Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas
Rugpjūčio 1-ąją Klaipėda, Leonido Donskio gimtasis miestas, mini 760 metų jubiliejų. Klaipėdoje vykusiame iškilmingame posėdyje L. Donskis perskaitė savo specialiai šia proga sukurtą esė.
Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.
Klaipėda ir Trojos atradimas. Vokiečių verslininkas Heinrichas Schliemannas (1822-1890). Jis kalba vokiečių, anglų, olandų, prancūzų, ispanų, portugalų, arabų, turkų ir senosiomis graikų ir lotynų kalbomis. 1854 m. spalio 5 d. – didysis Klaipėdos gaisras, per kurį žūsta didžioji miesto ir prekybinių sandėlių dalis. Išskyrus Schliemanno sandėlius. Būdamas aštuonerių metų jis pažada surasti ir atkasti Troją. Per kasinėjimus Turkijoje atrandamas Priamo lobis, kurį Schliemannas skelbia Trojos atradimu. Iš tikrųjų jis kasinėdamas sugriovė Trojos likučius, bet atkasė dar senesnį Mikėnų valdovo lobį. Tai serendipitas – Columbus ieškojo Indijos, o atrado Ameriką. Umberto Eco nemini Trojos ir Mikėnų valdovo lobio atradimo serendipito, bet Klaipėda susijusi su juo – su neplanuotu ir nenumatytu pasaulinio masto atradimu.
Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.
Klaipėdoje gimė Pranas Morkus. Kino scenaristas, rašytojas, publicistas, disidentas. Vilniaus žinovas. Per Klaipėdą ir per jos žmogaus nubrėžtą etinę bei intelektualinę trajektoriją veriasi ir Vilnius. Rašydamas savo knygą Vilniaus vardai Tomas Venclova daugiausia konsultavosi su Pranu Morkumi. Morkus Vilnių atvėrė Josifui Brodskiui, savo draugui. Disidentų kavinė „Neringa“ ir Brodskio „Lietuviškasis divertismentas“. Pranas Morkus – Tomo Venclovos ir Aleksandro Štromo draugas bei bendražygis. Jis sovietinės propagandos ujamam ir koneveikiamam didžiajam rusų poetui, neprilygstamam Shakespeare‘o vertėjui, Nobelio premijos laureatui Borisui Pasternakui įteikia lietuvių inteligentijos palaikymo laišką. Jis, Pranas Morkus, žymiam rusų rašytojui Benediktui Jerofejevui prilipdo Venečkos pravardę. Jo draugo, didžiojo peterburgiečio, už viską labiausiai pasaulyje mylėjusio gimtąjį Sankt Peterburgą, o jo nematant siekusio jo prisiminimų lankantis Venecijoje, Josifo Brodskio paminklinės lentos atidaryme Vilniuje dalyvavo trys Nobelio premijos laureatai Wisława Szimborska, Czesławas Miłoszas ir Günteris Grassas. Sykiu ir dar vienas didis klaipėdietis, Brodskio ir Miłoszo draugas Tomas Venclova.
Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.
Klaipėdoje gimė didis lietuvių poetas, vertėjas, disidentas ir žmogaus teisių gynėjas Tomas Venclova. Tuo metu rašytojas Antanas Venclova mokytojauja Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kuri vėliau virsta Kristijono Donelaičio vidurine mokykla ir kuri šiandien vėl yra Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija. Šitą man Niujorke papasakojo senas niujorkietis, sykiu ir senas klaipėdietis, Gargžduose gimęs Griša Birmanas – Hermano Perelšteino draugas, Antano Venclovos mokinys Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimanzijoje. Tomas Venclova rašė: „žinojau, kad už jūros yra Švedija, vadinasi, laisvė“. Iš čia – kito kranto ilgesys, žinojimas, kad laisvė kitame jūros krante. Žinojimas, kad už Šventosios baigiasi Lietuva, o anapus Baltijos jūros prasideda laisvė. Tomai, šiandien ji jau yra čia. Laisvė prasideda Klaipėdoje. Laisvės pažadas slypėjo Klaipėdoje dar tada, kai 1971 metais Algirdas Araminas Klaipėdoje nufilmavo kultinį lietuvišką filmą, formavusį mažiausiai dvi kartas, įskaitant mano kartą – Maža išpažintis. Tais pačiais metais čekas Milošas Formanas JAV sukūrė paminklą hipių erai ekranizavęs roko operą Plaukai. O mūsų laisvės projektas slypėjo jūroje ir Klaipėdos dvasioje. Tais pačiais metais. Bent jau mes tuo tikėjome.
Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.
Kretingoje gimė, o Klaipėdoje užaugo didžiausias Lietuvos krepšinio meistras iki Arvydo Sabonio eros – Modestas Paulauskas, viena iš Europos krepšinio legendų. Klaipėdoje gimė žymus rusų vargonininkas, Aleksandro Goldenveizerio ir Aleksandro Gedikės mokinys, neužmirštamas Bacho interpretatorius Garis Grodbergas. Klaipėda – ne tik jūros ir europietiškas istorijas pasakojančio vėjo miestas. Ji – aktorių, džiazo meistrų, menininkų ir eseistų miestas. Ji – poeto Gintaro Grajausko ir eseisto Rolando Rastausko miestas.
Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.
Be Lembergo nesuprasi Lvovo. Be Breslau nesuprasi Vroclavo. Be Dancigo nesuprasi Gdansko – bent jau taip man sakė lenkų rašytojas Krzysztofas Czyzewskis, kuris Gdanską suprato tik perskaitęs Günterio Grasso romaną Skardinis būgnelis ir visą jo Dancigo trilogiją. O be Memelio nesuprasi Klaipėdos.
Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.
Be Vilniaus Lietuva nebūtų Vidurio Europoje. O be Klaipėdos Lietuva nebūtų Baltijos valstybė. Be Vilniaus ir Klaipėdos Lietuva glūdėtų giliai Rytų Europoje. Ateities Lietuva bus tiek šiaurės vakarų Europos valstybė, kiek joje bus Klaipėdos, kiek joje skleisis Klaipėda. Jei ateinančios kartos norės susivokti didelėje nedidelės šalies istorijoje, joms teks pamėginti įminti Baltijos regiono paslaptį – atpainioti šį tapatybių mazgą, kuriame persipina šiaurės, vakarų, rytų ir vidurio Europos trajektorijos.
Nes per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.
