietiškos pagarbos laisvam, valstybės nevaldomam ir neapibrėžiamam individui normas?
