LT | EN
LEONIDAS DONSKIS

L. Donskio blogas. Rusijos nesikeičiamumo matrica ir Baltarusija

Sausio 17, 2011

Rusų istorikas Jurijus Afanasjevas, pirmasis Maskvoje Michailo Gorbačiovo pertvarkos laikais oficialiai pripažinęs Baltijos valstybių 1940 m. okupacijos ir aneksijos faktą, pastaruoju metu vis mažiau skirtumų bemato tarp buvusios Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos.

Nuo savęs pridursiu, kad 1985–1990 m. Sovietų Sąjungą laikau nepalyginamai atviresne, demokratiškesne ir pažangesne valstybe už 1999–2010 m. Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo, t.y. putinistinę Rusiją. Net ir sovietinio režimo irimo pabaigoje padaryti nusikaltimai Tbilisyje ir Vilniuje, už kuriuos Gorbačiovas neabejotinai nusipelnė visų žmogaus teisių gynėjų pasmerkimo ir tarptautinio teismo nė kiek ne mažiau nei Čilės generolas ir prezidentas Augusto Pinochetas už savo vykdytas represijas, vis dėlto nė iš tolo neprilygsta Rusijos karo nusikaltimams bei žiaurybėms Čečėnijoje ir įžūliai išprovokuotam karui su Gruzija bei jos teritorijų ciniškai aneksijai ir sau lojalių anklavų kūrimui ten.

Jurijus Nikolajevičius savo pastarųjų metų akademiniuose ir publicistiniuose darbuose ne kartą yra pavartojęs savo paties naujai nukaltą terminą „Rusijos nesikeičiamumo matrica“. Jis turi omeny civilizacinės raidos modelį, kuris menkai, jei išvis kaip nors yra susijęs su Vakarų pasaulio politikos bei viešojo gyvenimo raidos modeliu ir kuris nuolat klaidina aplinkinių šalių ir net pačios Rusijos demokratus (jau nekalbant apie patikimų žinių apie Rusiją gerokai mažiau turinčias Vakarų Europos šalis), esą Rusiją galima reformuoti. Afanasjevas yra ne kartą sakęs, jog tai iliuzija. Niekas, anot jo, nereformuos tokios Rusijos, kokia ji yra dabar.

Su nedidelėm išlygom sutinku su jo požiūriu, nors manau, kad jis eina pernelyg toli dėdamas lygybės ženklą tarp politinės tironijos tradicijos Rusijoje, tame tarpe ir carinės Rusijos despotiškos politinės sistemos, tarkim, Nikolajaus I laikais, ir sovietinės tironijos ar net ir totalitarizmo Stalino epochoje. Tai visiškai skirtingų rangų reiškiniai.

Kad ir kokia bjauri būtų daugmaž visų imperijų istorija, vis dėlto tenka pripažinti, kad carinė Rusija, net ir gerokai skirtinga nuo gan liberalios ir decentralizuotos Austrijos-Vengrijos imperijos, vis dėlto buvo panašesnė į kontinentinės Europos imperijas (ne gerokai atviresnes jūrines, o būtent sausumos imperijas – ypač į Prancūziją), o ne į Sovietų Sąjungos režimą – ideokratinę, logokratinę ir itin modernią kolektyvinės vergovės formą.

Bet dabartinė Putino Rusija – kas kita. Ji nėra defektyvi ar silpnų pusių turinti demokratija, skirtingai nuo kitų Rytų Europos ir net Vidurio Europos šalių (įskaitant ir Lietuvą). Nepatikimos ir defektyvios demokratijos, kaip rodo pats gyvenimas, yra tokios šalys, kaip Rumunija, Bulgarija, net ir Vengrija, Slovakija ar Lietuva – išoriškai demokratiškos, bet sykiu centralizuotos, unitarinės, patriarchališkos, tradicionalistinės, negerbiančios jokių mažumų ir fetišizuojančios politinę arba kultūrinę daugumą kaip vienintelį legitimacijos modelį.

Tai daugumos diktato sistemos, arba, kaip jas neretai ironiškai pavadina, „demokratūros“ – išplitusio autokratinio mentaliteto, visuomenėje dominuojančios autoritarinės asmenybės, tikros savivaldos nepripažįstančio centralizuoto valstybės valdymo, servilizmo ir demokratinių procedūrų bei demokratinės retorikos mišiniai. Jei Rusija būtų „demokratūra“, galėtume džiaugtis. Bet ji tokia nėra.

Dabartinė Rusija – visiškai kita istorija. „Demokratūros“ vis dėlto yra bent jau atviros savęs koregavimui ir gali keistis bei autentiškai demokratėti. O Rusija nuo paskutiniųjų Boriso Jelcino valdymo metų ir ypač Vladimiro Putino atėjimo į valdžią yra paprasčiausia kleptokratinė oligarchija su formaliais balsavimais. Mes apsigautume ir patys sau meluotume tarę, kad tokios sistemos tvaiko visiškai nėra ir Lietuvoje. Bet sistemos mastai ir intensyvumas – žinoma, nesulyginami.

Laisvoji rinka ne kaip metodas ir visiems skirta ekonominė struktūra, o veikiau kaip atpildas ir neribotų galimybių laukas lojaliesiems; o šalia rinkos – jokios politinės laisvės. Kapitalizmas be laisvės ir žmogaus teisių – tai Kinijos matrica, metanti iššūkį Vakarams ir sykiu viliojanti visas pasaulio oligarchijas ir autokratijas jungtis prie jos į naująjį istorinės alternatyvos Vakarams klubą. Rusija jau mėgina eiti tuo keliu. Ar ilgai ji juo eis – nežinia. Bet kad jai jokio gilesnio poveikio šiuo metu nebedaro Vakarai, yra akivaizdu.

Visą tai mums dar kartą priminė Naujųjų Metų išvakarėse įvykę akibrokštai. 2010 m. gruodžio 30 d. teismo nuosprendis Michailui Chodorkovskiui ir jo verslo partneriui Platonui Lebedevui nepaliko jokių abejonių dėl to, kad abu šie žmonės, nors jie toli gražu ne angelai savo praturtėjimo istorijoje, tapo politinio susidorojimo ir tironijos aukomis. Putino aršiai nekenčiamą liberalią opoziciją (partiją „Jabloko“) finansavęs Chodorkovskis jokio kito nuosprendžio negalėjo tikėtis.

Kol Putinas yra valdžioje, Chodorkovskis iš kalėjimo neišeis – jo Putinas nepaleis ne tik iš neapykantos, bet ir iš galimo keršto baimės bei Chodorkovskio tapimo auka ir politiniu herojumi (o tai tokiame režime, kaip Rusijos, daugmaž tas pats) grėsmės. Jam fabrikuos vieną kaltinimą po kito. O valdžioje Putinas bus dar ilgai.

Vargu ar tenka abejoti, kad 2012 m. Putinas taps Rusijos prezidentu ir po to lyg netyčia ims ir pakoreguos Rusijos konstituciją arba nesunkiai ir taip gaus dar vieną kadenciją. Dabartinis galios paskirstymo modelis Rusijoje nepalieka jokių šansų kitokiam scenarijui. Variacijos galimos tik dėl Rusijos ekonomikos svyravimų arba santykių su JAV ir Kinija kaitos į vieną ar kitą pusę.

Naujas priešas, kurio Putinas akivaizdžiai nekenčia ir bijo, yra Borisas Nemcovas – vienas iš tikrų ir neabejotinų Rusijos liberalų. 2010 m. gruodžio 31 d. buvo sulaikytas ir tiesiog už nieką į kalėjimą dviem savaitėms pasodintas drąsus ir ambicingas rusų politikas, kurį ką tik paleido į laisvę, kurį naujieji Kremliaus komjaunuoliai sugebėjo iškart po to (ir beje, jau antrą kartą) užpulti gatvėje, ir kuriam likimas gali skirti rimtą vaidmenį savo šalies istorijoje.

Tas faktas, kad Nemcovo padėtį lėmė ir jį viešai žemino valandų valandas teismo metu jam neleidusi atsisėsti teisėja, kuri vadovavo ir 2009 m. nužudyto juristo Sergejaus Magnickio procesui, daug ką pasako apie tai, koks yra valdžios santykis su politizuotais ir lengvai manipuliuojamais nūdienos Rusijos teismais.

Ir kuo gi tai neprimena sovietmečiu itin garsaus Maskvos Satyros teatro spektaklio, Pierre’o Beaumarchais Figaro vedybos, kuriame Figaro (1974 m. TV versijoje suvaidinto neužmirštamojo rusų aktoriaus Andrejaus Mironovo, kuris po trylikos metų Rygoje mirė vaidindamas būtent šį savo gyvenimo vaidmenį Figaro vedybose) šeimininkas grafas Almaviva (puikiai suvaidintas Aleksandro Širvindto) teismo metu sėdi virš teisėjų ir siūlo jiems priimti vieną ar kitą sprendimą?

Kad ir kaip būtų, ši satyrinė aliuzija Pierre’o Beaumarchais pjesės pastatyme Maskvoje tapo pranašiška ne tada, o būtent dabartinėje Rusijoje ir postsovietinėse šalyse. Tada Sovietų Sąjungoje visi ir taip žinojo, kad teismai buvo paprasčiausia fikcija, jei tik reikalas buvo minimaliai susijęs su politika; dabar gi visi kaip papūgos nuolat kartoja apie teismų nepriklausomybę, nors puikiai žino, kad beveik visi be išimties teismai yra politiškai motyvuoti ir manipuliuojami.

Vėlgi, tai, kas yra nemaloni tendencija pas mus, su kuria bent mėginama kažkaip kovoti ir ją įvardinti, Rusijoje yra tapę politiniu metodu ir įteisinta praktika. Čia kaip su korupcija, kada vienur su ja kovojama kaip su nukrypimu nuo normos, o kitur pati korupcija tampa norma ir kovoja prieš nukrypimus nuo savęs, t.y. tokios normos. Nepanašu, kad nūdienos Rusija pati laisvai ir sąmoningai priimtų kitokį ar juolab alternatyvų savo raidos ir ateities modelį.

Kas kita Baltarusija, dėl kurios dabar Lietuvoje laužoma tiek iečių. Ten nėra atpažįstamos ilgalaikės valdžios struktūros, ten veikia kažkada pernelyg vėlai atpažintas ir neprognozuojamas diktatorius. Bet Baltarusija – anaiptol ne Rusija. Ji nėra imperija, jos režimą daug lengviau izoliuoti nei Rusijos ar Kinijos, jai netenka net pasvajoti apie kažkokią alternatyvą dabartinėms galingoms pasaulio šalims ir jų politinėms sistemoms.

Tad ką daryti – artėti, draugauti, izoliuoti, smerkti, vengti, neprasidėti? Manau, kad negalima pasiduoti fatalizmui net ir Rusijos atveju, kurioje visada paraleliai su nedemokratinės politikos sfera egzistavo nepriklausomos minties ir nuostabios kultūros pasaulis, kartas nuo karto atnaujinęs Rusiją ir teikęs jai alternatyvos pojūtį. Juolab neverta pasiduoti pesimizmui dėl to, kas vyksta Aliaksandro Lukašenkos Baltarusijoje.

Baisiausia, kas galėjo įvykti Baltarusijos prezidento rinkimuose – tai abejonių nekelianti ir daugmaž garbingai, be didesnių pažeidimų ir apgaulės pasiekta Lukašenkos pergalė. Diktatorius su demokratiniais kredencialais yra daug pavojingesnis už nelegitimų prezidentą. Ką reikėtų daryti opozicijai ir užsienyje gyvenantiems baltarusiams, jei būtų paaiškėję, kad būtent tokia yra tautos valia ir kad jai nėra jokios alternatyvos? O dabar bent lieka faktas, kad Lukašenka išsigando antrojo rinkimų turo, kuris nežinia kuo galėjo baigtis, ir griebėsi smurto.

Smurtas prieš taikius ir beginklius žmones visada yra baisus, mes privalome viską daryti, kas tik yra mūsų valioje ir galioje, kad iš kalėjimų būtų paleisti talentingas filologas bei puikus politikos analitikas Aliaksandras Feduta ir kiti baltarusių intelektualai, žurnalistai bei politikai, įskaitant ir rimtą kandidatą į Baltarusijos prezidento postą Uladzimirą Niakliajevą. Kad ir kaip būtų, laimei, po rinkimų Lukašenkos valdymo legitimumas ne tik nepadidėjo, bet netgi katastrofiškai smuko. Tai ateityje jam tikrai nepadės.

Todėl protingiausia, ką mes galime padaryti – tai dirbti ir draugauti su Baltarusijos ateitimi. Ypač remti Europos humanitarinį universitetą Vilniuje – šią unikalią akademinę instituciją tremtyje, kuri kurs ateities Baltarusijos elitą ir politinę klasę. Netikiu, kad fragmentuota dabartinė Baltarusijos politinė klasė ką nors esminga nuveiks per ateinantį dešimtmetį, nors tokie opozicijos politikai kaip Aliaksandras Milinkevičius ir ypač pirmasis nepriklausomos Baltarusijos prezidentas Stanislavas Šuškevičius yra neabejotini demokratai ir labai protingi žmonės. Bet Baltarusiją kurs tie, kuriems šiandien yra tarp dvidešimties ir keturiasdešimties. Jie formuos naują politinę klasę, o svarbiausia – jie iš Briuselio, Prahos, Varšuvos, Vilniaus ir kitų Europos sostinių į Baltarusiją atgabens kitokią politinio ir intelektualinio gyvenimo patirtį.

Lygiai tą patį galiu pasakyti apie Rusijos premjerą ir būsimąjį prezidentą Vladimirą Putiną, nors, kaip minėjau, Rusijos ir Baltarusijos tarptautinis svoris ir situacija iš esmės skiriasi. Jei taip atsitiktų, kad Putinas tikrai demokratiškai laimėtų rinkimus, Rusijai nuo to būtų tik blogiau. Kol jie laimi neteisėtai ir neturi jokio legitimumo ir demokratinio mandato, tol Vakarus dar galima įtikinti nepalikti Rusijos demokratų vienų kovos lauke, lygiai kaip ir metodiškai žudomų ne rūmų liokajų, o nepriklausomų žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų.

Bet to tikrai neįvyks. Ir geriausiai šitą įrodo iš neapykantos ir baimės į kalėjimus kišami tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žurnalistai, opozicionieriai ir tiesiog nepriklausomi žmonės.



LEONIDO DONSKIO KADENCIJA EUROPOS PARLAMENTE
(2009-2014)