Kartą garsusis išeivijos sociologas Vytautas Kavolis man prisipažino, kad klausantis ir skaitant, kokia kalba tarpusavyje diskutuoja ir santykius aiškinasi lietuvių šviesuomenė, jį apima neviltis. Geriau jau niekada, sakė jis, Vakarų akademinė publika jos neišgirstų ir nesužinotų. (Beje, panašius žodžius apie lietuviškas žodines orgijas ir batalijas man yra sakęs Tomas Venclova.) Kažkas įvyko Lietuvos viešojo kalbėjimo sferoje, tik mes to ėmėme ir nepastebėjome. Arba valingai nusprendėme nepastebėti. (Tęsti...)