?https://www.traditionrolex.com/44 https://www.traditionrolex.com/44 https://www.traditionrolex.com/44
Kartą man teko tapti stulbinančio dialogo tarp džiazo muzikanto ir publikos liudininku. Tai įvyko 2006 m. spalio 22 d. Kuboje gimusio JAV džiazo trimitininko virtuozo Arturo Sandovalio koncerte Kaunas Jazz festivalio metu. Daug ką atvėręs dialogas įvyko po kelių muzikinių kompozicijų, po kurių nebeliko abejonių, kad mes girdime vieną iš didžiausių mūsų laikų trimitininkų, tokią pačią džiazo trimito legendą kaip Sandovalio kūrybos didysis partneris Dizzy Gillespie.
Staiga Sandovalis padarė pauzę ir kreipėsi į publiką: „Kas iš jūsų žinote neseniai mirusį trimito meistrą Timofejų Dokšicerį, kuris gyveno Vilniuje?“ Gal keli vieniši balsai sureagavo į jo klausimą, bet didžioji publikos dalis tylėjo, nors ką tik riaumojo iš susižavėjimo ir atsistojusi plojo džiazo virtuozui ir žmogui-orkestrui (Sandovalis nuostabiai improvizavo ne tik trimitu, bet ir balsu, sykiu vos ne čia pat, scenoje, mokydamas svingo ir improvizacijos jaunus savo grupės muzikantus). Buvo akivaizdu, kad klausimas apstulbino publiką. Juk žmonės susirinko išgirsti pasaulinio garso muzikantą, o ne klausytis istorijų apie niekam negirdėtus ir neįdomius vietos personažus.
„Timofejus Dokšiceris – nuostabus trimito pedagogas ir muzikantas“ – tarė Sandovalis. „Aš noriu pagerbti jo atminimą ir skirti jam kūrinį. Ar šioje salėje yra jo žmona?“ Atsistojo nedidelė kukli moteris – Dokšicerio našlė. „Ačiū Jums“ – linktelėjo jai Sandovalis. Tą akimirką publika man pasirodė sujaudinta šio epizodo, bet netrukus vėl buvo visiškai užvaldyta Sandovalio magiškų ritmų ir garsų.
Kas buvo Timofejus Dokšiceris (1921–2005)? Kodėl Sandovalis nusprendė pertraukti savo koncertą tam, kad pagerbtų muzikantą, kurio pavardė man pačiam buvo galvosūkis, kol nesuvokiau, apie ką kalbama? Savo didžiulei nuostabai susivokiau, kad tai Ukrainoje gimęs pasaulinio garso trimito meistras, kurio su niekuo nesupainiojamas trimito garsas žavėjo mane dar tada, kada aš prieš daugelį metų mokiausi muzikos ir studijavau klasikinę muziką per muzikos istorijos pamokas. Juk vienas iš stebuklų tada buvo solo trimito garsas iš Piotro Čaikovskio baleto Gulbių ežeras garsiojo „Neapolietiško šokio“. Kitas unikalios meistrystės perlas buvo „Kamanės skrydis“ iš Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos Pasaką apie carą Saltaną. Trimitininkas, kurio įrašai buvo neatsiejami nuo mano anksti gimusios meilės klasikinei muzikai, ir buvo Timofejus Dokšiceris, kuriam 2011 m. gruodžio 13 d. būtų sukakę 90 metų.
Net ir aš, aistringas melomanas, patekau į savojo laikotarpio ir sąmonės spąstus – nežinojau, kad Dokšiceris vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu gyveno ir dirbo Lietuvoje, praleido daug metų ir mirė Vilniuje. Man prireikė Kuboje gimusio amerikiečio pamokos apie jautrumą vietos atminčiai ir istorijai, kad aš susimąstyčiau apie atminties paradoksą.
Kur gyvena atmintis? Iš kur ji atsiranda? Ar ji yra tik kognityvinis procesas ir kultūros kodų sistema, susiejanti mus su kitais ir bendra praeitimi? Ar ji yra kažkas daugiau – gal jautrumas tam, kas tampa mūsų kalba, kasdienybe, patirtimi ir gyvenimo epizodais, kuriuos mes laikome savaime suprantamais? O gal mes prarastume atmintį, jei mus suptų tik į mus panašūs žmonės, kurie mums netaptų iššūkiu ir būtinybe giliau suvokti save ir savo praeitį bei viską, kas tapo mumis – tuos mus formavusius vaizdus, garsus, pojūčius ir žodžius, kurie yra mūsų tylioji, neįvardytoji, intymiausioji tapatybė?
Ar atmintis gyvena čia, šalia mūsų? Ar ji glūdi mumyse? Ar, priešingai, ji ateina iš kitur? Ar mes tampame jautresni savo aplinkai nei kiti vien todėl, kad fiziškai gyvename čia? Bet juk Europos istorija pilna pavyzdžių, kaip vienų šalių menininkai ir menotyrininkai atrasdavo kitos šalies genijus – Claude’as Monet XIX a. atranda Fransą Halsą ir jo mokyklą Harleme; Théophile’is Thoré – Janą Vermeerį; Édouard’as Manet didžiausiu visų laikų genijumi ir tapytojų tapytoju laikė ispanų baroko genijų Diego Velázquezą (anot jo, c’est le peintre des peintres); Vincentas van Goghas Rembrandtą laikė savo mokytoju ir įkvėpėju. Sąrašas ilgas – Williamą Shakespeare’ą į literatūros genijų gretas įrašė tikrai ne anglai, o vokiečiai Johannas Wolfgangas von Goethe ir Friedrichas Schilleris.
Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus sukuriančios, įsteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur.
Mes raminame ir guodžiame save pasakomis apie tai, kad mes, o ne kas nors kiti, saugome savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti galintis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš esmės yra mūsų kognityvinis ir egzistencinis dialogas su mūsų pačių ir visos mūsų jautrumo bei sentimento bendruomenės buvimu pasaulyje. Kiti mumyse randa, ką mes prarandame. Mes mirštame, kada pamirštame, kaip pasakytų Milanas Kundera.
Ko mums skaudžiai reikia nuolatinės ir viską traiškančios kaitos laikais yra saldus melas sau, miela saviapgaulė apie šviesią, išgrynintame teoriniame ir istoriniame modelyje sutelpančią praeitį – mūsų apsauginį šarvą ir tikėjimo ateitimi versmę. Visa tai būtų žmogiška, suprantama ir nekeltų jokių problemų, jei mums realioje politikoje ir itin praktiniais tikslais nereikėtų politinio-istorinio pasakojimo, kuris pateisintų mūsų dabartinius politinius veiksmus ir moralinius pasirinkimus. O kartais šis naratyvas reikalingas viso labo tik kaip mūsų nūdienos užsienio politikos aspektas arba kodas informacijos bei viešosios komunikacijos sistemoje.
Mūsų keistame amžiuje – nuolatinio savęs atradimo ir apsinuoginimo amžiuje – mums tiesiog nuolatos reikia motyvacijos ir legitimuojančio diskurso, kurį palaiko sensacijos, modernioji didingos praeities išradinėjimo sistema ir sykiu įvairios istorijos, kurios įsteigia ir legitimuoja mus pasaulyje siųsdamos jam žinią apie tai, kokie mes saviti ir unikalūs. Todėl atminties paradoksas ir yra tas, kad kitiems mūsų dažniausiai reikia kaip tikrovės ir istorijos dalies, o ne kaip įsivaizduotos bendruomenės, vienijamos kolektyvinio jautrumo ir sentimento.
Tad atmintis, kuri iš tikrųjų išsaugo (o ne ideologiškai steigia) mus, ateina iš šalies. Atmintis negyvena čia. Ji gyvena kitur. O valinga užmarštis yra ne fantazija, o faktas. Nes daugeliu požiūrių mes esame ne atminties, o organizuotos ir valingos užmaršties bendruomenė. Mūsų prasmės pojūtis po totalitarinės modernybės su jos pasauliniais karais ir visomis kitomis socialinėmis katastrofomis, tapatybę trinančiomis ir atmintį numarinančiomis traumomis galėtų gimti išsaugant savo dabartį ir praeitį, užuot save įsteigus kaip tobulą auką arba naują politinę sensaciją. Bet, deja, mūsų atmintis primena paminklus sau statančios tragiškos vaizduotės žaismą, o ne saitus, kurie susieja ir sutelkia sau kritišką savastį ir atvirą tapatybę.
Valingos užmaršties kalavijas krenta ant tų, kurie mums primena mūsų silpnumą ir ydas. Vargu ar atsitiktinis yra tylos ir ignoravimo kerštas Ričardui Gaveliui, kuris yra tiesiog sąmoningai ištrintas iš mūsų viešosios ir oficialiosios atminties, nors visi mes šiam reto įžvalgumo, ironiškam ir aštrios kritinės minties publicistui bei puikiam rašytojui esame skolingi pripažinimą už intensyvumą ir tikslumą, su kuriuo jis identifikavo ir drąsiai įvardijo problemiškiausius mūsų gyvenimo aspektus po nepriklausomybės atgavimo.
Todėl neverta stebėtis, kad atminties ir jautrumo mūsų dabarčiai bei praeičiai mums kartais tenka mokytis iš Kuboje gimusio JAV trimitininko, atvykstančio į Lietuvą priminti apie didį, nors ir stipriai primirštą pas mus trimitininką – Ukrainoje gimusį rusakalbį Vilniaus genijų, neužmirštamą „Neapolietiško šokio“ solistą.