LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

Jei aš Tave užmiršiu...

Rugpjūčio 09, 2016

Destruktyvios modernybės jėgos būtų neįmanomos be praeities užmiršimo, kuris yra esminis modernybės įkyraus įtikėjimo į ateitį aspektas. Kad mirštantys žmonės praranda savo praeitį, o ne dabartį ir ateitį, mes žinome iš nepakeliamai lengvo ir ironiško Milano Kunderos, sykiu iš tragiškai pranašiško George’o Orwello.

Kad ir kaip būtų, atminties politika nėra išeitis iš modernybės pagimdytų netikrumo formų ir skausmingų dilemų. Ji veikia kaip vaistas nuo užmaršties ir nejautrumo tik tol, kol tarnauja kaip protestuojančios minties struktūra. Sukonstruota atminties politika prasideda kaip privalomas savęs suvokimo būdas; nenuostabu tad, kad ji gali virsti pavojingu užsifiksavimu ties pasirinktais įvykiais ir istoriniais asmenimis, kuris baigtųsi visišku paneigimu tų žmonių ir grupių, kurios prisimena kitaip.

Tiesą sakant, atmintis atveria praeitį, kaip kritinį patirties aspektą ir kaip kažką, be ko mes niekaip negalėtume palaikyti savo jautrumo. Bet kai ji tampa politinio gyvenimo ašimi, mes galime nuslysti į sustingusio laiko tironiją, kuri padalija pasaulį į „mus“ ir „juos“. Taip elgdamiesi mes rizikuojame persiimti manichėjiška moraline logika, neleidžiančia suvokti tikrovės kaip sudarytos iš gyvų žmonių, galinčių keisti savo pažiūras, įsitikinimus ir laikysenas. Praeities tironija mums niekaip neleistų susitaikyti su pasauliu, ypač kai diskutuojama dėl taikos su buvusiu politiniu priešu ir engėju.

Vis dėlto jei žmonės pajėgtų viską prisiminti, jie taptų visiškai uždari, savipakankami ir galiausiai dramatiškai nustotų savo bendrystės galių. Modernybė yra apsėsta kontroliuojančios atminties ir istorijos perrašinėjimo pagal galios pa(si)skirstymą. Aš kontroliuoju visuomenės ir kultūros buvimą; vadinasi, aš galiu sukurti įteisinantį naratyvą. Atmintis man tėra galios aspektas. Ką ir kaip prisiminti, ir ką ir kaip užmiršti, priklauso nuo to, kas aprašo epochos ir politikos darbų istoriją. Tad nėra jokios prasmės painioti liudininkų istorijos su atminties politika, valstybių sukurta jų veiksmams pateisinti, o visų svarbiausia, legitimuoti jų dabarties politiką.

Kad ir kaip būtų, mums tenka atsakyti į egzistencinius klausimus: ar turime viską prisiminti ir išlaikyti ateinančioms kartoms pratęsdami egzistenciją ir suteikdami antrąją gyvybę tiems, kas nusipelno jos? Prisimenu, vadinasi, egzistuoju? Ar užmiršti tai, kas iracionalu ir kas nenusipelno kolektyvinės atminties? Tai du vienas kitą neigiantys, o gal tarpusavyje nesuderinami modernybės pažadai.

Istorija ir kultūra iškyla kaip galingųjų pasirinktos jėgos politikos brutalumo prasminga ir tyli moralinė alternatyva. Atmintis tampa mažųjų ir silpnųjų įrankiu, o užmarštis geriausiai tarnauja didžiųjų ir galingųjų interesams. Taip atmintis veriasi kaip alternatyvi moralinė vaizduotė, nukreipta prieš galios logiką. Atmintis nuplėšia šydą nuo tos galios logikos esmės – sąmoningos pastangos tęsti ir prailginti egzistenciją to, kas nusipelno egzistuoti.

Holokaustas išlieka tragiškiausias žmonijos istorijos įvykis. Nebūtinai todėl, kad mums neišvengiamai gresia nauji holokaustai, kurių mes vis dėlto niekada negalime visiškai atmesti kaip mažų mažiausiai tolimos galimybės, bet dėl liūdno fakto, kad su mumis lieka vis mažiau Holokaustą išgyvenusiųjų žmonių. Jų veidai, akys, žvilgsniai ir rankos traukiasi kartu su jų gyvenimo ir mirties istorijomis, išdavystės ir brutalumo košmarais, kuriuos jiems teko patirti, ir jų paliudytais žmoniškumo stebuklais.

Žmogaus gyvenimas yra pažeidžiamas ir trapus – lygiai kaip ir mūsų gebėjimas prisiminti žmonijos tragedijas. Pasitraukus paskutiniesiems Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, mums teks susidurti su sunkiu išmėginimu – kaip mąstyti apie tai, kas neišmąstoma, ir kaip kalbėti apie tai, kas neiškalbama? Kaip tą daryti, kai gyvasis didžiojo žmonijos istorijos nusikaltimo paliudijimas nyksta ir traukiasi mūsų akyse?

Vadinasi, kultūra gali tapti žmonijos atminties buvimo būdu. Didieji menininkai, aprašantys, vaizduojantys ar dar kaip nors individualizuojantys savo amžininkus, virsta sąmoningo kažkieno kito egzistencijos pratęsimo dalimi.

Būtent to siekia Antanas Sutkus, Lietuvos fotomenininkas humanistas, atviros fotografijos ir nežinomo asmens portreto sukūrimo meistras, savo paroda Pro Memoria, skirta Holokausto Lietuvoje atminčiai. Holokausto tema yra ašinė, nes Lietuva yra tragiškos praeities šalis: tapusi didžiausios Baltijos regiono žydų bendruomenės, Europos mastu garsios savo kūrybingumu ir kultūros pasiekimais, namais, Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva kone visiškai prarado šią bendruomenę. Faktai gali pasakyti kažką apie tragedijos mastą: tai, kad apie 240 000 Lietuvos žydų žuvo per Holokaustą ir kad tik 20 000 išliko po jo, yra stulbinama ir baisi statistika.

Vis dėlto mums reikia gyvo paliudijimo: išlikusiųjų žmonių veidų, akių ir rankų, kurios neleis pamiršti nusikaltimo žmonijai. Tam, kad mes susitaikytume su savo praeitimi ir istorija, mums reikia Veido, o ne skaičių.

Čia Antanas Sutkus veda mus į atminties pasaulį, įteisintą išlikusiojo akių: jo fotoaparatas, su genijaus blykste, virsta egzistencijos pratęsimu, tarsi tarus, jog gyvenimas tęsis tiek, kiek mes pajėgsime sukurti santykį akis-į-akį ir veidas-į-veidą.

Nes yra dalykų, kurių niekada nevalia užmiršti. Jei aš užmiršiu tave, kieno veidą ir akis aš regėjau, tada vargas man, nes aš išsižadėjau žmonijos.

Šis tekstas skirtas Antano Sutkaus parodos „IN MEMORIAM“ katalogui.

Antano Sutkaus fotografija. 

 



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)