Vertingiausias liberalizmas sandas man ir yra atsidavimas netobulumui.Žmogus – trapi, klystanti, save koreguojanti, netobula būtybė, bet vardan to, kad ji galėtų keistis ir taisytis, verta kovoti už tą orumo ir pagarbos pamatą, kuris ir leidžia žmogų įgalinti kritikuoti bei koreguoti save. Niekaip kitaip nepaaiškinsi viso žmogaus teisių diskurso. Žmogus gal ir yra niekas prieš žmoniją arba imperiją, bet tu įsipareigoji būtent tam netobulam ir net nepažįstamam žmogui, o ne galiai, abstrakcijoms, sąvokoms ir esmėms. Mąstyti jomis gali ir turi, bet tik ne veikti praktikoje, kur prieš tave – gyvi ir kenčiantys žmonės. Niekada nelaikysiu savęs nariu klubo, kuriam liberalizmas yra ne daugiau nei libertarizmo sinonimas ir ankstyvasis istorinis jo pavidalas. Man liberalizmas yra nepalyginamai daugiau, nei vien verslas, laisvoji rinka ir visa jos mitologija su „nematoma ranka“, nuasmenintu racionalumu ir t.t. Jei rinkos technokratai ir ekonominės doktrinos (neoliberalizmo) aptarnaujantis personalas renkasi save laikyti tikraisiais liberalais, tai jų problema, bet tada aš pasilieku teisę savęs nelaikyti liberalu ta prasme, kokią jie teikia liberalizmui. Tad pakartosiu Woody Alleną: niekada nestosiu į klubą, kuris priima tokį narį kaip aš. (Leonidas Donskis, 2016)