Donskis: Briuselis, gruodžio 1 diena, 12 val.
Šiandien balsuojame dėl Teisės reikalų komiteto (JURI) išvados neginti EP nario Viktoro Uspaskicho neliečiamybės. Kaip žinia, liberalų frakcijos ALDE remiamas Uspaskichas buvo pateikęs prašymą peržiūrėti anksčiau padarytą sprendimą motyvuodamas tuo, kad turi naujų duomenų apie jo politinį persekiojimą. Įrodymai – WikiLeaks medžiaga apie buvusio premjero Gedimino Kirkilo pokalbius su JAV diplomatais ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus memuarų knyga. Abiejuose šaltiniuose teigiama, jog Uspaskicho problemą reikia spręsti – kitaip tariant, kaip nors pašalinti jį iš politikos.
Nesiruošiu komentuoti jo argumentų. Tai teismo, o ne mano darbas. Vakar grupėje aiškiai pasakiau, jog man nesuvokiama, kaip galima kaip argumentą naudoti nutekintą privataus pokalbio medžiagą, kurioje pačiu natūraliausiu būdu gali atsirasti sąmoningo padėties iškraipymo, melo, selektyvaus informacijos pateikimo, savo legendos kūrimo, pūtimosi, sąmoningo ir gerai apgalvoto savo pašnekovo išmėginimo tendencinga informacija. Ir apskritai nuo kada privatus pokalbis – net jei jis vyksta tarp diplomatų ir politikų, – o ne dokumentuoti ir teisiškai kvalifikuoti veiksmai gali tapti tiesos ar fakto įrodymu? Absurdas.
Nuo kada politiniai memuarai, kurie atveria viso labo tik vieno žmogaus, kad ir gerbiamo bei įtakingo, asmeninę perspektyvą, gali tapti teisiniu argumentu? Juk tą perspektyvą galima ir iš šalies formuoti arba paskelbti ją tik tada, kada šitą nori, bet nesiryžta paskelbti kiti. Ir nuo kada politiniai anekdotai (anekdotai ne lietuvių, o anglų kalbos reikšmių kontekste – nedokumentuoti ir neįrodomi pasakojimai) tapo kaltumo arba nekaltumo įrodymu? Absurdas.
Toliau tęsiau pabrėždamas, jog man nesuvokiama, kaip galima Lietuvą dabartinėje Europos Sąjungoje laikyti nedemokratine ir neteisine valstybe (nuo kada lietuvius demokratijos gali mokyti kolegos iš šalių, prieš kurias Lietuva yra absoliutūs Vakarai – kad ir rumunai kolegos, audringai palaikantys Uspaskichą). Ar mes siunčiame žinią Lietuvai, kad joje neveikia valdžių padalijimo principas? Ar tai žinia, kad Lietuva yra nedemokratinė valstybė? Kad ji susidoroja su kitaminčiais? Kad joje kitokios kilmės žmogus, ne etninis lietuvis, negali padaryti politiko karjeros?
Ar mes siunčiame žinią, kad Viktoro Uspaskicho bylą galima prilyginti Julijos Tymošenko bylai Ukrainoje? Jei taip, tada leiskite atvirai pasakyti, jog tai patetiška nesąmonė. Jei Lietuva būtų tokia rusofobiška ir nekenčianti kitų tautybių, kaip Lietuvoje negimęs ir prastai lietuviškai kalbantis žmogus būtų tapęs ministru bei gavęs teise naudotis slapta informacija? Kaip jo kišeninis darinys būtų galėjęs tapti įtakinga ir populiaria politine partija?
Kodėl politikas nenori eiti į teismą ir ten ginti savo garbę? EP nariai žino, kad imunitetas čia galioja darbo šioje institucijoje laikotarpiu ir tik veiklos EP kontekste. Jei Uspaskichas būtų trauktas baudžiamojon atsakomybėn už Lietuvos politikų ar institucijų kritiką ar apskritai išsakytą poziciją, tada už jį mūru stotų net ir tie, kurie kitomis aplinkybėmis jo niekada negintų. Stočiau ir aš. Nes tada kalba eitų apie nuomonės ir minties laisvę – o ją demokratas privalo ginti net ir tada, kai tai ne jam patinkanti ar jo bendraminčio nuomonė, o net nepriimtina ir atgrasi nuomonė.
(Pastaba sau ir kolegoms Lietuvoje, ne frakcijai: jei kalbama apie baudžiamąją bylą, pradėtą prieš tampant EP nariu, tada kyla klausimas – o kaip save ir rinkėjus gerbiantis politikas gali balotiruotis ir eiti dirbti į tokią instituciją, kurioje jo byla paralyžiuoja jį ir atima galimybę apskritai dirbti? Dar įdomesnis klausimas – kaip jam buvo leista dalyvauti rinkimuose? Ar šitos problemos savo rankomis nesukūrė ir mūsų sistema?)
Toliau seka filosofiniai klausimai: o ką aš veikiu frakcijoje, kuri iki cinizmo atvirai pamina ELDR (Europos liberalų demokratų ir reformų partijų aljanso) nario Lietuvos Liberalų Sąjūdžio atstovus – tarsi ne partnerių partijos narys Lietuvos Teisingumo ministras Remigijus Šimašius būtų atsiuntęs laišką, kuriame juodu ant balto teisine kalba parašyta, kad Viktoro Uspaskicho byla nieko bendra neturi su jo politine veikla ir yra susijusi tik su mokesčių nuslėpimu ir nemokėjimu?
Savęs neminiu – aš nesu partijos narys, todėl nesiruošiu savęs politiškai sureikšminti. Bet partneriai Lietuvoje – nei daugiau, nei mažiau, o Liberalų Sąjūdžio ministrai Vyriausybėje, taip pat ir mano pirmtakas ALDE gretose Eugenijus Gentvilas? Kokia žinia jiems siunčiama? Kas jau kas, o Gentvilas tikrai yra vienas iš nedaugelio autentiškų liberalų Lietuvoje. Nuo šiol Uspaskichas tampa tikresniu liberalu už Gentvilą – taip turi būti šifruojama ši žinia? Darbo partija taps ELDR nare, nes artėjančių rinkimų į Seimą, o po to gan greitai seksiančių ir EP rinkimų perspektyvoje yra daugiau žadanti nei Liberalų Sąjūdis?
Ką veikti frakcijoje, kurios buvęs vadas seras Grahamas Watsonas gina Viktorą Uspaskichą nuo nedemokratinės ir baisios Lietuvos? Buvau girdėjęs istoriją iš savo bičiulio, talentingo rumunų filosofo ir politikos teoretiko, tapusio diplomatu, kad kai kurie stambūs ALDE veikėjai bičiuliaujasi su rumunų oligarchu, sukūrusiu savo kišeninę partiją. Kaip pasakytų nemarusis Ostapas Benderis, komentuodamas Kisos Vorobjaninovo elgesį: „Minties galiūnas, rusų demokratijos tėvas, o tokie smulkūs kriminaliniai polinkiai...“ Sic transit gloria mundi.
Vienas mano kolega ir bičiulis Anglijoje jam nepatikusioje konferencijoje Londone man kartas nuo karto šnibždėjo: „What am I here for?“ (Ką aš čia veikiu?). Panašus jausmas apima ir mane. Bet rezignuoti ir liūdėti lengviausia. Reikia nugalėti šitas politinio grotesko nuosėdas ir tęsti savo darbą.
Nejaugi Lietuvos politikai ir rinkėjai iš šitų istorijų taip ir nepadarys jokių išvadų? Kaip sakė Karlas Marxas, istorija kartojasi du kartus – pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą kaip farsas. Kaip ir kokiu pavidalu ji turi dar kartą kartotis Lietuvoje, kad mes ateitume į protą ir žiūrėtumėme, kas atstovauja Lietuvai ir kas kuria jos įstatymus, normas, politinę kalbą ir viešąją moralę?
