"Euromaidanas tikrai yra istorinis įvykis, kuris žymi nacijos gimimą. Kelias bus tikrai labai nelengvas. Net neabejoju, kad Rusija darys viską, kad pakirstų pasitikėjimą dabartine politine klase – P. Porošenko, A. Jaceniuku. Bus mėginama žaisti ir kraštutine nacionalistų korta Ukrainoje. Vienas dalykas aiškus – iškilusi grėsmė Ukrainos valstybei, bet ne ukrainiečių tautai. Ji tikrai gimsta mūsų akyse. Sakykite, ar daug yra Europos sostinių, kuriose žmonės eitų mirti už Europą? O Ukrainoje žmonės mirė už Europos idėją. Manau, tai tik įrodymas, kad mūsų akyse gimsta istorija." (Leonidas Donskis, 2015)
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
2021 metų L.Donskio premijos laureato rašytojo, publicisto Rimanto Vanago kalba, vasario 20 d. pasakyta premijos įteikimo ceremonijoje Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje.
Vytauto Didžiojo universiteto Didžioje auloje Kaune sekmadienį buvo įteiktas Tolerancijos žmogaus apdovanojimas ir Leonido Donskio premija. Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2021 metų Tolerancijos žmogumi išrinkta edukologė, vienuolė sesuo Viktorija Voidogaitė. Kasmetinė Leonido Donskio premija skirta rašytojui, žurnalistui, vertėjui Rimantui Vanagui.
Leonidas Donskis (2015): "Būta stebuklų mūsų šalies istorijoje – 1918 m. vasario 16-oji, 1990 m. kovo 11-oji, o vėliau – 2003–2004 metai, kurie pakeitė visą mūsų istoriją. Atsilaikymas hibridiniame kare buvo vienas iš stebuklų. Mes laukiame karo. O jis jau laimėtas. Lietuvos ir Baltijos valstybių likimas šiandien kaip niekada persipynęs su Vakarų pasaulio likimu. Jei šiandien Rusija drįstų pulti Baltijos valstybes, o NATO ir JAV nieko nedarytų, tik reikštų ypatingą susirūpinimą, abu šie pasaulio politikos ir tarptautinių santykių subjektai – NATO ir JAV – galėtų atsisveikinti ne tik su savo lyderyste, bet ir su pačiu savo dalyvavimu pasaulinėje istorijoje. (Tęsti...)
Kalėdinė „Legendos. Šiandien ir visados“ laida kviečia prisiminti filosofą, eseistą, profesorių, pedagogą ir visuomenės veikėją Leonidą Donskį. Nuo filosofo netekties praėjo 5 metai ir jo nepaprastai trūksta šiandien: trūksta jo žodžių, įžvalgų ir idėjų, kurios turėjo išliekamąją vertę. Dvi mokslines disertacijas apsigynęs Donskis per savo mokslinę karjerą dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose. Parašė virš 40 knygų, publikavo daugiau nei 500 straipsnių. Dirbdamas Europos Parlamente gynė žmogaus teises tiesdamas tiltus ir mokydamas tai daryti kitus. Tolerancija, lygybė ir pagarba žmogui buvo kertinės filosofo Leonido Donskio idėjos, kuriomis jis rėmėsi aktyviai prisidėdamas prie Lietuvos žydų kultūros paveldo išsaugojimo bei kviesdamas Lietuvą kalbėtis be pykčio. Laidos įrašas čia.
"Apmąstant Leonido Donskio intelektualinę veiklą, o ypač kultūros politiką, matyti, kad veikta ne spontaniškai, o ganėtinai racionaliai, atsirenkant prioritetus. Kultūros politiką jis kūrė sąmoningai, lipdė pagal savo vertybes (...)" - savo studijoje "Leonido Donskio fenomenas" rašo VDU docentas Tomas Kavaliauskas. "Kultūros barai", 2021 Nr. 10 20 p.
Minint penktąsias Lietuvos filosofo, eseisto, pedagogo ir visuomenės veikėjo Leonido Donskio mirties metines, VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras surengė ketvirtąją tarptautinę L. Donskio vardo konferenciją „Sudėtingos dilemos. Muziejų ir viešų vietų vaidmuo prisimenant praeitį“, kurioje pranešimus skaitė žymių muziejų atstovai iš Lietuvos ir užsienio: Vokietijos, Belgijos, Olandijos, PAR, Airijos. Pilnas konferencijos įrašas čia.
Kaip ir kąsmet, rugsėjo 21-ąją VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras rengia Leonido Donskio atminimui skirtą konferenciją. Šį kartą jos tema - muziejų ir viešųjų erdvių vaidmuo atminties politikoje. Tradiciškai konferencija bus palydėta koncertu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Kviečiame registruotis renginiams iš anksto, daugiau informacijos čia.
Pirmoji diskusija iš asociacijos Klaipėdos kultūros bendruomenė viešų diskusijų ciklo „Laisvu stiliumi su Leonidu Donskiu“. Projekto metu kalbėtasi apie idėjas, kuo galėtų tapti Klaipėda, kurias bandyta pasiūlyti per kelis pastaruosius dešimtmečius ir prie kurių formulavimo iš dalies prisidėjo ir Leonidas Donskis. Diskusijos įrašas čia.
Diskusijos dalyviai: istorikas Alvydas Nikžentaitis (Vilnius), sociologas Liutauras Kraniauskas (Klaipėda), politikas Simonas Gentvilas (Vilnius/Klaipėda). Diskusijos moderatorius istorikas Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas).
Diskusijos anotacija. Per kelis pastaruosius dešimtmečius ne sykį bandyta pasiūlyti idėjų, kuo yra ir kuo galėtų būti Klaipėda. Kai pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu nedrąsiai verėsi Lietuvos re-europeizacijos perspektyva, gimė Eugenijaus Gentvilo rinkiminis šūkis „Išdrįskime gyventi kaip Amsterdame, kad netektų gyventi kaip Minske!“ Tuomet Klaipėda vadinta europietiškiausiu ir liberaliausiu Lietuvos miestu, tuo, kas, kaip 1997 m. rašė Leonidas Donskis, „tampa laisvos minties, intelektualinio eroso ir kūrybos prieglobsčiu“. Pretenduodama virsti Europos kultūros sostine, 2017 m. Klaipėda parengė ambicingą Kultūros strategiją, o patvirtinus Klaipėdos ekonominės plėtros strategiją 2030, jos rengime dalyvavęs istorikas Alvydas Nikžentaitis konstatavo, kad tai „yra pati geriausia idėja Lietuvai“. Pastaruosius penkerius–dešimt metų vis garsiau pasigirsta ir „pesimistinis diskursas“, esą šiame mieste nėra ką veikti, iš Klaipėdos išvažiuoja pajėgiausi menininkai ir kūrėjai, o Algirdo Butkevičiaus vyriausybė 2016 m. pradžioje įtvirtino, jog Lietuvoje esama tik dviejų regionų: „sostinės regiono“ ir to, kas komentuotojų buvo įvardyta „likusia Lietuva“. Kaip gimsta pranašystės Klaipėdai? Kiek jos yra pagrįstos realiu situacijos vertinimu, o kiek tėra viso labo savos patirties sureikšminimas? Ar tikrai Klaipėdoje nebeliko perspektyvių kūrėjų, o gal iš tiesų jai lemta tapti „pasaulinio lygio mėlynosios ekonomikos ir sparčių sprendimų miestu“?
Nuo 2018-ųjų Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Leonido Donskio premija šiemet įteikta džiazo muzikantui, kompozitoriui ir režisieriui Vladimirui Tarasovui, įvertinat jo kultūrinę – disidentinę veiklą, non-konformistinius džiazo projektus, pilietinės alternatyvos kūrimą tarybinei santvarkai, vertingos asmeninės meno kolekcijos dovanojimą Lietuvos valstybei. Tuo tarpu fondo valdyba Tolerancijos žmogumi šiemet išrinko žurnalistą Paulių Gritėną. Šiemetinės apdovanojimų ceremonijos įrašą galite rasti čia. (Tęsti...)
"Kas vienintelis tapo iš tiesų tarptautinio rango politiku per visą nepriklausomybės laikotarpį? Kieno taip ir nepajėgė apdoroti ar nutildyti sistema? Kas pergyveno vienadienes figūras, skelbusias save naujaisiais politikais? Tai retoriniai klausimai. Kartą kažkas prancūzų rašytoją ir kritiką André Gide’ą paklausė, kas yra geriausias Prancūzijos poetas. Kiek pamąstęs A.Gide’as atsakė: „Deja, Victoras Hugo“. Tai prisiminęs T.Venclova yra iškėlęs analogišką klausimą: kas yra geriausias Lietuvos poetas? Jo atsakymas buvo: „Deja, Maironis“. Bet po to iškart pridūrė – „Laimei, Maironis“. Jei prieš dešimtmetį mane kas nors būtų paklausęs, kas yra geriausias Lietuvos politikas, būčiau atsakęs: „Deja, Landsbergis“. Šiandien į šį klausimą atsakyčiau: „Laimei, Landsbergis“. Leonidas Donskis: V.Landsbergis - tarp demonų ir ironijos (2007). (Tęsti...)