Donskis: Strasbūras, gegužės 11 diena, 13.30 val.
Susitikę dieną papietauti su Michailo Chodorkovskio advokate Marija Logan – drąsia, principinga ir protinga moterimi – aš ir grupė Baltijos šalių bei Didžiosios Britanijos kolegų iš EP kalbėjome apie šansą kažką padaryti Chodorkovskio labui. Skambi retorika nebetinka ir dvelkia politiniu kiču – juk viskas jau pasakyta, todėl skamba gan neskoningai ir lėkštai, kai pradedama kalbėti apie Vladimiro Putino politinę etiką ir demokratinius kredencialus kone atradėjo mina.
ALDE buvusio prezidento, EP nario iš Didžiosios Britanijos Grahamo Watsono pakviesti darbinių pietų keičiamės praktinėmis įžvalgomis apie tai, kaip padėti buvusiam turtingiausiam žmogui Rusijoje (ir turtingiausiam žmogui pasaulyje tarp keturiasdešimties metų nesulaukusiųjų), tapusiam garsiausiu jos kaliniu – dėmesiu, pasaulio viešąja nuomone, spaudimu Rusijai ar dar kuo nors.
Marija Logan praneša įdomią naujieną – liepos 5 d. Palais de la Musique et des Congrès Strasbūre įvyks labdaros koncertas, skirtas atkreipti pasaulio dėmesį į žmogaus teisių būklę Rusijoje ir tiesiogiai dedikuotas Michailui Chodorkovskiui bei kitam garsiam kaliniui, buvusiam jo verslo partneriui Platonui Lebedevui. Koncerto surinktos lėšos bus paaukotos Koralovo našlaičių namams Pamaskvyje.
Simbolinio pavadinimo projekte Musica Liberat (muzika išlaisvina) dalyvaus megažvaigždės – pianistai Martha Argerich ir Jevgenijus Kisinas, violončelininkas Miša Maiskis, dirigentas Romanas Kofmanas, operos dainininkas Anatolijus Kočerga ir pats Gidonas Kremeris su orkestru Kremerata Baltica.
Marija Logan mus informuoja, kad teks rimtai padirbėti su Strasbūro miesto tėvais, kad jie neatsisakytų dalyvauti išsigandę ir nusprendę, jog muzikos grandai rengia koncertą plėšikų garbei, kuriuos teisingas, griežtas, politiškai nemotyvuotas ir nepriklausomas Rusijos teismas teisingai nubaudė. Pasigirsta homeriškas juokas ir Vytautas Landsbergis ironiškai paklausia Marijos Logan, ką apie tai mano pagrindinis žmogaus teisių, o sykiu ir baudžiamosios bei civilinės teisės ekspertas Rusijoje.
- Lygiai kaip niekas neklausia meilės vardo, niekam į galvą nešauna pasiteirauti vyr. eksperto vardo. Mes įsipareigojame padaryti ką galime, kad kaip nors paskleistume žinią apie Chodorkovskį ir Lebedevą kaip apie sąžinės kalinius, o ne kriminalinius nusikaltėlius.
2011-05-11
16:00-18:30 val.
Europos Parlamentas,
Strasbūras
Pradedame žiūrėti vokiečių žurnalisto ir režisieriaus Cyrilo Tuschi filmą Chodorkovskis. Prieš pat peržiūrą mus informuoja, kad ką tik šis filmas gavo Berlyno kino festivalio prizą. Su nerimu laukiu naivokų vakariečio atradimų ir kone politinio instinkto lygyje suveikiančių norų pateisinti Rusijos slydimą į būklę, pradedančią toli pranokti Gorbačiovo Sovietų Sąjungą, bet... nuoširdžiai nustembu. Geras ir rimtas filmas. Anaiptol ne naivuolių sukurtas.
Man jau antrą kartą tenka rašyti apie labai turtingą ir galingą žmogų – po Billo Gateso apie jau būtuoju laiku didžiulę galią patyrusį ir tiesą, o ne sėkmę ir jėgą pasirinkusį paslaptingą žmogų – Michailą Chodorkovskį. Keistas žmogus. Įspūdingas ir didžiosios literatūros siužeto bei charakterio interpretacijos vertas žmogus, kurio asmenybėje persipina Villono, Montaigne’io, Machiavellio, Shakespeare’o, Dostojevskio ir Freudo plunksnos vertos įtampos ir jautrumo formos.
Tiesą sakant, tai buvusio sistemos žmogaus – komjaunimo veikėjo ir gal net ciniško žaidėjo – kelias ne tik į milžinišką turtą ir galią, bet ir į kančią, patirties išgryninimą, atvirus atsakymus sau pačiam į esminius gyvenimo klausimus, o sykiu ir į taurią, senovės Romos filosofo stoiko laikyseną primenančią poziciją. Grobuonis, tapęs garbingu žmogumi. Gudrus konjunktūrininkas, metęs iššūkį jį patį pagimdžiusiai sistemai.
Už kadro arba tiesiai į kamerą kalba Chodorkovskio buvę partneriai – šiuo metu Izraelyje gyvenantys Michailas Brudno, Leonidas Nevzlinas. Visi mėgina įminti jo sunaikinimo paslaptį. Nelengva.
Juk Boriso Nikolajevičius Jelcino epochoje oligarchai buvo tiesiog išvesti ir sukurti kaip tam tikra klasė – arba Rusija turėjo pradėti veltui (geriausiu atveju – pusvelčiui, už simbolinę kainą) užsieniečiams pardavinėti savo gamyklas ir strateginius ūkio objektus, nes niekas šalyje neturėjo tokių pinigų, kad privatizuotų juos, arba reikėjo taikytis su mintimi, kad reikalingi savi nouveaux riches, prieš kurių machinacijas ar net gangsterinius pradinio kapitalo kaupimo ir įgijimo metodus reikėjo užmerkti akis.
Rusija pasirinko ne užsienio kapitalą ir šalies pardavimą pusvelčiui (beje, šitą suprasti tikrai galima – nemanau, kad bet kuri kita valstybė, turinti bent minimalių ambicijų ir nenorinti elgtis kaip Trečiojo pasaulio šalis, būtų pasirinkusi kitą kelią). Bet po to pradėjo nenumaldomai aiškėti, kad oligarchai nė nesiruošė tenkintis vien jiems skirtu pradinio kapitalo sutelkimo, jo paleidimo į rinką ir aktyvios ekonomikos formavimo vaidmeniu. Jie pradėjo aktyviai kištis į politiką ir daryti didžiulę įtaką Kremliui.
Jelcinas nepajėgė viso šito kontroliuoti, o štai KGB aparato ir Sankt Peterburgo kooperatyvo Ežeras grupės iškilimas į politikos avansceną bei susitelkimas į smogiamąjį kumštį per Vladimirą Putiną (ir už jį gal dar įtakingesnius žmones – tokius, kaip Igoris Sečinas) pradeda viską keisti. Šitie naujieji politiniai gangsteriai, sutelkę savo rankose jėgos struktūras, propagandą ir žiniasklaidą, jau nesiruošia lengvai dalintis valdžia su milijardieriais. Vienas po kito oligarchai bėga – kas į Angliją, kas į Ispaniją ar Izraelį.
Chodorkovskis galėjo lengvai išvengti Boriso Berezovskio ir Vladimiro Gusinskio likimo. Niekas jam nė nesiruošė stoti skersai kelio. Jam tereikėjo tik perprasti ir priimti žaidimo logiką, kuri mažai kuo skyrėsi nuo nūdienos Kinijos ar Singapūro žaidimo taisyklių: nepolitikuok ir gyvenk sau ramiai su visais savo milijardais. Niekas jam nieko nebūtų daręs.
Būdamas itin aštraus proto žmogus, turintis visus makiaveliškus galios ir išlikimo instinktus, Chodorkovskis suprato, kad paskutinis lašas, kuris perpildė Putino kantrybės taurę, buvo jo kalba Kremliuje, kurioje jis pasakė, kad tokie kaip jis (t.y. tokios jėgos, su kuriomis pats Chodorkovskis atėjo) Rusijoje pasėjo korupciją ir kad jų moralinė pareiga dabar yra ją išrauti su šaknimis.
Tai buvo visiškai ne jo naratyvas. Jis įsiveržė į Putino simbolinę teritoriją. Ne jo tai reikalas. Su korupcija kovoja ir Rusiją gelbėja caras arba prezidentas, o ne naujasis ir dar nuosavas Sorosas. O juk būtent tokį vaidmenį sau buvo pasiskyręs Chodorkovskis. Jį įkvėpė George’as Sorosas, nors ir netikiu, kad savo ir sero Karlo R. Popperio atviros visuomenės idėja. Priežastys kur kas gilesnės.
Soroso efekto paradoksas slypi it šuns nosis šaltoje verslo logikoje, genialiose jo finansinėse machinacijose, kuriomis jis yra beveik sužlugdęs ištisų šalių ekonomiką ir kurios pačiu keisčiausiu ir sykiu tauriausiu būdu vėliau kompensuojamos jo filantropija ir kairiuoju jautrumu.
Taip, ponios ir ponai – kairiojo jautrumo milijardierius nūdienos Vakaruose seniai nebėra jokia fantazija ar anomalija. Toks yra Sorosas, tokie yra nemaža dalis garsių JAV aktorių ir pramogų pasaulio atstovų, kurie yra didžiulio turto ir sykiu kairiojo politinio bei moralinio jautrumo samplaikos iliustracijos.
O Chodorkovskio turto didžioji atsvara ir sykiu egzistencinė jo paslaptis – iš esmės religinė ir dostojevskiška nusikaltimo ir kaltės išpirkimo idėja. Taip, tapau turtingas, nes vilkų visuomenėje būčiau buvęs sudraskytas. Taip, naudojau būdus, kurie man atgrasūs, ir puikiai supratau šitą. Bet juk jei ne aš, šitą būtų darę visiški žvėrys, kurie apskritai nežino ir nesupranta, ką reiškia aukoti ir padėti silpnesniam.
Filme skamba citata iš vieno Rusijos naujaturčio prisipažinimo, kad jis mielai aukotų tik sergantiems vaikams, bet jokiu būdu ne mokslui ir išsilavinimui, nes tai – jau ideologija, kurios jo gyvenime su kaupu pakako. Toks žmogus niekuo nebetiki, išskyrus pinigus, galią ir spontanišką žmoniškumą – retkarčiais, susidūrus gal su nepagydoma liga sergančio vaiko akimis ir susimąsčius apie savo, iš esmės protingos būtybės, socialinę beprotybę ir pamišimą dėvint tokio brangumo rūbus ir laikrodžius, kurie gal išgelbėtų nuo ligų ir bado daugybę vaikų. Bet ko jis nepamatė, tuo jis netiki. Tai žmogus be vizijos ir idėjos, bet tiesiog dar nenužmogėjęs posovietinėje visuomenėje. Daugybė panašių į jį – jau sėkmingai nužmogėję.
O Chodorkovskis turėjo viziją ir idėją. Jis pradėjo kruopščiai ir preciziškai mokėti mokesčius valstybei ir kartu pats organizavo paties aukščiausio lygio tarptautinius auditus, kad neliktų nė mažiausios abejonės, jog jis pats kuria naują socialinės ir moralinės tvarkos modelį. Kleptokratinėje valstybėje, kaip Rusija, tai jau skamba kaip įžeidimas. Mokėti reikia susitarus su valdžia ir sistema, o ne kažkokių supuvusių Vakarų auditą telktis.
Jam leido pabėgti į JAV pas sūnų iš pirmos santuokos. Jei būtų supratęs žaidimo taisykles, kaip atvirai sako buvęs KGB darbuotojas, vėliau tapęs Chodorkovskio žmogumi, Jukos egzekutyvu ir dabar neslepiantis paniekos ir pasibjaurėjimo FSB (kaip ir FSB ir Kremliaus nužudytas Anglijoje Aleksandras Litvinenka, anksčiau pats ten dirbęs), jam būtų gal net milijardą kokį palikę.
„Dink tu iš čia“ – bylojo jam Kremlius ženklais. „Ne tavo tai sistema, ne tu čia darysi tvarką. Sakė tau, kad nefinansuotum opozicijos, o tu pradėjai remti Jabloko“. Chodorkovskis dingo. Bet tik tam, kad grįžtų. Sūnus ir pirmoji žmona filme vis kartoja tą patį: „Jis – idėjos žmogus. Jis nebėga. Jo neįtikinsi. Pernelyg stipri asmenybė“. Visi suprato, kad grįžta jis į pražūtį. Visų pirma šitą puikiai suprato pats Chodorkovskis.
„O aš nepritariu jo grįžimui“ – ištrūksta skausmingi jo buvusio darbuotojo, dabar gyvenančio Anglijoje, žodžiai. Susijaudinęs jis pristinga žodžių ir pereina iš visai sklandžios anglų kalbos į savo gimtąją rusų kalbą. „Persižegnoti galiu, aš tikintis žmogus. Jis ne šventąjį turėjo vaidinti, o likti JAV ir pasinaudoti savo nuostabia galva ir turtu, kad padėtų buvusiems partneriams ir ištrauktų juos į laisvę“.
„Jis – gilus ir save analizuojantis žmogus“ – tyliai sako anglų verslo ekspertas, konsultavęs ir mokęs Chodorkovskį jaunystėje. „Rusijoje turtas – nuodėmė. Michailas šitą suprato ir greičiausiai grįžo tam, kad savo kančia išpirktų nuodėmę, o vėliau imtųsi kokio didelio darbo“. „Dostojevščina“ – dingteli man. Kita vertus, tai ir gali būti ne kas kitas, o pats Sorosas jame, tik išverstas į rusišką gelmę, sadomazochizmą ir kančią. Aš nusidėjau, bet aš pereisiu visus kelius, kurie mane nuves į šviesą ir dorą.
Buvę rykliai Vakaruose stato muziejus ir kuria fondus. Rusijoje – atgailauja ir kenčia? O gal tai...? Taip, jis juk gali būti naujasis mūsų laikų herojus. Kuriam lemta viską pereiti, viską patirti ir viską suprasti. O po to palikti po savęs legendą, kuri į politinę nebūtį pasiųs visą Putino ir jo klikos lėkštą, banalią aferų, vogimo ir žudymo istoriją. Arba gal net atves Chodorkovskį į aukščiausiąją valdžią. Gal – tik kai nustos jo zoologiškai bijoti bei nekęsti ir nelaikys kalėjime iš baimės, kad jis netaptų alternatyva ir kitokios Rusijos simboliu.
Kad ir kaip būtų, Vladimiro Putino erdvė – vodevilis arba farsas. Michailo Chodorkovskio – Shakespeare’as, Dostojevskis ir Michailas Bulgakovas. Todėl Cyrilo Tuschi filmas Chodorkovskis ir palieka viltį, kad istorijoje ir atmintyje išliks turtuolis, laisvu pasirinkimu tapęs savo visuomenės likimą įkūnijančiu kaliniu, o ne jo didysis priešas.
2011-05-11
18:30 val.
