Vytauto Didžiojo universiteto Didžioje auloje Kaune sekmadienį buvo įteiktas Tolerancijos žmogaus apdovanojimas ir Leonido Donskio premija. Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2021 metų Tolerancijos žmogumi išrinkta edukologė, vienuolė sesuo Viktorija Voidogaitė. Kasmetinė Leonido Donskio premija skirta rašytojui, žurnalistui, vertėjui Rimantui Vanagui.
Leonidas Donskis (2015): "Būta stebuklų mūsų šalies istorijoje – 1918 m. vasario 16-oji, 1990 m. kovo 11-oji, o vėliau – 2003–2004 metai, kurie pakeitė visą mūsų istoriją. Atsilaikymas hibridiniame kare buvo vienas iš stebuklų. Mes laukiame karo. O jis jau laimėtas. Lietuvos ir Baltijos valstybių likimas šiandien kaip niekada persipynęs su Vakarų pasaulio likimu. Jei šiandien Rusija drįstų pulti Baltijos valstybes, o NATO ir JAV nieko nedarytų, tik reikštų ypatingą susirūpinimą, abu šie pasaulio politikos ir tarptautinių santykių subjektai – NATO ir JAV – galėtų atsisveikinti ne tik su savo lyderyste, bet ir su pačiu savo dalyvavimu pasaulinėje istorijoje. (Tęsti...)
Leonidas Donskis (2016): Valančiaus, aušrininkų ir varpininkų epochos sąjūdžiai kilo iš grėsmės. Būdamas vyskupu Valančius puikiai pažinojo žmones ir suprato, jog kyla mirtina grėsmė, kad kaimas prasigers ir degraduos. Apskritai, to meto inteligentai puikiai suprato, ką reiškia rusifikacija, kalbos praradimas ir tautos atplėšimas nuo vakarietiškos lotyniškos civilizacijos. Kita vertus, tuo metu veikė ir bendra europinė nuotaika, romantinė dvasia, tam tikros įtakos turėjo ir tokie įvykiai kaip Tautų pavasaris. Mūsų naujasis nacionalinis atgimimas kilo iš kitos situacijos. Inteligentija pajuto, jog SSRS griūva, ir pasirodė, jog žmonės, kuriuos visi mes laikėme tarybiniais inteligentais, nė velnio tokie nebuvo. Didelė masė buvo kuo tikriausi Lietuvos patriotai, kurie labai greitai nusimetė kaukes ir perėjo į Lietuvos pozicijos gynimą. Man atrodo, kad dabar esame normali ir saugi šalis, tad nereikia sukrečiančio sąjūdžio, kuris gali atnešti nebūtinai vien gerų dalykų. Geriau palinkėčiau Lietuvai prasmingo ateities projekto, kuris suvienytų šalį. Vienu metu tai buvo laisvės ir nepriklausomybės siekis, vėliau – noras įsilieti į Vakarų pasaulio gyvenimą ir tapti NATO bei Europos Sąjungos nariais. Visa tai pasiekėme. Galbūt dabar mūsų tikslas turėtų būti Lietuva, kurioje gyventi gera ir kuri nereikalauja eksperimentų ją palikti ir ieškoti laimės svetur? Galbūt dabar mes turėtume stengtis kurti tokią Lietuvą, kuri lietuviui būtų tas pats, kas žydui Izraelis: šalis – svajonė?
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
Kalėdinė „Legendos. Šiandien ir visados“ laida kviečia prisiminti filosofą, eseistą, profesorių, pedagogą ir visuomenės veikėją Leonidą Donskį. Nuo filosofo netekties praėjo 5 metai ir jo nepaprastai trūksta šiandien: trūksta jo žodžių, įžvalgų ir idėjų, kurios turėjo išliekamąją vertę. Dvi mokslines disertacijas apsigynęs Donskis per savo mokslinę karjerą dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose. Parašė virš 40 knygų, publikavo daugiau nei 500 straipsnių. Dirbdamas Europos Parlamente gynė žmogaus teises tiesdamas tiltus ir mokydamas tai daryti kitus. Tolerancija, lygybė ir pagarba žmogui buvo kertinės filosofo Leonido Donskio idėjos, kuriomis jis rėmėsi aktyviai prisidėdamas prie Lietuvos žydų kultūros paveldo išsaugojimo bei kviesdamas Lietuvą kalbėtis be pykčio. Laidos įrašas čia.
Leonidas Donskis (2008): "Mes tiek jėgų eikvojame niekams – vienas kito kompromitavimui ir diskreditavimui, jėgos žaidimams ir parapinio lygio politiniam maskaradui, – kad praradome bet kokį stambesnį mastelį europiniams ir pasauliniams įvykiams matuoti bei susivokti juose. Viskas vienodai svarbu ir nesvarbu, apie viską rašoma ir kalbama ta pačia infantiliai atsainia arba, priešingai, isteriška ir rėksminga maniera."
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
"Apmąstant Leonido Donskio intelektualinę veiklą, o ypač kultūros politiką, matyti, kad veikta ne spontaniškai, o ganėtinai racionaliai, atsirenkant prioritetus. Kultūros politiką jis kūrė sąmoningai, lipdė pagal savo vertybes (...)" - savo studijoje "Leonido Donskio fenomenas" rašo VDU docentas Tomas Kavaliauskas. "Kultūros barai", 2021 Nr. 10 20 p.
Leonidas Donskis (2012): "Sakyčiau iš Europos pusės vyksta rimbo ir meduolio politikos kaitaliojimas. Klausimas tik, kuriuo metu kuris akcentas dominuoja. Ilgą laiką dominavo meduolis, buvo mėginama vienaip ar kitaip sugundyti ir suvilioti A. Lukašenką. Kai kada buvo mėginimų imtis ir griežtesnių veiksmų, taikyti rimbo politiką, bet rezultatas tebuvo tas, kad šalis dar labiau priartėdavo prie Rusijos, o paprastų Baltarusijos žmonių padėtis nė kiek nesikeitė.
Man atrodo, kad situacija iš esmės gali pradėti keistis tik sutapus trims svarbiems veiksniams: turi įvykti tikras opozicijos susivienijimas ir visuotinis, nacionalinis pakilimas prieš diktatorių; turi būti ryžtingas Europos palaikymas; Rusija turi sutikti su tuo, kad režimas neturi ateities, ir liautis jį remti. Jei šie trys veiksniai suveiktų vienu metu, režimui ateitų galas. Kol šie veiksniai, deja, nesutampa, režimas gali gyvuoti, kol bus gyvas A. Lukašenka."
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
Minint penktąsias Lietuvos filosofo, eseisto, pedagogo ir visuomenės veikėjo Leonido Donskio mirties metines, VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras surengė ketvirtąją tarptautinę L. Donskio vardo konferenciją „Sudėtingos dilemos. Muziejų ir viešų vietų vaidmuo prisimenant praeitį“, kurioje pranešimus skaitė žymių muziejų atstovai iš Lietuvos ir užsienio: Vokietijos, Belgijos, Olandijos, PAR, Airijos. Pilnas konferencijos įrašas čia.
"Nesaugus žmogus ieško priešų ir grėsmių, kurie leistų jam sudėlioti savąją tapatybę – ypač kai ji niekaip nesidėlioja iš neaiškumo, abejonių, pustonių ir niuansų. Reikia stiprių dirgiklių ir tvirtos tapatybės. Žodžiu, būtina turėti priešų ir juodai baltą socialinę optiką. Savo paties vidinės abejonės ir neaiškumai represuojami išorės dirgikliais – demonais, raganomis, barbarais prie vartų, šliaužiančiu liberaliuoju totalitarizmu, violetiniais liberalais, leftistais ir „leftistinėmis žertvomis“. Ar ne iš čia mūsų žiniasklaidoje tas permanentinės apgulties, katastrofos ir karo būklės skelbimas? Neįrodinėju, kad nėra rimtų problemų ir krizių Europos Sąjungoje. Kad ir kaip būtų, jas galima analizuoti ir strategiškai narplioti, o ne kelti paniką ir skelbti pasaulio pabaigą. Bet juk čia šuo ir pakastas, kad analizės niekas neperka. Masėms reikia baimės ir panikos skleidimo, taip pat ir neapykantos, kuri visa tai lydėtų. O tam, kad visa tai neprarastų lengvumo ir nenuslystų į perdėtą intelektualumą ar (neduokdie) net abejones to, ką darai, verte ir prasme, reikia žinoti, ko masinei sąmonei šiandien reikia." (Leonidas Donskis, 2016)
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
Kaip ir kąsmet, rugsėjo 21-ąją VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras rengia Leonido Donskio atminimui skirtą konferenciją. Šį kartą jos tema - muziejų ir viešųjų erdvių vaidmuo atminties politikoje. Tradiciškai konferencija bus palydėta koncertu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Kviečiame registruotis renginiams iš anksto, daugiau informacijos čia.
Šiandien rugpjūčio 13-oji - Leonido gimimo diena. Kaip ir kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną, rubrika #13dienostekstas siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
(Leonidas Donskis, 2006): "Mūsų visuomenėje agresija ir smurtas tiesiog tvyro ore. Pakanka susimąstyti apie atvirai žudikišką ir savižudišką vairavimą Lietuvos keliuose bei miestų gatvėse, kad suprastum, jog jis yra visų karo prieš visus išraiška. Agresijos išraiška yra ir mūsų miestų gatvėse visu garsu leidžiama popmuzika, kuri atlieka ne estetinę, o dominavimo atitinkamoje teritorijoje pabrėžimo funkciją. Jei savižudybes suprasime kaip į save nukreiptą agresiją, teks konstatuoti faktą, kad agresijos ir smurto visuomenėje riba, skirianti į išorę ir į vidų nukreiptą agresiją, yra itin plona. Gyvybės nuvertinimas savaime yra aklas - suvokiant savo gyvenimo būdą kaip lėtą savižudybę, į ją mielai galima įtraukti ir kitus. Tad smurtas gali būti suprastas kaip atsakas į sau svetimą, dramatiškai kintančią ir nebeatpažįstamą tikrovę, kurioje nebematoma jokių buvimo prasmės pėdsakų. Smurte ir prievartoje visada slypi barbaro laisvės - arba laisvės kaip destrukcijos - aspektas. Tik aukštesnis sąmoningumo lygis, taika su savimi ir pasauliu (t.y. brandesnis laisvės išgyvenimas) gali leisti pasiekti civilizuoto žmogaus laisvės būseną ir pažaboti smurtą bei destrukciją."
Iš Leonido Donskio interviu "Kauno dienai" (2015):
"Mes turime turėti bendrą koordinuotą politiką ir suprasti, kad ranka ranką plauna. Jei mūsų sąjungininkės Italija ar Graikija turi didelių problemų, turime ne tik šaipytis iš šių valstybių, bet ir parodyti savo solidarumą. Blogiausia, kad susiformavo selektyvus požiūris į ES. Mes šaukiamės jos, kai mums jos reikia, bet vanojame, kai reikia laimėti rinkimus nacionalinėse valstybėse, – tai yra politinė problema.
Niekada nebuvome kolonijinė valstybė ir niekada kitaip atrodantys žmonės masiškai nebuvo tapę mūsų kultūros dalimi. Buvo laikai, kai Lietuva turėjo didelę žydų bendruomenę, dideles tautines mažumas, bet XXI a. Lietuva yra gana homogeniška valstybė. Gali kilti baimių, kad gal iš tikrųjų daug savo piliečių svetur išleidžiančios šalys, kaip Lietuva, praras tautiškumą. Bet aš tuo netikiu, aš manau, kad problema – psichologinis nepasirengimas.
Yra buvę, kad integracijos procesai nepavyko, bet svarbiausia – imtis tinkamų veiksmų. Aš netikiu rasizmu. Kai kurie žmonės mano, kad neramumus ir terorą sukelia vien tik musulmonai arba svetimšaliai, bet leiskite paklausti, kokiu būdu tiek nusikaltimų padaro tos pačios kultūros žmonės? Dažnai persiritančios nusikalstamumo bangos neturi nieko bendra su imigracija. Ir manyti, kad nusikalstamumas didėja tik dėl imigrantų, yra tiesiog nerimta.
Gali būti, kad 100 tūkst. pabėgėlių Švedijoje kels mažesnę problemą nei 1 000 Lietuvai. Kai ekonomika yra labai galinga ir šalis pasitiki savimi, ji į šiuos žmones žiūri kitaip. Neigiamą nuomonę dažnai sukelia neigiamos asociacijos, manant, kad su imigrantais kartu ateina tik skurdas ir negerovės.
Labai svarbu turėti aiškią imigracijos politiką, nes jeigu jos nėra, kiekvieną kartą – šokas. Dėl to susitarti turi ir visuomenė, ir politinės jėgos. Negali būti taip, kad su rinkimais ateinanti nauja politinė jėga nubraukia ankstesnį darbą ir pradeda iš naujo."
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
Pirmoji diskusija iš asociacijos Klaipėdos kultūros bendruomenė viešų diskusijų ciklo „Laisvu stiliumi su Leonidu Donskiu“. Projekto metu kalbėtasi apie idėjas, kuo galėtų tapti Klaipėda, kurias bandyta pasiūlyti per kelis pastaruosius dešimtmečius ir prie kurių formulavimo iš dalies prisidėjo ir Leonidas Donskis. Diskusijos įrašas čia.
Diskusijos dalyviai: istorikas Alvydas Nikžentaitis (Vilnius), sociologas Liutauras Kraniauskas (Klaipėda), politikas Simonas Gentvilas (Vilnius/Klaipėda). Diskusijos moderatorius istorikas Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas).
Diskusijos anotacija. Per kelis pastaruosius dešimtmečius ne sykį bandyta pasiūlyti idėjų, kuo yra ir kuo galėtų būti Klaipėda. Kai pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu nedrąsiai verėsi Lietuvos re-europeizacijos perspektyva, gimė Eugenijaus Gentvilo rinkiminis šūkis „Išdrįskime gyventi kaip Amsterdame, kad netektų gyventi kaip Minske!“ Tuomet Klaipėda vadinta europietiškiausiu ir liberaliausiu Lietuvos miestu, tuo, kas, kaip 1997 m. rašė Leonidas Donskis, „tampa laisvos minties, intelektualinio eroso ir kūrybos prieglobsčiu“. Pretenduodama virsti Europos kultūros sostine, 2017 m. Klaipėda parengė ambicingą Kultūros strategiją, o patvirtinus Klaipėdos ekonominės plėtros strategiją 2030, jos rengime dalyvavęs istorikas Alvydas Nikžentaitis konstatavo, kad tai „yra pati geriausia idėja Lietuvai“. Pastaruosius penkerius–dešimt metų vis garsiau pasigirsta ir „pesimistinis diskursas“, esą šiame mieste nėra ką veikti, iš Klaipėdos išvažiuoja pajėgiausi menininkai ir kūrėjai, o Algirdo Butkevičiaus vyriausybė 2016 m. pradžioje įtvirtino, jog Lietuvoje esama tik dviejų regionų: „sostinės regiono“ ir to, kas komentuotojų buvo įvardyta „likusia Lietuva“. Kaip gimsta pranašystės Klaipėdai? Kiek jos yra pagrįstos realiu situacijos vertinimu, o kiek tėra viso labo savos patirties sureikšminimas? Ar tikrai Klaipėdoje nebeliko perspektyvių kūrėjų, o gal iš tiesų jai lemta tapti „pasaulinio lygio mėlynosios ekonomikos ir sparčių sprendimų miestu“?
"Vėl priminsiu apie atgyvenusį požiūrį į LGBT. Šie žmonės nereikalauja jokių išskirtinių teisių, jie tiesiog nori būti nediskriminuojami. Jei pasakysiu, kad esu žydų kilmės, tai nereikš, jog pareikalavau išskirtinumo sau – aš tik pasakiau, kas esu.Ir gėjus taip pat nori garsiai pasakyti, kad jis gėjus – tai nereiškia jokių reikalavimų. Mes juk visi tiesiog norime, kad mums būtų taikomi bendrieji žmogaus teisių standartai ir kad niekas nereikalautų iš mūsų pasiteisinimų ir nuolatinės atgailos dėl to, kas mes esame, ypač kai mes paliekame visiems kitiems teisę būti tuo, kuo jie nori.
Juk žmogus nėra valstybės nuosavybė. Mūsų pasai gali būti valstybės nuosavybė, bet ne mes. Taigi laisvų žmonių unikalų vertingumą tenka ginti prieš netobulą valstybę.
Aš esu liberalas. Gėjai ir lesbietės yra mano broliai ir seserys. Visi mes lygūs prieš Dievą. Jų santuoka ar partnerystė – jų teisė. Suprantu katalikus, kurie nori atskirti partnerystę nuo šeimos, tačiau asmeniškai palaikau ir jų šeimas, ir partnerystes. Dėl vaikų, manau, kad vaikui reikia ir tėčio, ir mamos, bet geriau dvi mamos ir du tėčiai, nei benamis valstybės institucijoje.
LGBT klausimu mes palaikome Galijotą, o ne Dovydą. Mes vis dar linkę palaikyti stipresnį, o ne tą, kuris pažeidžiamas. Šia prasme nuo Rusijos nenutolom." (L.Donskis. 2015-ieji)
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
“Tu nenori sąžiningų debatų ar pripažinti, kad klausimas yra mažų mažiausiai svarstytinas, tad pasakai: dauguma yra „už“, tai mes turime gerbti daugumą. Kai prabylama tokia kalba, tai yra demokratūra. O demokratija yra įsiklausymas į nuomonę tų, kurie neturi daugumos.“ (Leonidas Donskis, 2015)
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
Nuo 2018-ųjų Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Leonido Donskio premija šiemet įteikta džiazo muzikantui, kompozitoriui ir režisieriui Vladimirui Tarasovui, įvertinat jo kultūrinę – disidentinę veiklą, non-konformistinius džiazo projektus, pilietinės alternatyvos kūrimą tarybinei santvarkai, vertingos asmeninės meno kolekcijos dovanojimą Lietuvos valstybei. Tuo tarpu fondo valdyba Tolerancijos žmogumi šiemet išrinko žurnalistą Paulių Gritėną. Šiemetinės apdovanojimų ceremonijos įrašą galite rasti čia. (Tęsti...)
"Gyvenimo prasmė nėra vienas didysis įvykis. Būdami vaikai mes įsivaizduojame, kad prasmė slypi svarbiose akimirkose. Pavyzdžiui, tapime kažkuo. Bet bręsdami žmonės suvokia, jog prasmė randama labai kasdieniuose dalykuose. Darai kažką, kas yra prasminga, bet kas išdalyta ir tęsiasi daug metų, daug dešimtmečių. Faktas, kad kasdien gali užsiimti kūryba, perduoti žinias, kad turi draugų ar turi mylimąją. Mums yra duotas laikas, ir laimingi žmonės yra tie, kurie spėja įgyvendinti savo žmogišką potencialą. Nesufokusuok savo gyvenimo į vieną dalyką. Nes tai – iliuzija. Geriau atiduok save kitiems." Iš Marijono Mikutavičiaus interviu su Leonidu Donskiu (2006).
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
"Kas vienintelis tapo iš tiesų tarptautinio rango politiku per visą nepriklausomybės laikotarpį? Kieno taip ir nepajėgė apdoroti ar nutildyti sistema? Kas pergyveno vienadienes figūras, skelbusias save naujaisiais politikais? Tai retoriniai klausimai. Kartą kažkas prancūzų rašytoją ir kritiką André Gide’ą paklausė, kas yra geriausias Prancūzijos poetas. Kiek pamąstęs A.Gide’as atsakė: „Deja, Victoras Hugo“. Tai prisiminęs T.Venclova yra iškėlęs analogišką klausimą: kas yra geriausias Lietuvos poetas? Jo atsakymas buvo: „Deja, Maironis“. Bet po to iškart pridūrė – „Laimei, Maironis“. Jei prieš dešimtmetį mane kas nors būtų paklausęs, kas yra geriausias Lietuvos politikas, būčiau atsakęs: „Deja, Landsbergis“. Šiandien į šį klausimą atsakyčiau: „Laimei, Landsbergis“. Leonidas Donskis: V.Landsbergis - tarp demonų ir ironijos (2007). (Tęsti...)
Stambulo leidykla AYRINTI YAYINLARI PUBLISHING HOUSE išleido antrąjį Leonido Donskio ir Zygmunto Baumano knygos „Moral Blindness: the Loss of Sensivity in Liquid Modernity“ („Moralinis aklumas: jautrumo praradimas likvidžioje modernybėje“) leidimą turkų kalba. Pirmasis leidimas pasirodė dar 2015-aisiais, knygos vertėjas Akın Emre Pilgir. Anglų kalba parašyta ir 2013 m. Didžiojoje Britanijoje išleista "Moral Blindness: The Loss of Sensitivity in Liquid Modernity" išversta į italų, ispanų, turkų, portugalų, korėjiečių, Brazilijos portugalų, rusų ir ukrainiečių kalbas.
"Man sunku Lietuvą įsivaizduoti be Danieliaus Dolskio dainų, be žydų dailininkų, be Rafaelio Chvoleso, be daugybės talentingų žydų, kurie visada mylėjo Lietuvą kaip savo šalį. Pagaliau buvo patriotų, aukšto lygio politikos veikėjų, kurie buvo labai svarbūs tarptautinėje politikoje (pvz., teisininkas Jokūbas Robinzonas). Lietuva neteko savo sūnų ir dukterų, šeimos narių – žmonių, kuriuos vadinčiau žydų kilmės lietuviais arba kitos kilmės lietuviais. (Tęsti...)
Šią liūdną dieną, kuomet netekome vienos artimiausių Leonido bendraminčių profesorės Irenos Veisaitės, kviečiame prisiminti juodu abu besikalbančius LRT laidoje "Be pykčio". Foto: A.Jacovskytė.
Iš dangaus Trumpas nenukrito ir iš Marso neatskrido. Tiesiog jis yra TV žmogus. Ir, regis, talentingas TV šou vedėjas bei dalyvis. Koks gi skirtumas tarp Sarah Palin ir Trumpo? Iš Palin juokiasi tie, kam akivaizdi kvailybė politikoje. Iš Trumpo niekas nesijuokia. Jis juokina tuos, kurie už jį balsuos – o kita pusė tyliai baisisi juo.Nes jei politika tikrai patiria krachą dėl vis labiau primityvėjančios ir akyse kvailėjančios didžiulės galios legitimacijos – tada vargas tai politikai, kokią mes iki šiol žinojome. Vienas įvykis man pasirodė pranašiškas ir pikta lemiantis. Kartą Amerikoje sėdėjau vakare viešbutyje ir žiūrėjau pavargusiomis akimis TV savo viešbutyje. Ir pamačiau Donaldo Trumpo TV šou, kuriame tarp dalyvių atpažinau... buvusį JAV sunkiojo metalo roko grupės „Twisted Sister“ vokalistą Dee Sniderį. Jie ten žaidė ir planavo, kaip tapti milijonieriais. O juk Sniderio kažkada būta maištininko ir ilgaplaukio gero roko rėksnio. Mane aplankė liūdna mintis – taip miršta rokas ir jo dvasia. Pakanka tik nueiti į Donaldo Trumpo šou. Geriau ten neiti. Nes po maišto ir laisvės ateina nuovargis. Nuovargis sukuria tuštumą – o tuštuma sukuria Donaldą Trumpą.(Leonidas Donskis, 2016)
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
Vertingiausias liberalizmas sandas man ir yra atsidavimas netobulumui.Žmogus – trapi, klystanti, save koreguojanti, netobula būtybė, bet vardan to, kad ji galėtų keistis ir taisytis, verta kovoti už tą orumo ir pagarbos pamatą, kuris ir leidžia žmogų įgalinti kritikuoti bei koreguoti save. Niekaip kitaip nepaaiškinsi viso žmogaus teisių diskurso. Žmogus gal ir yra niekas prieš žmoniją arba imperiją, bet tu įsipareigoji būtent tam netobulam ir net nepažįstamam žmogui, o ne galiai, abstrakcijoms, sąvokoms ir esmėms. Mąstyti jomis gali ir turi, bet tik ne veikti praktikoje, kur prieš tave – gyvi ir kenčiantys žmonės. Niekada nelaikysiu savęs nariu klubo, kuriam liberalizmas yra ne daugiau nei libertarizmo sinonimas ir ankstyvasis istorinis jo pavidalas. Man liberalizmas yra nepalyginamai daugiau, nei vien verslas, laisvoji rinka ir visa jos mitologija su „nematoma ranka“, nuasmenintu racionalumu ir t.t. Jei rinkos technokratai ir ekonominės doktrinos (neoliberalizmo) aptarnaujantis personalas renkasi save laikyti tikraisiais liberalais, tai jų problema, bet tada aš pasilieku teisę savęs nelaikyti liberalu ta prasme, kokią jie teikia liberalizmui. Tad pakartosiu Woody Alleną: niekada nestosiu į klubą, kuris priima tokį narį kaip aš. (Leonidas Donskis, 2016)
Rubrika #13dienostekstas kiekvieno mėnesio 13 dieną siūlo prisiminti Leonido Donskio tekstus ir mintis bei jų pagrindu tęsti diskusiją šiandienos aktualijų kontekste. Tekstus pristato apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
Leonidas Donskis, kaip ir jo mylimo Miguel de Cervantes herojus, kažkada pasirinko kalbėti ir veikti nepatogiai. Nepatogiai kitiems, bet kartu ir sau, mat tiesus žodis pirmiausia kainuoja pačiam kalbėtojui. Kas yra viešasis intelektualas šiandien? Ar turime norinčių aukoti patogumą vardan tiesos? Kiek mumyse tebėra Don Kichoto ir kiek... Leonido? Klaipėdos knygų mugės Leonidui Donskiui skirtoje diskusijoje „Kova su vėjo malūnais: literatūra, filosofija, istorija ir draugystė“ dalyvauja: Gintautas Mažeikis, Sergejus Kanovičius, Alvydas Nikžentaitis, Arūnas Gelūnas, Rytis Zemkauskas.
Šiandien - ketvirtosios Leonido Donskio mirties metinės. Tradicija jau tapo šią dieną rengti filosofo atminimui skirtą konferenciją, gvildenančią temas, kurios neabejotinai būtų artimos Leonidui. Šiandien Kaune vykusios konferencijos ašis - pandemija kaip unikali galimybė imtis veiksmų ir padaryti ne kosmetinius, bet esminius pokyčius psichikos sveikatos srityje. Plačiau apie konferenciją, video įrašas.
VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras 2020 rugsėjo 21-ąją kviečia dalyvauti trečiojoje Leonido Donskio atminimui skirtoje konferencijoje, kuri šiemet skirta pasaulį pakeitusiai pandemijai ir jos poveikiui globaliai psichinei sveikatai. Pusės dienos trukmės konferenciją lydės Naujų idėjų kamerinio koncerto NICO koncertas. Konferencijos programa ir registracija: https://www.sakharovcenter-vdu.eu/events/third-leonidas-donskis-memorial-conference/ (Tęsti...)
Jeigu mes kalbame apie tokį ateities projektą kaip globalinis pilietis, tai turime suprasti, kad jis turi būti atsakingas už savo visuomenę, savo šalį ir už visą žmoniją. Norint to pasiekti mokykla ir universitetas yra absoliučiai reikalinga ir atraminė vieta. (Tęsti...)
Su diktatūromis yra išties sunku, todėl, kad bet kuri metodika, kiekvienas pasirinktas kelias yra labai ribotas ir turi minusų. Galima mėginti deligitimuoti ir diskredituoti režimą, tačiau jei režimas į tai nereguoja, be to, nėra susaistytais tvirtais ekonominiais saitais, tokia taktika gali neveikti. Baltarusija yra glaudžiai susijusi su Rusijos ekonomine erdve, ir bet kuris ES ekonominis embargas, apribojimai ar sankcijos nors yra skausmingos, bet, deja, nėra lemtingos. (Tęsti...)
Atminties politika nėra išeitis iš modernybės pagimdytų netikrumo formų ir skausmingų dilemų. Ji veikia kaip vaistas nuo užmaršties ir nejautrumo tik tol, kol tarnauja kaip protestuojančios minties struktūra. Sukonstruota atminties politika prasideda kaip privalomas savęs suvokimo būdas; nenuostabu tad, kad ji gali virsti pavojingu užsifiksavimu ties pasirinktais įvykiais ir istoriniais asmenimis, kuris baigtųsi visišku paneigimu tų žmonių ir grupių, kurios prisimena kitaip. (Tęsti...)
Leonidas Donskis (2015) "Idėją „gyvenimas nevertas gyvenimo“, arba nevertingo gyvenimo koncepciją, naciai taikė žydams, čigonams, homoseksualams, psichikos ligoniams. Ir iš tikrųjų, deja, ši koncepcija yra gyva. (Tęsti...)