L. Donskio blogas. Blogis gyvena kitur
Blogis gyvena kitur. Jo nėra mumyse. Jis slypi tam tikrose pasaulio vietose, fiksuotose teritorijose, kurios yra mums priešiškos arba kuriose vyksta visai žmonijai pavojingi dalykai. Ši naivi iliuzija ir saviapgaulės forma yra išplitusi šiandien pasaulyje ne mažiau nei prieš du ar tris šimtus metų. Blogį vaizduoti kaip objektyviai egzistuojančią jėgą ilgai skatino religiniai siužetai ir blogio mitologijos. Bet ir šiandien mes atsisakome blogio ieškoti savyje. Kodėl? Todėl, kad tai nepakeliamai sunku ir visiškai apverčia paprasto žmogaus kasdienę gyvenimo logiką.
Emocinio ir apskritai psichologinio saugumo sumetimais žmonės paprastai siekia įveikti savyje nuolatinę abejonę ir netikrumo būseną – sykiu ir nesaugumo būseną, kuri ypač sustiprėja, kai mes neturime aiškių ir greitų atsakymų į mus jaudinančius ar net kankinančius klausimus. Iš čia ir stereotipų bei spėlionių gajumas mūsų populiariojoje kultūroje ir žiniasklaidoje – jie žmonijai būtini kaip emocinio saugumo garantas. Todėl, kaip Leszekas Kolakowskis yra taikliai pastebėjęs, klišės ir stereotipai nebyloja apie žmonių tamsumą ar kvailumą – veikiau tai žmogiškos silpnybės balsas, o sykiu ir baimė, kad gyventi nuolatinių abejonių kamuojamam yra nepakeliamai sunku.
Tikėjimas ir netikėjimas sąmokslo teorijomis (kurios filosofine prasme yra ne kas kita kaip neretai neįrodomos ir nepagrindžiamos – sykiu ir sunkiai paneigiamos – spėlionės) nieko bendra neturi su realia mokslo ir žinojimo būkle. Sąmokslo teorijomis tiki ir intelektualai, ir mokslininkai, ir net skeptikai. Čia jau seno žydiško anekdoto vertas siužetas – Dievo ir ateisto pomirtinio pokalbio pabaigoje ateistas, paklaustas, kaip jis, netikintis į Dievą ir apskritai niekuo netikintis bei viskuo abejojantis, vis dėlto tiki tuo, kad Dievo nėra, atsako, kad kažkuo tikėti juk reikia…
Kad ir kaip būtų, blogio įkurdinimas kurioje nors konkrečioje tautoje ir šalyje yra vis dėlto gerokai sudėtingesnis reiškinys, nei vien gyvenimas stereotipų ir spėlionių pasaulėlyje. Modernioji moralinė vaizduotė konstruoja fenomeną, kurį aš pavadinčiau simboline blogio geografija. Žodžiu, tai įtikėjimas, kad blogio galimybės ne tiek slypi kiekviename iš mūsų, t.y. pavieniuose individuose, kiek yra sutelktos visuomenėse, politinėse bendruomenėse ir šalyse. Gal savo ranką čia yra prikišęs ir Martinas Lutheris, tikėjęs, jog blogis slypi visuomenėje ir socialiniuose santykiuose, todėl reikia rūpintis savo sielos išganymu, o ne veltis į visuomenės reikalus.
Žinoma, būtų kvaila neigti, kad totalitarinės ir autoritarinės sistemos iškreipia ištisų šalių, jų visuomenių ir individų galvoseną, jauseną bei socialinius santykius. Bet jei viskas apsiribotų tik manichėjiškomis perskyromis tarp demokratijos ir autoritarizmo (o šventas naivume, tarsi blogis neegzistuotų demokratinėse šalyse, laisvę ir lygybę išpažįstančiuose individuose bei jų moraliniuose pasirinkimuose…), tai būtų tik dalis problemos. Simbolinė blogio geografija nesustoja ties politinės sistemos ribomis – ji skverbiasi į mentalitetus, kultūras, tautų dvasią, minties formas ir sąmonės tendencijas.
Kitaip tariant, kvailam rusofobui problema tampa ne Vladimiro Putino autoritarizmas ir jo kuriama demokratijos karikatūra, o būtent aukštoji rusų kultūra, kurios jis nesupranta ir kuri kaip diena nuo nakties skiriasi nuo viso sovietinio politinio ir ideologinio kičo ar dabartinės Rusijos masinės kultūros. Intelektualesnis rusofobas gali mėgti rusų kultūrą ir ja žavėtis, bet nuo to blogio geografija jo sąmonėje nepasikeis – blogis vis tiek telksis tik Rusijoje.
Vienas iš pastoviausių moderniosios simbolinės blogio geografijos sandų yra Izraelis. Iškart noriu pabrėžti, kad teisėtą ir pagrįstą Izraelio politikos Palestinos arabų atžvilgiu kritiką, kuri aiškiai apibrėžia savo analizės objektą ir kritikuoja Izraelio valstybės klaidas ir nusižengimus (žmogaus teisių pažeidimus, nelegalias nausėdijas, neproporcingą valstybinės karinės galios naudojimą kaip atsaką į teroro aktus), būtina aiškiai atskirti nuo Izraelio demonizavimo ir mėginimų brėžti paraleles tarp nacizmo ir Izraelio politikos.
Visų pirma, pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje išryškėję mėginimai aptikti simetriją ar moralinį lygiavertiškumą tarp Izraelio ir kriminalinių bei teroristinių grupių, tokių kaip Hamas ir Hezbollah, anaiptol nėra nauji Vakarų Europoje, bet jie neabejotinai tampa naujiena Lietuvoje. Žinoma, už šios simetrijos idėjos slypi arba tamsumas, arba prastai užmaskuotas antisemitizmas. Kad ir kiek mums ar bet kam Vakaruose nepatiktų kai kurie Izraelio politikai ar Izraelio veiksmai Palestinoje, teiginys apie Izraelio ir teroristinių organizacijų, visada kategoriškai neigusių Izraelio teisę egzistuoti, lygiavertiškumą yra tiesiog nesąmonė su kojokais – nonsense on the stilts, kaip šitą pavadintų anglai.
Dar absurdiškesni ir morališkai atgrasesni yra mėginimai vesti paraleles tarp Izraelio ir nacių – šita Izraelio ir žydų nacifikacija yra tiesiog nauja antisemitizmo atmaina, gimusi iš modifikuoto pačių žydų kaltinimo dėl Holokausto. Gal pradėkime nuo to, kad iš nacizmo ideologijos ir praktikos tiesiogiai formavosi Izraelio antagonistai ir nekentėjai, o ne Izraelis. Antrojo pasaulinio karo metais Didysis Jeruzalės muftijus Haj Aminas al-Husseini buvo už Holokausto vykdymą atsakingo mirties biurokrato Adolfo Eichmanno sąjungininkas, susitikęs su pačiu Adolfu Hitleriu ir visiškai pritaręs Galutiniam Sprendimui (nė neminint jo atliktos musulmonų įjungimo į Waffen SS gretas misijos).
Jis buvo pats tikriausias nacis, turėjęs nemažą įtaką ir autoritetą su Izraeliu po karo kovojusių arabų tarpe. Viena iš didžiausių sąjungininkų klaidų buvo šito žmogaus nesuėmimas ir nenuteisimas kaip karo nusikaltėlio. Beje, karo ir pokario kova prieš Palestinos žydus ir Izraelį buvo paženklinta ne tik tokių kaip Didysis Jeruzalės muftijus, bet ir gausybės arabų spaudoje iš klaikiai antisemitinio nacių leidinio Der Stürmer perspausdintų karikatūrų, vaizduojančių gyvates ir žvėris žydų veidais, ryjančius arabų vaikus arba visą žemės rutulį – tokioje propagandinėje atmosferoje ir kultūriniame fone formavosi ne viena Palestinos arabų karta.
Pagaliau ir palikus ramybėje nemalonias asociacijas bei istorijos faktus, aišku, kad Izraelio lyginimas su nacistine Vokietija yra ne kas kita, o mėginimas grubiai falsifikuoti visą Holokausto ir nacizmo nusikaltimų diskursą pamirštant, kad nacių projektas, deja, pavyko – jidiš kalba ir kultūra mirė, dabartinė Europa iš esmės yra Judenrein, o Europos žydų bendruomenės nuolat turi išklausyti moralo apie tai, koks baisus yra Izraelis. Tarsi visi iki vieno Europoje likę žydai būtų sionistai ar Izraelio piliečiai, atsakingi už žydų valstybę, tarsi jie nebūtų savo šalies – Lietuvos ar Prancūzijos – patriotai.
Tiesą sakant, keistokas man atrodo ir kai kurių vakarietiškų jaunų lietuvių įsijungimas į šitą koncertą, neretai Izraelį svarstant kaip esą baisiausią pasaulio šalį, bet nelabai reaguojant į neonacių eitynes Vilniuje kiekvieną kovo 11 d. Šitas košmaras baigia įteisinti tylų neonacių įjungimą į mūsų politiką ir net pačią politinę klasę bei sykiu tylų pritarimą jų veiksmams kaip patriotizmui – tarsi tai nediskredituotų visos kovo 11-osios ir visos valstybės, kurios politikai iš Vilniaus savivaldybės kasmet gauna leidimus neonacių eitynėms, bet teismai nemato problemos svastikos naudojime – esą tai senovinis simbolis. Ir visa tai vyksta šalyje, kurioje buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė…
O pasirodžius neonacistiniams ir juodašimtiškiems straipsniams žiniasklaidoje, sulaukiama ne politikų ir kultūrinio elito balso, bet veikiau atviro priešiškumo mūsų akyse baigiančiai išnykti trijų tūkstančių Lietuvos žydų bendruomenei. Tarsi civilizuota politika ir viešoji erdvė nereikalautų reaguoti į šią barbarybę ir neapykantos orgijas internete, užuot vertus žeminamus žydus klausytis apie tai, koks blogas ir nevykęs yra Izraelis.
Greičiausiai čia esama kažkokio mentalinio bloko. Kalbėjimas sunaikintų litvakų vaikams ir anūkams, kad nedidelis skirtumas teskiria Izraelį nuo nacių man atrodo kažkokia sadizmo arba mažų mažiausiai moralinės nejautros ir amnezijos atmaina. Visos šitos diskusijos yra ne žydų, o lietuvių problema. O atsakyti už kitą valstybę, kurios pilietis tu nesi ir kurioje daugelis Lietuvos žydų net nebūtų laikomi žydais, yra nei įmanoma, nei prasminga.
Senam ir prisiekusiam antisemitui niekuo nepadėsi ir geriau jau jį palikti ramybėje, bet būtų apgailėtina, jei net jauni žmonės liktų įstrigę moraliai susidėvėjusiose, persenusiose ir XXI amžiuje pamėkliškai skambančiose dichotomijose; lygiai kaip tektų tik apgailestauti, jei jie būtų daugiau formuojami laikraštinės, o ne gilesnės moralinės ir kultūrinės savo šalies terpės.
Kad ir kaip būtų, šioje sferoje supaprastinti ir suprimityvinti vertinimai ypač žeidžia ir yra nemalonūs. Izraelį turi keisti pažangios Izraelio jėgos, o su mūsų prietarais ir neapykanta turi kovoti pažangios Lietuvos grupės ir šviesūs individai. Deja, perkelti į Lietuvos kontekstą, bent jau man selektyvūs ir intelektualiai nesąžiningi, tendencingi svarstymai apie Izraelį sukelia kažkokį negerą ir nemalonų prieskonį.
O dėl Izraelio belieka pasakyti tik tiek, kad jokia kariaujanti valstybė pasaulyje nebuvo, nėra ir turbūt nebus moraliai ir politiškai patraukli. Ne veltui Kaune gimęs ir užaugęs didžiausias XX amžiaus etikas Emmanuelis Levinas pastebėjo, kad Izraelis tikrai nėra blogesnis už kitas valstybes – dėl karo ir konflikto tapimo rutina bei kasdienybe jis prarado dalį savo idealizmo ir tiesiog nustojo buvęs geriausiu.
Nuo savęs pridursiu, kad naivu manyti, jog bet kuri demokratinė valstybė gali būti patraukli ir idealistiška, jei ji įsijungia į karą. Turbūt nėra prasmės priminti apie beprasmišką, o gal net ir nusikalstamą pusės milijono vokiečių civilių sunaikinimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai karas jau buvo laimėtas. Bet niekas Didžiosios Britanijos ir JAV masiniam civilių bombardavimui Vokietijoje netaiko nei karo nusikaltimų, nei juolab genocido termino. Kodėl gi mes šias anaiptol ne neutralias sąvokas ir terminus taip selektyviai, saugiai ir jaukiai išmėginame tik Izraelio adresu?
Jei Lietuvai lemta turėti aukštesnio lygio jauną inteligentiją, ji turėtų susimąstyti, ką reiškia viso dėmesio ir jėgų skyrimas Izraelio kritikai, o ne savo šaliai, kurioje buvo išžudyta visa žydų bendruomenė. Mes juk, laimei, nekariaujame, bet ar nuo to pas mus neapykantos mažiau nei Izraelyje? Bijau, kad vargu bau.
Blogis gyvena kitur. Saviškių stovyklos Lietuvoje nekritikuoja niekas – nei dešinė, nei kairė. Vytauto Kavolio tikėjimas, kad visų tradicijų revizionistai turi vienytis, nes jie neturi ką prarasti, išskyrus savo ortodoksus, šiandien būtų skaudžiai apviltas Lietuvos realijų, nes liberalumas – bent jau kaip jį suprato Kavolis – reiškia visų pirma savosios stovyklos ir savo paties mąstymo prielaidų kritišką analizę. Vienbalsiškumas politikoje, kaip ir intelektualiniame gyvenime, jam nebuvo jokia vertybė. Savęs ir saviškių nekritikuojantys, o tik saugantys sektantišką tikėjimą tuo, kad vieninteliai išganys žūstantį pasaulį liberalai Kavoliui atrodė nesusipratimas. O juk būtent saviškių stovyklos kritika yra slenkstis, ties kuriuo ima ir sustoja net ir, atrodo, padorūs ir nebailūs žmonės.
Blogis gyvena kitur. Aš negirdžiu mūsų net ir rimtesnių politikų balso, kada simboliškai iš mūsų intelektualinės ir politinės erdvės šalinami žydai, lenkai ar rusai. Kita valstybė ir taip turi savo politinę klasę bei intelektualų stratą – tad gal mes pirmiausia atsigręžkime į savo pačių defektus, kurie trukdo mums tapti moraline Europos dalimi.
Savo pasijas ir frustracijas projektuoti į kitas šalis ir tautas puikiai moka tolima dešinė, todėl kairei tikrai nėra prasmės imituoti ar negatyviai dubliuoti jos logikos – tiek dešinės demonologinis antikomunizmas ir prastai užmaskuota rusofobija, blogį tapatinantys tik su komunizmu ir Rusija, tiek dalies kairiųjų obsesyvios antiamerikietiškos ir antiizraelietiškos ideologinės melodijos yra visiškai pasenusios ir moraliai bankrutavusios temos XXI amžiuje. Žiūrėkime geriau tad, kas vyksta mūsų panosėje – Lietuvoje, kuriai labiausiai ir reikia mūsų dalyvavimo bei kritikos.
Blogis gyvena kitur. Todėl iki šiol mus perspėjantis, negatyvias mūsų politikos ir sąmonės tendencijas kritikuojantis Tomas Venclova ir dabar didelės dalies Lietuvos elito yra laikomas kone intelektualine ir politine grėsme mums – mat jis nuosekliai atsisako blogio ieškoti tik Rusijoje arba Lenkijoje ar juolab tamsumą bei kvailumą apgyvendinti tik svetur.
Geriausiai šitą nusakė Adamas Michnikas: kartą seminare juokaudamas jis reagavo į savo rusų kolegų ir bičiulių pastabas apie politikos ir viešų debatų degradaciją Putino Rusijoje, pasakęs, jog jis kategoriškai nesutinka su rusų mėginimais pasisavinti visą Europos kvailumą ir tamsumą – „kaip lenkų patriotas, atsakingai pareiškiu, kad mes jums tuo nenusileidžiame, nes turime nuosavų kvailių ir tamsuolių į valias“. Žinoma, šie Michniko žodžiai yra jo taiklus sąmojis, bet jame slypi didžiulė tiesa.
Mes galime tikėti kiek norime, kad blogis gyvena kitur, bet jis apsigyvena mumyse, kai tik mes nustojame save laikyti normaliais ir todėl truputį juokingais žmonėmis, kurie neretai gali klysti ir nusišnekėti; kai mes prarandame distanciją su pačiais savimi; galiausiai, kai mes prarandame net ir humoro jausmą. Verta prisiminti genialią Milano Kunderos įžvalgą apie tai, kad būna įvairaus plauko fanatikų, jie atsiskleidžia nevienodai ir skirtingomis aplinkybėmis, bet patys pavojingiausi paprastai neturi humoro jausmo.
Blogis gyvena kitur. Verta prisiminti Czesławo Miłoszo Pavergto proto epigrafą, kuriame cituojamas (ar veikiau parafrazuojamas) senas Karpatų žydas, teigiantis, jog pasitikėti galima tik tuo žmogumi, kuris save laiko geriausiu atveju pusiau teisiu, palikdamas paklaidą ir savęs koregavimo galimybę. Jei peržengiama per 50 procentų teisumo slenkstį, tai jau kelia įtarimą. O teigiantysis, jog yra visu šimtu procentų teisus, kai kitas – visu šimtu procentų neteisus, yra pavojingas žmogus, gal net ir didelis niekšas.
Panašiai nuskamba Aleksandras Štromas savo įžvalga apie tai, jog blogis gali suvešėti ir gero bei kilnaus žmogaus sieloje, jei jis praras kritinę savistabą ir pradės netiesą, klaidą ir patį blogį sieti tik su kitais, atsisakydamas jo kartais paieškoti ir pačiame savyje. Kita vertus, pasak jo, tai, ką mes siejame su blogiu, nustoja būti blogiu, jei atranda savyje kaitos bei savęs koregavimo potenciją. Fiksuoti gėrio ir blogio vaidmenys bei nekintantys jų atlikėjai veda į netikėtai, lygioje vietoje, staiga atsirandantį ir save meistriškai maskuojantį blogį.
Kunderos, Miłoszo ir Štromo įžvalgos rodo, kiek giliai etinė ir politinė išmintis, kupina netikėjimo moderniosiomis manichėjiškomis ideologinėmis perskyromis, persmelkė Rytų ir Vidurio Europos politinę mintį ir literatūrą. Deja, mes nesinaudojame šia išmintimi. Mes užmirštame, kad mūsų dilemos nėra naujos žmonijai – jos kartojasi, o mes išdidžiai ir naiviai ignoruojame genialius ir dramatiškus atsakymus į vis tuos pačius klausimus, greičiausiai iki infantilumo naiviai tikėdami savo politinės ir socialinės situacijos unikalumu. Unikalūs yra žmonės ir jų etiniai sprendimai, o ne tos pačios galios pagundos, išmėginimai ir klystkeliai.
Poreikis girdėti tik tai, ką norisi girdėti, veda prie to, kad mes kuriame iškreiptą socialinę optiką ir erdvę, kurioje kalbama moraliai neįpareigojančių deklaracijų ir tuščių retorinių figūrų kalba. Niekas neprisipažįsta klydęs, niekas nekritikuoja savo stovyklos. Nuosavas niekšelis ir menkysta tampa artimesnis ir svarbesnis už kitos (o kartais net tos pačios) idėjinės stovyklos dorą, bet mumis abejojantį žmogų – vien todėl, kad jis yra iš kitos stovyklos, kitoks ir sako ne tai, ką mums norisi girdėti. Nuomonės ir idėjų skirtumai mums netapo jokiu gėriu, mes viso labo tik deklaruojame liberalią ir demokratinę ištikimybę skirtumų pripažinimui.
Blogis gyvena kitur. Iki šiol valinga užmarštis lydi Ričardą Gavelį, kuris rašė tai, ko daug kam nesinorėjo girdėti. Gavelį ignoravo, kol jis buvo gyvas. Skaitė, pripažino kaip puikų rašytoją, bet valingai ir nuosekliai siekė išstumti iš aktyvios atminties ir viešo pripažinimo lauko kaip laisvą žmogų ir nepriklausomą kritiką. Nemanau, kad jo likimas šiandien būtų kitoks Lietuvoje.
Nes blogis gyvena kitur.
