Kas yra putinizmas? Savo humoristiniame politikos žodynėlyje „Viskas, ką jūs visada norėjote žinoti apie politiką (bet bijojote paklausti)“ putinizmą apibrėžiau pagal analogiją su Vladimiro Lenino fraze apie komunizmą („Komunizmas – Tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“): „Putinizmas – banditų valdžia plius visos Europos šrioderizacija“. (Tęsti...)
Ar mus valdo tiesa? Ar ji iš tikrųjų mums gyvybiškai svarbi? Juk už ją mirė didieji tiesos ir tikėjimo kankiniai. O jei liūdna tiesa yra tai, kad Tiesa iš tikrųjų būtina nedidelei žmonijos daliai, – kaip mus įtikinėja iškilūs modernieji filosofai, – tada lieka klausimas, o kas gi valdo didžiąją žmonijos dalį? (Tęsti...)
Kas yra optimizmas? Kitas žodis tikėjimui nusakyti – tikėjimui savimi, žmonija, idėjomis, etika, aukštesne tikrove, Dievu. Jei norite, tai tikėjimas ar nuojauta, kad gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių (ar sau geriausioje vietoje), net jei jame nestinga žiaurumo ir neteisybės. (Tęsti...)
Už ką mes taip pamilome du naujausius Paolo Sorrentino filmus? Jiems neabejingi patys įvairiausi žiūrovai. Sorrentino tampa panašiu į tuos italų kino meistrus, kuriuos vieni mylėjo nuolat sunkiai šifruodami paslėptas jų kūrinių reikšmes ir užuominas, o kiti tiesiog žiūrėjo, kvatojosi ir mėgavosi jais – būtent taip žmonės išsiskirstydavo į kategorijas žiūrėdami Federico Fellinio „8½“ (Otto e mezzo) ar „Amarcord“. (Tęsti...)
Milanas Kundera savo romane „Juoko ir užmaršties knyga“ Prahą pavadino užmaršties miestu – vaiduokliu, neturinčiu jokios atminties. Pasak jo, Prahos atmintį istorija ištrynė du kartus: pirmą kartą – kontrreformacijos metu, antrą – komunizmo laikotarpiu. (Tęsti...)
The new nation has come into existence. This great event in world politics was predicted and aptly described by more than one European political analysts and writers, Eastern and Western alike. Suffices it to remember Andrei Piontkovsky, Vladimir Sorokin, or Alexander J. Motyl, to prove this to have been the case. Ukraine has engraved her name anew on the political map of the world. (Tęsti...)
What does the concept of liquid evil signify? I would argue that liquid evil, contrary to what we could term solid evil, the latter being based on white-and-black social optic and the resilience of evil easily identifiable in our social and political reality, assumes the appearance of good and love. More than that, it parades as seemingly neutral and impartial acceleration of life – the unprecedented speed of life and social change implying the loss of memory and moral amnesia; in addition, liquid evil walks in disguise as the absence and the impossibility of alternatives. A citizen becomes a consumer, and value neutrality hides the fact of disengagement. (Tęsti...)
Kas yra poakademinis universitetas? Tai mūsų dienų universitetas, kuris sugriauna šimtmečius kurtą universiteto autonomiją ir nepriklausomybę nuo kontroliuojančių galios struktūrų. (Tęsti...)
Kas yra atvira visuomenė? Ir kas apskritai yra atvirumas? Šie klausimai man kirbėjo Atviros Lietuvos fondo 25-mečio proga diskutuojant ir iš naujo apibrėžiant atviros visuomenės ir atvirumo sąvokas. (Tęsti...)
Ko trūksta šiuolaikiniams mąstytojams? Pirma – pagarbos faktui ir ištikimybės vertybei, kurios sutaikytų šias abi sferas; antra – teorinio jautrumo žmonijos praeičiai, dabarčiai ir ateičiai, lydimo empatija pagrįsto santykio su žmogumi. Tai daugiau nei talentas ir kompetencija. Tai tiesiog pagarbi išmintis. Yra mąstytojas, kurio darbai šiandienos žmogui atveria tokią išmintį, – Zygmuntas Baumanas, kuriam lapkričio 19-ąją sukako 90 metų. (Tęsti...)
Immediately after Russia stepped in Syria, we understood that it is time to sum up the convoluted and long story about Ukraine and the EU – a story of pride and prejudice which has a chance to become a story of a new vision regained after self-inflicted blindness. (Tęsti...)
Lapkričio 30 d. naktį mirė Rusijos kino režisierius Eldaras Riazanovas (1927–2015). Jam buvo 88 metai. Nerašyčiau teksto, jei reikėtų ką nors priminti apie šį kino režisierių, taip išvengiant atviros užuojautos žanro. (Tęsti...)
Kas yra aristokratizmas? Ar jis apkritai dar egzistuoja mūsų skeptiškais ir pragmatiškais laikais, kai vis mažiau tikima kilniu gestu, orumu ir garbe? Mums jokios nuostabos nekelia kilmės aristokratai – tai gyvenimo faktas, ir tiek. Tas pats pasakytina apie turto aristokratiją. (Tęsti...)
Po ką tik įvykusių teroro išpuolių ir masinių niekuo nenusidėjusių žmonių žudynių Paryžiuje mūsų interneto erdvėje ir veidaknygėje pasipylė įtarūs kaltinimai vieni kitiems selektyviu jautrumu ir dvejopais standartais vertinant žmogaus gyvybę. (Tęsti...)
In the twentieth century, we got accustomed to the clownish dictators who can sing or act or else amuse the crowds. In Russian, the term “yurodstvovat’” refers to clowning, practicing the art of amusement, yet it also allows the point of entry when dealing with being bound to balance between reality and non-reality, empirical evidence and non-entity, flesh-and-blood humanity and abstract ideas or principles. Small wonder that “yurodivye” were Russian medieval jesters whose work was to amuse the folks, and who were absolved from political responsibility for making any dangerous allusions to or even poking fun of real power structure. (Tęsti...)
Žavūs tie diktatorių gimtadieniai. „Karalius linksminasi“ (Le rois s’amuse), kaip parašė Victoras Hugo. Ką gi man primena Vladimiro Putino gimtadieniai ir dainos, tokios kaip „Blueberry Hill“, kurią jis mėgino padainuoti 2012-aisiais? Prisiminiau. Ogi 1984-uosius ir filmą „Atgaila“, kuriame taip pat linksminasi ir dainuoja diktatorius. (Tęsti...)
Bertolto Brechto pjesės „Galileo gyvenimas“ (Leben des Galilei) pabaigoje nuskamba žodžiai apie tai, jog nelaiminga toji šalis, kuriai reikia didvyrių. Didvyriai – jokia palaima. Jų prireikia tik tada, kai kažkas nenusiseka pavienio žmogaus ir dar dažniau – visos jo šalies gyvenime. Ypač kai šalis renkasi melą apie save ir savo praeitį. (Tęsti...)
Lygiai prieš penkiasdešimt metų įvyko lietuviško kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ premjera – oficialūs internetinės informacijos šaltiniai skelbia, jog tai buvo 1965 m. lapkričio 1. (Tęsti...)
Joks politologas nėra tiksliau nuspėjęs tamsiausių ir tragiškiausių mūsų epochos akimirkų už rašytojus. Niekas iš filosofų ar sociologų neįtarė, kad tokį mokslą ir kultūrą sukūrusi XX a. Europa netrukus panirs dviejų pasaulinių karų siaube ar kad galės atsirasti visą žmogaus orumą ir laisvę pamynusi, iš jo jautrumą ir atmintį atėmusi Šėtono valstybė, tokia kaip Stalino Rusija ir SSRS, o sykiu ir Hitlerio nacistinė Vokietija. (Tęsti...)
Prancūzų antropologas Claude’as Lévi-Straussas, kartą paklaustas, ar humanitariniai mokslai išliks XXI amžiuje, atsakė itin paprastai: „Arba humanitariniai mokslai išliks, arba nebus XXI amžiaus.“ (Tęsti...)